Skystas reikalas

2008 11 27 Menų faktūra

aA

Viktorija Ivanova

„Tavo kojos turi skleistis kaip gėlės“, – pasigirsta Irmanto Bačelio komanda savo partnerei. O išsiskleidė  šypsena jos veide. Fone laksto Tomas Dobrovolskis, plodamas rankomis, į jo kuriamą ritmą atsiliepia ūbaujanti Sonata Visockaitė. Pro šalį prazvimbia ančiukais vaikštantys šokėjai, kažkas užmerktom akim bėgioja ratais. Pirmą dieną, kai Vilnius trumpam pražydo sniegu, Menų spaustuvės repeticijų salėje vyko pirmasis „Nuostabaus vandens gyvenimo“ laboratorijos dalyvių susitikimas su Velso „Volano“ teatro režisieriumi Paulu Daviesu ir choreografe Catherine Bennet.

Apšilimo metu devyniolika aktorių, režisierių, šokėjų, choreografų, muzikantų ir meno specialybių studentų virto vaikais. Juos, išdykėliškai primerktom akim paverčiančius  gautas užduotis maloniais žaidimais,  stebėjo du auklėtojai į viršų užsirietusiais lūpų kampučiais. Nepaisant to, kad užsiėmimai vyko nagrinėjant vandens temą, kai kurie dalyvių jautėsi kaip ...   „smėlio dėžėj. Vis dėlto kai esi teatre – susiduri su labai rimta medžiaga, rimtais uždaviniais, todėl labai dažnai pamirštame paprastus dalykus, žaidimus“, – šnekėjo Toma Vaškevičiūtė. Iš tiesų, nežinantys, kas vyksta, turėtų kiek nustebti, kai profesionalių scenos meno kūrėjų komanda vienas kitam ant kaklo klijuoja ledukams šaldyti skirtus pilnus vandens maišelius arba kažką šnabžda, įkišę galvą į kibirą.

Užsižaidę vaikai išeidavo namo išsišiepę ir... tiek. Nors Daviesas ir Bennet prašė atlikti sąlyginius namų darbus, t.y. surasti literatūrinės, informacinės medžiagos, išskyrus kelis asmenis, to nelabai kas ėmėsi. Darbo vadovai tikėjosi didesnio susidomėjimo, pasiruošimo, o ne vienpusiško laukimo „ką man duos“.

„Vandens tema teatre nėra labai plėtojama, o mes norėtume padėti per tai pažvelgti į socialines, aplikosaugines, politines problemas“, – šnekėjo britai. Tačiau, kaip aiškėjo kūrybinių dirbtuvių metu, lietuviai visgi labiau linkę į poetinį teatrą nei į kalbėjimą apie užterštumą ar vandens pardavinėjimą. Kai kurie lietuviai, pasak Davieso, tik paskutinėmis dienomis suprato darbo specifiką – jis ir kolegė Bennett atvyko ne mokyti, o kartu su lietuviais, kaip lygiaverčiais partneriais, ieškojimų procese kurti spektaklį. Lietuviai demonstravo puikią šokio techniką, keitė veido išraiškas, dalinosi skleidžiamų garsų įvairovėmis... Deja, kartais be aiškesnių asociacijų. Bennet taip pat pastebėjo, jog lietuviai, savy turėdami visą reikalingą informaciją, vis tiek nori kažkieno postūmio, išlaisvinančio vidines patirtis ir išmintį. Tačiau lietuviai teigė, esą jie ilgėjosi „stipresnės rankos“ stygiaus ir puikiai suprato šio, penkias dienas trukusio žaidimo, taisykles. Nepaisant to, sutiko, jog jaučiama tendencija krypti į poetiškumus. „Britai, skirtingai nei lietuviai, akcentavo politiką, mokslą,  socialumą. Sakyčiau, kad jie subrendę ir tarsi atsakingi už visą pasaulį. Jie labai kreipia dėmesį į dalykus, apie kuriuos teatre tarsi nelabai svarbu kalbėti. Lyg būtų ne apie mus. Kodėl mums turėtų būti svarbu, kad Afrikoj mažai vandens, kad politikai parduoda mūsų vandenį?.. O Paulas ir Catherine padėjo susimąstyti, jog kaip tik teatre apie tai ir reikia kalbėti – apie mūsų kasdienybę kalbėti menu“, – mintimis dalijosi viena kūrybinės laboratorijos dalyvių.

1987 m  Paulo Davieso, Fern Smith ir Andrew Joneso įkurtas „Volcano“ teatras dažniausiai apibūdinamas kaip „fizinis teatras“, kurio pasirodymuose ryški energingos choreografijos įtaka. Nepaisant to, fiziškumas šio teatro pasirodymuose yra tik viena iš sudedamųjų dalių, kurią papildo vizualinis dizainas, tekstas, video instaliacijos, muzika. „Volcano“ teatras siekia stebinti, ieškoma betarpiško kontakto su žiūrovais, tikintis sąlyginės konfrontacijos. Tačiau Bennet ir Daviesas sakėsi maną, jog lietuviams tai nebus itin lengva. Jie pastebėjo, jog jaunieji scenos menų profesionalai vis dar tikisi dirbti pasislėpę už tos nematomos ketvirtosios sienos, kas absoliučiai neatitinka šių britų vizijos. „Mes norime žiūrovams mesti iššūkį, nes sėdėti tamsoje ir stebėti – pakankamai lengva. Mes siekiame, kad žiūrovai taptų ne tik stebėtojais, bet ir stebimaisiais“.

„Volcano“ teatras savo pasirodymus kūrė ir rodė daugelyje pasaulio šalių. Pradedant Argentina, Brazilija, Kanada, tęsiant Latvija, Norvegija, Švedija, Danija ir taip toliau. Lietuvoje jie lankėsi antrą kartą ir po penkių dienų kūrybinių dirbtuvių sakosi apie Lietuvos požiūrį į vandenį, ekologinę politiką sužinoję pakankamai daug. Apie lietuvius – irgi nemažai. Visų pirma, britai teigia lietuvius vertinantys kaip gana konservatyvius: „Kai dirbome kitose šalyse, mes gręžėme vienas kito liežuvius, laižėme prakaitą vienas nuo kito kūnų – kad tik kuo artimiau susiliestume su skysčiu – vandeniu“. Britai pasakojo kaip išprotėję sukęsi reikiamos medžiagos paieškose, o Menų spaustuvės repeticijų salėje kalbėdami apie dehidrataciją ir rankomis pagriebę savo liežuvius susilaukė netikėtos nuostabos, kuri jiems pasirodė kaip net itin įdomi reakcija.

Gruodį vėl atvyksiantys režisierius ir choreografė sakosi per šią nepilną savaitę aiškiau supratę, link kokio galutinio rezultato dirbs ir kokiais būdais. Pakankamai teisingai pastebėjo, kad gal laboratorijos dalyviams duodavo per daug laiko ruoštis, darbo tempas nebuvęs pakankamai intensyvus. Ieškojimai neįgavo konkretesnės formos, penkių dienų žaidybiniai užsiėmimai gal net sudarė vieno ilgoko trenažo vaizdą. Lietuviai prisipažino tikėjęsi gauti daugiau medžiagos iš darbo vadovų, tačiau džiaugėsi kūrybinga aplinka, pratimais, padedančiais artimiau pažinti partnerį, maloniai jautėsi dėl jiems skiriamo dėmesio, asmeninės reakcijos į kiekvieną žmogų.

„Aš kaip auksinė žuvelė, – juokavo Paulas, – tarsi akvariume plaukiu ratais ir vis: O! Kas čia?..“ Tačiau kol ši žuvelė vis stebėjosi ir plaukiojo, lietuvių gretos pamažu retėjo, o užsiėmimai įgavo užsistovėjusio vandens kvapą. Reikia tikėtis, kad gruodį atvykę Bennet ir Daviesas energingesniais judesiais irsis procese, ims gryninti sukauptas idėjas ir nepristigs plaukikų.

Komentarai