Vandens paraštėse

2008 11 26 Menų faktūra

aA

Mindaugas Bučinskas

Teatriniam vyksmui reikalingas ieškojimas, naujos patirties brandinimas. Kūryba, regis, auga tik tuomet, kai praplečiamos jos ribos, nebijoma eiti į paraštes, improvizuoti savimi, temomis, aplinka.

Kitokias vaidybos (vaidmens) paieškas buvo galima atlikti lapkričio 17-21 dienomis vykusiame bendrame Menų spaustuvės ir Velso ,,Volcano“ teatro projekte. Pasibaigęs pirmasis kūrybinių dirbtuvių etapas bus tęsiamas gruodžio mėnesį, kurio rezultatai atsiskleis kitais metais gimsiančiame spektaklyje.

,,Volcano“ teatras į vaidmens ieškojimus, jo interpretacijas įneša vandens sąvoką. Seminaro vadovams – režisieriui Paului Daviesui ir choreografei Catherine Bennet svarbu kurti vaidmenį, ieškoti jo, mąstant apie vandenį, veikiant su vandeniu, vandenyje. Pažinę vandenį kaip ypatybę, energijos šaltinį, procesą ar būseną, projekto dalyviai turėjo galimybę iš naujo, kitaip pažinti savo kūną. Mąstymas, judesys (veiksmas), improvizacija ir provokacija ir, žinoma, vanduo (su visu galimu interpretacijos turiniu) buvo svarbiausi veiksniai visą seminaro savaitę.

Vandens sąvoka yra ganėtinai plati, lanksti, joje galima sudėti kiekvieno asmeninę patirtį, ja siekti skirtingo charakterio ieškojimo. Režisierius Paulas Daviesas akcentuoja vandenį kaip pavyzdį ar galimybę kurti atitinkamą situaciją, vaidybos formą pagrįsti faktų turiniu. Jam vanduo rūpi daugiau kaip socialumas, politika. Tuo tarpu seminaro dalyviai, jauni kūrėjai, dar tik beformuojantys savo teatrinius įsitikinimus, vandens tema domisi daugiau kaip poetika, o ne faktu. Regis, abstrakcija dalyviams buvo priimtinesnė. Bet būtent ji, turbūt, ir pakiša koją tinkamai užbaigti improvizuotos vaidybos džiaugsmo.

Įdomu stebėti, kaip skirtingi kūrėjai, aktoriai, šokėjai, choreografai, režisieriai ar muzikantai per vandens filosofiją, judesius ir pojūčius kuria kūrybinę vienovę. Toji vienovė pasiekiama turint omeny bendrą tikslą – įsiklausyti į partnerį, suteikti jam ir sau impulsą veikti, kurti vaidmenį (charakterį) čia ir dabar. Kadangi informaciją apie vaidmenį teikia vanduo, tad užtenka tik kalbėti apie jį, ir įvyks vaidybos procesas. Bet lieka svarbu, kaip apie jį kalbama, kokiu tikslu.

Kodėl ,,Volcano“ teatro ir vykusių kūrybinių dirbtuvių jungiamoji grandis yra vanduo? Ko gero, svarbi pagava kaitai, įvairiam būviui. Būdamas įvairių gyvybės formų sudedamąja dalimi, vanduo tampa begalės vaidmenų šaltiniu. Seminaro metu išsiskyrė du vaidmens kūrimo būdai: mąstant apie vandenį ir improvizuojant (atsiduodant impulsams). Abiem atvejais kalbama apie judesį kaip jausmą ar atskirą charakterį.

Mąstydami apie vandenį, dalyviai išskyrė pagrindinias vandens temas: vanduo kaip mokslas, politika, kūnas, judėjimas, garsas, grožis, poetika.

Improvizacijos laukui impulsus kėlė Tomo Dobrovolskio muzika, tokia pat natūrali, gyva, verčianti veikti sąmonę ir kūną, kaip ir vanduo. Garso, jausmo ir judesio vienovė kūrė improvizacijos įtaigą, padėjo dalyviams atlikti tiesa pagrįstus veiksmus.

Regis, per savaitę konkretaus rezultato projekto dalyviai ir vadovai nelaukė, svarbu buvo ieškoti ir stebėti, rasti galimus veikimo būdus mąstant ir improvizuojant.

Pasibaigusi pirmoji projekto dalis atvedė jos dalyvius prie kūrybinės sankryžos. Telieka laukti jų pasirinkimo, įvyksiančio gruodžio mėnesį.

Komentarai