Vandeningos aktorinės „statybos“

2008 11 26 Menų faktūra

aA

Aurimas Minsevičius

Praeitą savaitę Menų spaustuvėje greta paskutiniųjų Oskaro Koršunovo repeticijų prieš „Hamleto“ premjerą šurmuliavo ir kiek kitokio pobudžio teatrinis reiškinys – kūrybinės dirbtuvės, neatsitiktinai pavadintos „Nuostabiu vandens gyvenimu“ ir sutraukusios dvi dešimtis įvairaus plauko teatrinių asmenybių: profesionalių aktorių, šokėjų, choreografų, muzikantų bei scenos meno studentų. Dirbtuves vedė „Volcano“ teatro (Velsas, Jungtinė Karalystė) režisierius Paulas Daviesas bei choreografė Catherine Bennet.

„Volcano“ teatro trupė garsėja kaip nusistovėjusius stereotipus laužanti kompanija: jiems neegzistuoja uždara teatro erdvė, nebelieka griežtos ribos, skiriančios aktorius nuo žiurovų. Žiūrovų apskritai beveik nelieka – jie tampa neatsiejama spektaklio dalimi, jo kūrybinio proceso dalyviais. Neegzistuoja režisieriaus kaip „diktatoriaus“ funkcija, čia pagrindinis „režisierius“ – tema bei idėja, kurioje telpa bent dalelytė kiekvieno dalyvaujančiojo asmeninės patirties, jo minčių ir išgyvenimų.

Jau pavadinimas diktuoja, jog pagrindinė šių dirbtuvių tema – vanduo. Viskas dėl vandens, su vandeniu, vardan vandens ir pagal vandenį . Vanduo kaip politinis įrankis, kaip tiriamasis mokslo objektas, kaip žiaurumo „bendrininkas“. Vanduo nėra vien tik materija, nors dažnai susidarydavo įspūdis, jog nemaža dalis dalyvių suprasdavo būtent taip ir savo vaizduotėje pasitelkdavo vien tik tekantį vandenį, vandenį, sušąlantį į ledą, vandens garsą ar kitas fizines savybes, taip tarsi „apeidami“ Paulo ir Catherine akcentuojamus dalykus, tokius kaip vandens tarša ar jo trūkumas kai kuriose šalyse.

Paulo ir Catherine darbo metodologijoje įprastą užstalinį darbą su pjesės tekstu atstojo pasirinktos temos „narpliojimas“ diskusijose, dažniausiai nedidelėmis grupėmis ar tiesiog poromis. Greta jų ne paskutinėje vietoje buvo asmeniniai pamąstymai (vėlgi apie vandenį), vėliau kiekvieno dalyvio išrašyti ant popieriaus lapelių, kurie buvo priklijuoti prie sienos ir kabėjo ten visas penkias dienas. Taip dirbtuvių dalyviai tarsi sukūrė savitą pseudopjesę, kuria remdamiesi dirbo visą likusį laiką.

Kiekviena diena prasidėdavo savotiškom judesio pamokom, kurias vesdavo Catherine. Čia itin didelis dėmesys skirtas partnerio jautimui , įsiklausymui į jo judesius, erdvės bei laiko nuovokai, kada pasitelkiama tik vidinė žmogaus intuicija. Iš tokių pratimų išsirutuliojo nemaža virtinė improvizacinių etiudų, galbūt praversiančių ateityje, jau kitame etape.

tomas081126d2.jpg
Laboratorijos akimirka: Tomas Dobrovolskis, Catherine Bennet ir Sonata Visockaitė. Menų faktūros archyvo nuotrauka
Dėka perkusininko Tomo Dobrovolskio, sugebančio popieriaus skiaučių bei vandens sklidino akvariumo pagalba sukurti muziką, dirbtuvėse „pilstomas“ vanduo įgavo ir garsinį pavidalą. Tiesa, vanduo kaip materija Tomui nėra naujiena – su juo jis susidūrė šiuolaikinio šokio spektaklyje „Trimatrix. Trys judėjimai“, pastatytame kartu su choreografe Lora Juodkaite bei šokėjais Andrium Žužžalkinu ir Igoriu Zaripovu. Jame menininkai rėmėsi koncepcija, įkvėpta trijų vandens būvių: skysčio, ledo ir garų. Taigi, Tomo dėka dirbtuvėms paruoštas CD grotuvas tapo nebereikalingu rakandu ir liko dulkėti salės kampe. Tik lieka klausimas: kaip pavyks Tomui „įgarsinti“ vandenį jau nebe kaip materiją, bet kaip politinį „įrankį“ (kaip pasakė Paulas: „Environmentally politically thing“ – „Aplinkos politikos objektas“)?

Berods trečią dieną dirbtuvės pradėjo tempti paskui save šiokį tokį monotoniškumo šleifą: tie patys, tiesiog identiški kūno atpalaidavimo pratimai seminaro pradžioje ar vienas į kitą panašesni Catherine vedamų judesio pamokų pratimai. O gal tezė „Kartojimas – žinių motina“ taipogi priklauso Paulo ir Catherine darbo metodikai? Bet kokiu atveju, situaciją gelbėdavo trečioji, kasdien vis „šviežia“ ir kitokia, seminaro dalis – improvizaciniai etiudai duotąja tema. Čia išryškėdavo kiekvieno dalyvio individualių savybių koncentravimas ties viena tema, duodantis vis kitokį, bet per daug nuo pagrindinės idėjos nenutolstantį rezultatą.

Nežinia, kalta monotonija, rudeninė depresija ar dar kitos pašalinės priežastys, tačiau dalyvių gretos kasdien vis retėjo (paskutinę dieną jų liko vos pusė, lyginant su pirmąja diena), taip pamažu savavališkai įvedant „laisvą grafiką“, neįpareigojantį pasirodyti sutartu laiku. Gal šiuo atžvilgiu kaip tik ir pritrūko Paulo ir Catherine darbo metodikoje neegzistuojančios tvirtos režisieriaus rankos?

Pirmoji kūrybinių dirbtuvių savaitė „nubrėžė“ tik keletą pirminių štrichų galutinio rezultato link (premjera numatoma 2009 metais). Maždaug po mėnesio, gruodžio viduryje laukia antrasis etapas, kada planuojama skirtingose Menų spaustuvės erdvėse parodyti seminaro rezultatus žiūrovams. Tada keleto „štrichų“ jau nebeužteks, reikės bent jau „eskizo“. Beje, antrajame dirbtuvių etape dalyvaus tik atrinkti kūrėjai (maždaug 10 žmonių). Kyla klausimas, ar liks iš ko rinktis?

Komentarai