Kodėl dūsauja režisieriai?

Rūta Oginskaitė 2008 11 24 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2008 11 24

aA


Į kino teatro sceną įėjo liūdnas pavargęs režisierius ir pradėjo kviesti savo filmo aktorius. Po to jis ilgai kvietė kitus menininkus, su kuriais kartu darė tą filmą. Tada – dar ilgiau – techninius darbuotojus... Kol prisirinko pilna scena, iki pakraščių. O tada palinkėjo geros peržiūros tiems, kurie dar liko neiškviesti, – suprask, žiūrovams. Šitaip dažniausiai pristatomos lietuviškų vaidybinių filmų premjeros. Retos. Iškentėtos.

Dokumentinio kino premjeros atrodo kukliau. Nes pati grupė kuklesnė. Bet tai irgi paprastai būna grupės iškvietimas į sceną, o visa kita, kaip sakoma, pamatysite ekrane. Kukliausiai atrodė toji premjera, kai prodiuserė iškvietė į sceną režisierių, paminėjo, kad to filmo režisierių yra ir daugiau. Ji tarė, kad filmo visi (kas?) laukė net devynerius metus, ir norėtųsi su jumis (žiūrovais) po seanso pašnekėti, bet ne šiandien. Geros peržiūros.

Suprantama. Prieš premjerą neramu. Kita vertus, tas filmas jau seniai padarytas, jau dirbami kiti darbai, kurie suryja visą laiką ir visą energiją. Ir ne pajacai juk jie, o rimti kino menininkai.

Teatro premjeroms pristatyti rengiamos spaudos konferencijos. Jeigu jas pristato didieji režisieriai, apima jausmas, kad atėjai į šermenis. Sėdi niūrūs kūrėjai, kuriuos ant rankų nešioja kone pusė teatrą vertinančio pasaulio, ir aiškina, kaip jiems buvo sunku. Lyg jie griovius būtų kasę amžino įšalo žemėje.

Suprantama. Jiems prieš premjerą irgi neramu. Jie pervargę. Maivytis jie nemoka. Dirbti jiems įprasčiau. Be to, spektaklis visada lyg tyčia „per daug asmeniškas“, ir negi čia atsilaposi viešoje vietoje, spragsint fotoaparatams?

Laimi tas, kuriam į galvą šauna kokia apčiuopiamo turinio istorija ar konkretus siužetas, susijęs su tarpusavio santykiais ar spektaklio temomis. Net žurnalistai atsigauna ir užrašo. Ir paskaityti būna apie ką. Ne vien apie tai, kaip buvo „sunku, bet įdomu dirbti“. Ar kad režisierius su artistais „apie šitą medžiagą“ svajojo seniai.

Dzinguliukų epochoje verta pasistengti, kad spektaklis ar filmas nepasimestų. Jokia prabangi viešųjų ryšių agentūra nesugalvos šauniau už pačius menininkus, kaip užmegzti ryšį su žmonėmis, kuriems rūpi kūrinys. Manyti, kad „viską pasakys ekranas“ ar kad užtenka paskelbti spektaklio „prasmių lauką“, ir gedulingai dūsauti – labai jau banalu. Bet suprantamas ir tas gedulas: pristatydami premjerą jos autoriai paprastai atsisveikina su kūriniu, paleidžia jį. Užtat žiūrovai gauna.

Surasti savo žiūrovą, o ne medžioti bilietų pirkėją – štai dėl ko verta nustoti dūsauti.

LRYTAS.LT
Komentarai