Žiūrovas kaip autorius Shakespeare‘o epochoje

2008 11 12 Menų faktūra

aA

Ši sezoną pagrįstai galime pavadinti šekspyrišku: greta gruzino Beso Kupreišvilio „Mano Hamleto“ su Vytautu Paukšte Klaipėdos dramos teatre pastatytas „Venecijos pirklys“ (Rusų dramos teatras, rež. Romanas Marholia), Oskaras Koršunovas ir jo teatras rugsėjį Stavangeryje pristatė savą „Hamleto“ versiją, kurios lietuviškoji premjera įvyks lapkritį Vilniuje. O po naujų metų Jaunimo teatre Gintaras Varnas pradės repetuoti  „Šekspyriadą“, kuri yra šio teatro, teatro „Utopija“ ir „Menų spaustuvės“ koprodukcija.

Siūlome skaitytojams žvilgsnį į Shakespeare‘o laikų teatrą ir jo žiūrovą, kuris galėtų būti įdomus įvadas į šio sezono „šekspyrinius“ spektaklius – anaiptol nekomentuojantis dabartinės situacijos, o veikiau priešinantis ją dabartiniam žiūrovo pamaldumui ir tylai salėje. Bet skaitant Shakespeare‘o pjeses ir stebint spektaklius pravartu prisiminti, kokiomis sąlygomis gimė šie kūriniai ir kokiam žiūrovui jie buvo rodomi. Lenkų teatrologo straipsnį spausdiname maloniai sutikus mėnraščio „Dialog“ (Lenkija) redakcijai.

Žiūrovas kaip autorius. 1
Interpretacijos strategijos Elžbietos teatre

Mirosław Kocur

Elžbietos teatras – kultūros laboratorija, kurioje kasdienė tikrovė buvo nuolat radikaliai tikrinama ir interpretuojama. Poetai interpretavo pasaulį, aktoriai interpretavo tekstus, žiūrovai interpretavo vaidinimą. Tačiau tapatybės nebuvo pastovios – poetai, aktoriai ir žiūrovai dažnai keisdavosi vaidmenimis.

Žiūrovai vaidindavo savo spektaklius, dažnai varžydamiesi su profesionalių aktorių spektakliais. 1611 metais „Fortune“ teatro scenoje pasirodė garsi keistuolė Marion Frith, apsivilkusi vyriškais drabužiais, be to, vykstant spektakliui, kurios pagrindinė veikėja buvo jos išgalvota asmenybė, pavadinta „Riaumojanti mergina“ (The Roaring Girl). Žiūrovai ir aktoriai dažnai būdavo apsivilkę panašiais kostiumais.

Poetą kaip dramos autorių „išrado“ pelno besivaikantys spaustuvininkai XVI amžiaus pabaigoje, kai visų pirma Williamo Shakespeare‘o, į teatrą sutraukiančio vis didesnes minias, pavardė ėmė rodytis ant pjesių – nebūtinai jo parašytų – viršelių. Jam pačiam šis titulas nedavė jokios naudos, nes jo tekstai jam nepriklausė. Dramaturgų pajamos ilgai priklausė nuo aktorių – teisėtų savininkų – sėkmės; jie su drama galėjo daryti ką panorėję.

Aktoriai, provokuojami žiūrovų, kartais nutraukdavo veikalą ir imdavo improvizuoti. Tokius pasirodymus rengdavo klounai – vien pasirodžius scenos gale Richardo Tarltono galvai, žiūrovai visą valandą negalėdavo sutramdyti juoko. Tarltonas buvo išsilavinęs, taip pat rašė dramas. Viešuosiuose teatruose, nuo išorinio pasaulio atskirtuose aukštomis sienomis, kaip kadaise Romoje, spektaklio metu veikė savo prigimtimi vieningas, uždaras ir dinamiškas mikrokosmosas, kuriame diskusijų objektas buvo ne tik tapatybės, bet ir autoriaus autoritetas. Autoriumi buvo ne tik poetas arba aktorius, bet ir žiūrovas.

globetoday081112d1.jpg
„The Globe“ teatras šiandien. Nuotrauka iš www.londontown.com
Dalyvavimo erdvė

1.
Anksčiau, viduramžių Anglijoje, žmonės per spektaklius spietėsi aplink medines pakylas arba aktorių vežimus. Viešieji teatrai renesansinėje Anglijoje sukūrė savo ypatingą „dalyvavimo erdvę“. Skurdžiausi žiūrovai ir toliau telkėsi aplink sceną. Shakespeare‘as Hamleto lūpomis pavadino juos „groundlings“ (taip vadintos mažos gėlavandenės žuvelės, mintančios upių dugne ant akmenų besiveisiančiais dumbliais; gružliai). „Groundlings“ už įėjimą mokėjo mažiausiai, tik vieną pensą, tačiau turėjo stovėti po atviru dangumi. Šiai žiūrovų daliai daugiausia priklausė vargani amatininkai, jų mokiniai, tarnautojai, bedarbiai ir vadinamosios „prekiautojos žuvimi“.

2.
Viešųjų teatrų išvaizda buvo įprasta – jie priminė senovės Romos statinius. Sėdimosios vietos buvo galerijose, kurios iš trijų pusių supo kiemą ir sceną. Geriausios vietos buvo toliausiai nuo aktorių. Blogiausia akustika buvo žemiausioje galerijoje. Kuo aukščiau, tuo geriau girdėjosi. Geriausios akustinės sąlygos buvo balkone virš scenos. Tačiau matomumas čia buvo prastas – į aktorius reikėjo žiūrėti iš nugaros, o kai kurių scenų visai nesimatė. Tačiau tai buvo prestižinės vietos, nes jos buvo geriausiai matomos.

Tuo tarpu žiūrovai ne tik supo sceną iš visų pusių, bet ir vertikaliai dominavo aktorių atžvilgiu. Teatre visuomeninė hierarchija buvo atkuriama ir iškart modifikuojama. Vietos žiūrovų salėje skyrėsi tik kaina – kad dominuotum teatro erdvės atžvilgiu, pakakdavo užmokėti.

3.
Privačiuose teatruose aktoriai ir žiūrovai taip pat buvo bendroje erdvėje, tačiau žiūrovų salės klasinė struktūra buvo nustatyta iš aukščiau ir negalėjo būti keičiama. Svarbiausias vietas užėmė kilmingiausi asmenys. Jei karalienė nuspręsdavo pažiūrėti spektaklį universiteto teatre, jai pastatydavo krėslą scenos gale, kad iš viršaus galėtų stebėti aktorius, taip pat ir žiūrovus, esančius priešingoje salės pusėje.

4.
XVI amžiaus pabaigoje krėslus žiūrovams pradėta statyti tiesiog scenoje. Statiniuose atvirame ore, kaip Shakespeare‘o „Globe“, šitai nebuvo leidžiama, bet po stogu įrengtų ir gerokai mažesnių teatrų savininkai tam nesipriešindavo. Kai Shakespeare‘o trupė vaidino savo žiemos sezono patalpose „Blackfriars“ rūmuose (Londono Blakfriars rajone; pavadinimas kilo iš brolių dominikonų, nešiojusių juodus kapišonus – red. past.), sceną okupuodavo puošniai apsivilkę elegantai.

globeconstr081112d3.jpg
„The Globe“ teatro struktūra. Iliustracija iš http://salempress.com
„Blackfriars“ teatras, pastatytas turtingame rajone netoli Londono centro, buvo londoniškių galantų piligrimystės centras. Brangūs bilietai užkirsdavo kelią varguomenei, o ložės šonuose ir krėslai scenoje sudarė puikias sąlygas pademonstruoti  save. „Blackfriars“, kitaip nei „Globe“, pigiausios vietos buvo aukštutinėse galerijose, toliausiai nuo scenos. Netgi karališkosios giminės nariai negalėjo atsispirti „Blackfriars“  traukai. XVII amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje net keturis kartus savo apsilankymu teatrą pagerbė karalienė Henrieta Marija.

Turtingųjų kaimynystė lėmė, kad „Blackfriars“ žiūrovų salėje dažniau nei priemiestiniuose teatruose pradėjo lankytis kilmingos damos, o tai paskatino menininkus statyti veikalus, kuriuose daugiau moteriškų veikėjų. Moteriškas požiūris pradėjo lemti ir turinį, ir aktorinį meistriškumą. 1612 m. Johnas Fletcheris padovanojo „Blackfriars“ žiūrovams komediją „Sutramdytas nenaudėlis“, savotišką Shakespeare‘o „Užsispyrėlės sutramdymo“ tęsinį: antroji žmona atsilygina Petručijui už visas skriaudas, kurias jis suteikė pirmajai žmonai.

5.
Elžbietos teatras visiems žiūrovams siūlė vis kitokią, tačiau visapusišką patirtį. Vidaus architektūra šiame procese taip pat buvo svarbi. Žiūrovai vienas kitą stebėjo taip pat dėmesingai, kaip ir aktorius, dažnai patys imdamiesi iniciatyvos. Dalyvavimo erdvė skatino žiūrovų ir aktorių sąveiką.

Sąveikos teatras

1.
1566 m. rugpjūtį Oksfordo universiteto studentai pastatė veikalą specialiai karalienei Elžbietai. Iš dviejų liudijimų – žiūrovo ir aktoriaus – matyti, kad karalienė Oksforde elgėsi taip laisvai, kaip dvariškiai, stebėdami amatininkų spektaklį Shakespeare‘o „Vasarvidžio nakties sapno“ pabaigoje. Žiūrovai, esantys priešais – taigi, kitoje scenos pusėje – vienodai dėmesingai sekė ir aktorius, ir karalienę.

Kai jaunuolis, vardu Johnas Dalaperis, karalienės akivaizdoje prarado žadą ir pradėjo pūsti ragą, Elžbieta tučtuojau įsakė jam dingti. O kai paslaugus žiūrovas puolė į sceną gelbėti nuo liepsnos kostiumą, paskolintą iš karališkosios drabužinės, Elžbieta suriko, kad netrukdytų. Karalienė labai mėgo teatrą. Artistus ji naudojo ir politikos tikslais. Pirmoji garsi aktorių trupė, su kuria galbūt bendradarbiavo Shakespeare‘as, „Queen‘s Men“, Karalienės trupė, buvo įkurta 1583 skleisti protestantizmą ir rojalistinę propagandą.

2.
Studentai žiūrovai retai sėdėjo ramiai. Universitetiniai spektakliai dažnai baigdavosi išdaužytais langais ir sumuštomis galvomis, mažiausiai du kartus muštynėse panaudotas peilis. Kai 1632 m. kovą į Kembridžą buvo pakviestas karalius Karolis, prorektorius paskelbė studentų elgesio spektaklio metu taisykles. Septynias valandas trukęs veikalas nenusisekė, o nusiminęs taisyklių autorius nusižudė.

Teatro vaidinimai kėlė neramumus netgi karaliaus rūmuose. Lordas šambelionas, atsakingas už tvarką, kartą savo baltą lazdelę sulaužė, ja tvojęs per Thomaso Mayaus pečius, nežinodamas, kad muša poetą ir karaliaus stipendininką, būsimąjį „Anglų parlamento istorijos“ autorių.

Blackfriars081112d1.jpg
„Blackfriars“ namai. Menų faktūros archyvo nuotrauka
3.
Viešuosiuose teatruose žiūrovai, įkaitę nuo alaus, į vaizdą scenoje reaguodavo garsiai ir gyvai. Plojimai, švilpimas, garsūs juoko proveržiai dažnai pertraukdavo pasirodymus. Karščiausia būdavo per garsiuosius karnavalus. Jei tik artistai nenorėdavo vykdyti žiūrovų pageidavimų, iškart pradėdavo skraidyti „suoleliai, čerpės, lapeliai, akmenys, apelsinai, obuoliai, riešutai“. O kai veikalas patikdavo – vis nuščiūdavo ir stodavosi, kad geriau matytų, ir tai stebindavo užsienio svečius – netgi labiau, nei neramumai. O jie buvo gana reti, nors teatrai vaidindavo beveik kasdien, o organizuotos policijos nebuvo. Tik du kartus rimtesni susistumdymai kilo teatre. 1617 m. pabaigoje praktikantai nusiaubė naują „Fenikso“ teatrą, nes bilietai jiems pasirodė per brangūs. Netgi sužeidė keletą aktorių. Po devynerių metų jūreiviai išprovokavo muštynes „Fortūnoje“.

Atmosfera viešuosiuose teatruose įkaito XVII amžiaus pradžioje, kai žiūrovai užėmė ir sceną. Jaunuoliai pešėsi dėl pasakiškai brangių krėslų ne iš meilės menui, bet dėl galimybės pasirodyti. Rūkė pypkes, lošė kortomis, kalbėjosi, juokavo, flirtavo, gliaudė riešutus, didžiulėmis skrybėlių plunksnomis užstojo vaizdą sėdintiesiems lygiai tokiose pat brangiose šoninėse ložėse, o jei vaidinimas jiems nepatikdavo, užsnūsdavo arba demonstratyviai išeidavo iš teatro. Nesigėdindavo netgi pereiti per sceną, kad pasisveikintų su pažįstamu. Žiūrovas, kuris mėgindavo dėl tokių dalykų pasakyti pastabą, galėjo sulaukti puolimo špaga, o aktorius – riebaus antausio.

4.
Spalvinga žiūrovų salė gyveno savo gyvenimą. Vaidinimo metu žiūrovams buvo siūlomi obuoliai ir riešutai, o pirmiausia – vanduo ir alus. Nebuvo tualetų, vyrai šlapindavosi į indus, stovinčius praėjimuose, ponios po suknelėmis slėpė buteliukus. Nemalonius kvapus mėginta nustelbti kvepalais. Dėl rimtesnio reikalo tekdavo išeiti iš teatro. Kai kurie keisdavo vietas, norėdami geriau girdėti. Kiti – kad nugvelbtų damos, veidą slepiančios po kauke ar vėduokle, krepšelį. Vyrams savo paslaugas siūlė prostitutės.

Pulsuojančiame teatro gyvenime, kaip ir už teatro sienų, tikroji valdžia priklausė žiūrovui. Kaip bebūtų paradoksalu, tai visiškai nelėmė meno nuosmukio – priešingai, skatino šedevrų atsiradimą. Aktoriai ir poetai išrado veiksmingus kūrybos metodus, kurie patenkino nenumaldomus ir gerai apie save galvojančius žiūrovus. Teatro spektakliai gimė derybų metu.

B.d.

Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius

Komentarai