Steinas, Thalheimeris, Nekrošius: „Fausto interpretacija“

2008 10 28 Menų faktūra

aA

Rusų teatro kritikas Aleksejus Bartoševičius kultūros puslapyje „Atvira erdvė“ (www.openspace.ru) recenzuoja neseniai Vilniuje viešėjusio teatro „Deutsches Theater“  naująją pramjerą ir lygina tris įdomiausias pastarųjų metų Johano Wolfgango von Goethe‘s „Fausto“ interpretacijas.

Goethe‘s poemoje šiuolaikiniam teatrui sunkiausiai sekasi gelbėti nuodėmingąją  žmogaus sielą. 

Poemoje „Faustas“ mirti nuteistajai Gretchen Balsas ištaria lemtingąjį: „Išgelbėta!“ Šis verdiktas vokiečių klasiko poemos filosofinėje struktūroje yra svarbiausias. Be lemtingojo „Išgelbėta!“ nebūtų ir Goethe‘s tragedijos. Tačiau esminis „Išgelbėta!“ šių dienų žmogui ir yra sunkiausiai suvokiamas. Šiuolaikiniam teatrui į pagalbą pasitelkus XX a. istorijos patirtį, visai nesunkiai įveikiamos sandėrio su velniu, gundymo beribe, antžmogiška valdžia, Margaritos mirties scenos – kitaip tariant – tai, kas skelbia apie žmogaus pralaimėjimą, netektį. Bet kaip elgtis su tuo „Išgelbėta!“? Kaip teisingai suvienyti išsigelbėjimo galimybę su tuo, kas šiuolaikiniam „faustiškam žmogui“ yra žinoma apie žmogaus prigimtį? Teatre juk be filosofinių apmąstymų yra svarbus ir praktinis aspektas: kaip tai perkelti į sceną?
 
Nekrošiui su jo organiškai folklorine sąmone tai nėra sudėtinga. „Išgelbėta!“ – tai ne tik savaime suprantama ir neišvengiama jo monumentalios sceninės simfonijos esmė, bet ir viso spektaklio leitmotyvas, viena iš spektaklį nešančiųjų konstrukcijų. Net jei šis žodis ir nebūtų ištartas spektaklio finale, spektaklio esmė nepasikeistų. Ir tai dėl to, kad šis lietuvių menininkas – išskirtinio mąstymo režisierius pasaulinėje teatro sistemoje. Tai, kas jam pavyksta lengvai, dažnai yra sunkiai įveikiama problema kitiems kūrėjams, bijantiems būti apkaltintais „patosu“ ir pataikavimu žmogiškiesiems sentimentams. 

Garsus vyresniosios kartos vokiečių režisierius Peteris Steinas neseniai Maskvoje pristatė savo neįprastą monospektaklį Goethe‘s filosofinės tragedijos motyvais. Žodis „neįprastas“ turbūt tiksliausiai apibūdina šį scenos reginį. Filosofinę poemą, apie kurios aukštumas ir glūdumas prirašyta tūkstančiai puslapių, Steinas, filologas ir intelektualas, įtikinamai pateikia ir kaip stebuklingą pasaką su žaismingais, visai nebaisiais velniais, raganomis bei kitomis pasakų būtybėmis, ir kaip paprastą žmogaus meilės bei išdavystės istoriją. Atrodytų, žodis „išgelbėta“ tokiam teksto perskaitymui netaps kliūtimi. Bet, priartėjęs prie lemtingosios vietos, Steinas sekundei stabteli, tarsi suklumpa ties šiuo žodžio, o  tiksliau – ties tuo, kas po juo slepiasi. Padaro praktiškai nepastebimą pauzę, tarsi norėdamas pasitikrinti, ar nesuklydo, ar tikrai „išgelbėta“, ir ar galima patikėti šiuo išgelbėjimu? Patį žodį savo režisuotame spektaklyje Steinas ištaria su lengvu ironiškos nuostabos atspalviu, švelniai užslėpta klausiama intonacija. Niekur nepasidėsi, tenka patikėti: „išgelbėta“.

Berlyno „Deutsches Theater“ sukurtame ir Sankt Peterburgo Aleksandros festivalio metu pristatytame „Fauste“  Balsas iš viso nepasigirsta. Nėra kam gelbėti, nėra ir kam pranešti apie išgelbėjimą. Dangus tyli, nes žemėje išsigelbėjimo niekas nenusipelnė. Dar klausimas, ar iš viso jo trokšta? Kai Faustas prabyla apie Velykų varpus, lyg ir išgelbėjusius jį nuo savižudybės, scenoje mirtina tyla. Jokie varpai nepasigirsta, jų nėra ir negali būti. Ir jei kas ir buvo nukryžiuotas, tai prisikelti jis tikrai neprisikels.

faustthal081028d2.jpg
Thalheimerio „Fausto“ scena.
Pagrindinis dramos personažas (kažkaip liežuvis neapsiverčia jo pavadinti „tragedijos herojumi“) – tai tik negailestingas šiuolaikinio žmogaus, pasiekusio susinaikinimo ribą, portretas (autoportretas?). „Viską naikinančioji dvasia“ saugiai apsigyvenusi Fauste,  ir jo jau seniai nereikia gundyti. Jis visa savo esybe pasiruošęs tarnauti Pragarui ir jam nereikalingas joks Mefistofelis. Viskas, kas šiam belieka – tai komiškai stebėtis betvarke žemėje, keliama žmogaus, kurį jis, naivuolis velnias, ketino mokyti nuodėmės meno. Mefistofelis čia tarsi kipšas, kažkuo panašus į Ivano Karamazovo košmare susapnuotą velnią (tik užmauk jam languotas liokajaus kelnes – ir neatskirsi). Besimaivydamas prieš publiką jis tik sekioja šeimininką ir krečia šunybes.  

Nereikalinga Faustui ir Margarita. Moteris jam tik adrenalinas, besigaminantis ją gniuždant ir naikinant. Jį traukia ne tiek nyčiškas valdžios troškimas, kiek noras „kiek galima daugiau atsipalaiduoti“ (štai jums ir šiuolaikiška „Sustok, akimirka!“). Michaelio Thalheimerio režisūroje Goethe‘s protagonistas – tai Prosperas, tapęs vergu Kalibanu. Tikriausiai pamenate kaip šekspyriškoje „Audroje“ pergalę švenčiantis apsigimęs vergas šoka ir dainuoja groteskišką išsilaisvinimo dainą „Kaip žavu! Ban-ban! Ka-kaliban!“?  Pagal šiuolaikinio „Fausto“ logiką būtent tai ir yra naujųjų laikų himnas, o ne kažkokie „Apsikabinkim, milijonai!“. Kalibanui laisvė reikalinga tik tam, kad užmuštų Prosperą, išniekintų Mirandą ir paskleistų po pasaulį savo sėklą. Fausto vaidmens kulminacija – kalibaniškas šokis repo ritmu.

Patosu dvelkiančias Goethe‘s, tvirtai tikėjusio „Gėriu, Tiesa, Grožiu“,  poemos frazes Thalheimerio aktoriai pateikia savita, tarp kabučių paslėpta intonacija  („tarsi“, „kaip ir“, „kaip sakydavo senovėje“ ir t.t.). Ir tai vienas iš postmodernizmo būdų gelbėtis nuo to, kas šiandien atrodo pompastiška.

Romantiškąją baladę apie šiaurėje gyvenantį karalių, kurią Vokietijoje žino kiekvienas moksleivis,  Gretchen išpila kaip mokinukė – ta pačia intonacija, be pauzių, žiūrėdama į viena tašką, tarsi  atsakinėdama prieš klasę. Šioje scenoje panaudojus ironiją, bandoma atsiriboti nuo patoso, kurio lyg velnio kratosi postmodernistinė sąmonė. Ironija tarsi antrina išsekusiai ir pavargusiai šiuolaikinio žmogaus sielai.

Vienoje spaudos konferencijoje Michaelis Thalheimeris tvirtino, kad savo „Faustu“ jis bando protestuoti prieš visišką šiuolaikinės visuomenės atsiribojimą nuo tikėjimo. Bet kad šis sąmokslas turėtų prasmę, reikia, kaip sako vienos Moliere‘o pjesės personažas, pačiam kažkuo tikėti, išskyrus, žinoma, tai, kas suvokiama kaip „du kart keturi yra aštuoni“ (tikėjimo formulė iš tos pačios Moliere‘o pjesės). Į isterišką ir nerimstantį Gretchen klyksmą-maldą „Tu tiki?“ Faustas (aktorius Ingo Hülsmannas) tiesiog neturi ką atsakyti. (...)  Gailesčio šiame spektaklyje nesukelia niekas, net ir Margarita, greičiau primenanti apsnūdusią lėlę, žvelgiančią į aplinką tuščiu žvilgsniu ir mechaniškai vaikščiojančią po sceną. Spektaklio simbolis – tuščia stiklinė. Begalinis pasaulis yra nykus ir šaltas. Kuo aistringiau ir gašliau Faustas apsinuogina prieš publiką, tuo didesnis šaltis padvelkia nuo scenos.

Sunku nepripažinti, kad nykuma ir ledinis šaltis, kuriami šviesių aukštų pusapvalių į ratą sustatytų sienų, Thalheimerio spektaklyje yra estetiškai nepriekaištingi. „Deutsches Theater“ spektaklis sukurtas grubia matematine logika grįsta stilistika.  Ir dar – kai kas bandė apkaltinti vokiečių režisierių tuo, kad jo „Fauste“ nėra tradiciniam teatrui būdingų vystymosi etapų. Bet šiame spektaklyje jų ir negali būti, čia jie tiesiog nenumatyti. Herojaus gyvenimo linija – horizontali tiesė, oscilografo, ekrane fiksuojanti mirtį. Tikriausiai, tai ir yra mūsų laikų Faustas. Kitokio mes tiesiog nenusipelnėm.

Parengė Elena Palaimaitė

Komentarai