Rudeniška Kauno teatrų rimtis

Lina Klusaitė 2008 10 03

aA

Tuo metu, kai Vilniuje įsibėgėjęs šurmuliuoja „Sirenų“ festivalis, kai teatrinė bendruomenė, suplaukusi sostinėn, skuba pamatyti moderniausius užsienio svečių spektaklius, ieškančius sąlyčio su šiandiena ir demonstruojančius keisčiausias, dar neregėtas formas, Kauno teatrai gyvena savo įprastu rudenišku ritmu, sezono pradžioje ramiai pristato premjerinius kūrinius. Lyg tai būtų natūralus, savaime suprantamas kasdienių darbų ir kūrybos susumavimas. Kauno valstybinis dramos teatras, pasikeitus vidinei situacijai, jau nebekviečia į premjeras taip įspūdingai kaip anksčiau. Rudeniška rimtis Laisvės alėjoje tarsi byloja, jog teatras, įtikėjęs savo šventumu, negali paklusti magdonaldinės reklamos dėsniams. Todėl teatrą dabar čia turi pats susirasti, turi jausti iš dvasinio nuobodulio ar trūkumo gimusį jo poreikį ir tik tuomet žengti į šventą, šiuo metu kiek apdulkėjusią jo erdvę. O gal iš tiesų, kaip pasakytų koks nors senas teatro gerbėjas, tik taip ir gali atsirasti tikrasis žiūrovo ir teatro ryšys?

Specialiais triukais ar provokacijomis žiūrovų nevilioja ir Kauno kamerinis teatras. Jam užtenka savo publikos, susibūrusios dar nuo jo įsikūrimo pradžios, o ką jau kalbėti apie nusivylimą vietiniais kritikais. Šis teatras seniai susitaikė, kad kritikai jų spektakliuose nėra dažni svečiai, kad tarp scenos meno vertintojų egzistuoja neva konjunktūrinai sprendimai. Tačiau teatras gyvuoja, fojė iškabintų diplomų gausa įtaigiai įrodinėja jo vertę, o kadangi gandai Kaune sklinda greitai, tai Kultūros ministro pasirodymas premjeroje, reikia manyti, šiam teatrui irgi yra geras ženklas.

Atsitiktinumas, o gal ir lemtingas sutapimas, jog abu minėti Kauno teatrai naujojo sezono premjeras pradeda retrospekcija į skaudžią praeities realybę, t. y. kalbėdami apie dvi be galo skirtingų likimų, bet to paties laiko pagimdytas istorines asmenybes: Antrąjį pasaulinį karą ir jo žiaurias represijas sukėlusį Adolfą Hitlerį (Kauno kamerinio teatro spektaklis „Hitleris ir Hitleris“) bei nuo šių represijų nukentėjusį žydų kilmės lenkų humanistą Janušą Korsaką, holokausto metais gelbėjusį žydų vaikus jo paties įkurtuose Vaikų namuose (KVDT spektaklis „Liūdnas Dievas“). Lyg susitarę šių dviejų skirtingos estetikos spektaklių kūrėjai ne revizuoja skaudžią to meto patirtį, bet bando pažvelgti į ją šiuolaikinio žiūrovo akimis, papildyti jo suvokimą naujomis, gyvenimiškomis istorinės asmenybės ar to laikotarpio įžvalgomis.

Ar ne keista, jog iš Kauno dramos teatro pasitraukus režisieriui Gintarui Varnui, pirmasis spektaklis, režisuotas Inesos Pauliulytės, šiame teatre suskamba būtent varniškąja dvasia, o tiksliau – ta jo stilistika, kurią esame įpratę regėti ilgojoje salėje. To meto tikrovė čia atgyja beveik autentiška, skurdžia, geto aplinką primenančia scenografija (komplimentas spektaklio dailininkei Kotrynai Daujotaitei), kurią įspūdingai papildo masinėse scenose dalyvaujantys daugiau nei penkiasdešimt jaunųjų teatro mokyklėlės aktorių bei Fausto Latėno sukurta, žydiškais motyvais persmelkta muzika.

Spektaklį I. Paliulytė režisavo remdamasi J. Korčako dienoraščiais, tačiau teksto ir varginančių filosofinių apmąstymų jame paliko minimaliai. Spektaklis į žiūrovus prabyla daugiau vizualiais to meto tikrovės kadrais, kurių šaltiniu, šalia tragiškojo asmenybės turinio, režisierė pasirinko masiškumą ir dokumentalumą. Sceninė dokumentika, besikeičiančių epizodų dinamikoje formuodama kinematografiškumo įspūdį, prieš žiūrovų akis iškyla jautriausiais vaizdinių pavidalais. Čia viskas yra tikra: maudomi kūdikiai, čia pat džiūstantys jų drabužėliai, scenoje kepamų blynų kvapas, pro langą lyg traukinio šviesos slenkančios vaikų akys, scenos tyloje palikta ir nerimą nešanti bėgančio krano čiurkšlė.

Režisierė jautriai varijuoja buitinėmis, kasdieniškomis aplinkos detalėmis bei nuotaikomis, to meto tragiškoje patirtyje bandydama apčiuopti intuityvaus vaikų pasaulio kontūrus. Nors gete drugeliai neskraido, čia nepaliauja veikti vaikų vaizduotė: miltai virsta sniegu, puantai – svajone tapti balerina, žaidžiant nepasidalijama arkliukais, ilgimasi mamos ir bandelių. Nors spektaklis nekelia itin aukštų tikslų, šilti ir nuoširdžiai vaikų suvaidinti epizodai žiūrovams palieka tiksliai pagautos, jaudinančios atmosferos įspūdį. Gal todėl spektaklis neprailgsta ir pralekia kaip tos mažos vaiko pėdutės ant menamo sniego.

hitler081003d1.jpg
„Hitleris ir Hitleris“. Kauno kamerinis teatras
Ne kartą įrodžiusi savo įvairiapusiškumą, sukūrusi savitą darbo su vaikais metodiką, I. Paliulytė šiuo spektakliu atsiskleidžia kaip jautri režisierė. Kita vertus, spektaklis dar nėra iki galo sustyguotas, ne visos mizanscenos pasiekia reikiamą intensyvumą, kol kas jaučiamas išsklidęs scenų jungimasis. Aktorių dėmesys savajam personažui taip pat dar išblaškytas, bandoma aprėpti šurmuliuojančių vaikų pripildytą erdvę. Kadangi spektaklyje nėra daug scenų, leidžiančių pasireikšti profesionaliems aktoriams, norėtųsi, kad bent įrašytas pagrindinio personažo J. Korsako balsas (aktorius Egidijus Stancikas) skambėtų gyvai. Vis dėlto kad spektaklis sukibtų reikiama konsistencija, trūksta nedaug, todėl, kaip paprastai tokiais atvejais sakoma, tikėkimės, jog spektaklis dar įsibėgės.

Kauno kamerinis teatras, pasirinkęs statyti naujosios plejados rusų rašytojo Konstantino Kostenkos pjesę „Hitleris ir Hitleris“, iš tiesų neklydo. Ne paslaptis, jog šis teatras, besiremiantis vieno aktoriaus svoriu, dažniausiai laimi tuomet, kai veiksmas koncentruojamas apie pagrindinį personažą, kaip ir siūloma naujojoje J. Kostenkos pjesėje. Pjesės tekstas – provokuojantis ir įdomus, humoras paradoksalus ir nebanalus, atveriantis aibes interpretacinių pagrindinio personažo galimybių. Tačiau vargu ar būtų galima pasakyti, kad spektaklis išsėmė K. Kostenkos tekste slypinčius klodus. Remdamasis „Hitlerio užstalės pokalbiais“, rašytojas savo pjesę įvardijo kaip siurrealistinį farsą, tačiau spektaklyje, be tekste slypinčių paradoksalumų, siurrealizmo ar farso elementai sunkiai pastebimi. Spektaklyje nebuvo matyti ir šokiruojančių ar atstumiančių vaizdų „stiprių nervų žmonėms“, kaip skelbiama reklamoje, kviečiančioje į drastišką, nekomercinį spektaklį (jeigu šio teatro komerciniais spektakliais vadinsime tuos, kuriuose žiūrovams dalijamas vynas, tai šis spektaklis – tikrai nekomercinis). Šia prasme Kamerinis teatras nepasiūlė nieko naujo, jis išlieka „tvarkingu“ teatru „tvarkingiems“ žmonėms.

Režisierius Stanislovas Rubinovas pasirinko įprastą, nuosaikų būdą, tiesiog leidžiantį tekstinėms prasmėms įsikūnyti scenoje. Aktorius Aleksandras Rubinovas, puikiai įvaldęs rusiškosios psichologinės aktorinės mokyklos meistrystę, be abejo, žino, ką daryti su Hitlerio personažo prasmėmis. Politinei figūrai atskleisti tinkamiausios klasikinės retorikos išraiškos, todėl buvo galima jausti, jog aktoriaus balse, net ir kalbant apie banaliausius dalykus, tiesiog įsikūnijo ideologija, o kiekvienas aktoriaus žodis, tikslingai kreipiamas į auditoriją, ne tik kad nekėlė juoko ar vidinės, prieštarauti besiveržiančios sumaišties, bet skatino keistą rimties jausmą (ne veltui publika sėdėjo tyli ir susikaupusi). Tam tikra prasme A. Rubinovas „išartikuliavo“ savąjį personažą ir tik keliose vietose šypsenėlė ar nuleistas balsas išduodavo juntamą ironiją. Ryškesnes spalvas buvo galima pastebėti tik epizode „Gydytojas-Hitleris“, jau savaime teigiančiame personažo reversiją, ar „Hitleris-Moteris“, kuriame, pagrindiniam herojui grįžtant į savo vaikystę, atsiskleidė tikrosios jo patologijos, o aktoriaus – tikrieji talentai.

A. Rubinovas į savo personažą žiūrėjo perdėm rimtai, su akivaizdžiai per maža distancija, t. y. stengdamasis jį suprasti iš vidaus ir ieškodamas tipažui būdingų išorinės išraiškos atitikmenų, o apie aktoriaus Gintauto Bejerio suvaidintus net penkis personažus (Kirpėjas, Virėjas, Fotografas, Siuvėjas, Medikas) kalbėti sunku, visuose epizoduose jis pasirodė vienodas, neieškantis intymesnio santykio su savo personažais, todėl nieko keista, kad jo vaidyboje išryškėjo ne aktoriniai, bet skaitovo sugebėjimai. Kas kita tik spektaklio pabaigoje pasirodžiusi aktorė Simona Bladženauskaitė, kurios Moteris ir Motina žiūrovus įtikino iš karto. Kaip įtikino ir iškalbingas pabaigos gestas, sugestijuojantis naujų hitlerių atėjimą. Sceną sutvarkęs darbininkas užsiklijuoja joje rastus Hitlerio ūsus – taip gimsta nauja svajonė. Kai jis užaugs ir taps didelis, mes imsime jo bijoti.

NEMUNAS

Komentarai