Naujojo cirko šviesos ir šešėliai

Helmutas Šabasevičius 2008 09 29 Literatūra ir menas, 2008 09 26

aA


Menų spaustuvės trečią kartą organizuojamam Naujojo cirko savaitgaliui įdomų kontekstą sudarė Vilniaus Umiastovskių rūmuose (Trakų g. 2) veikianti senųjų teatro afišų paroda, surengta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus. Romantiškas ir legendomis apipintas senųjų apartamentų erdves užpildę pusantro šimto metų senumo plakatai primena, kad Lietuvos sostinės pramoginiame gyvenime cirkas, akrobatų, žonglierių pasirodymai užėmė svarbią vietą ir kad į Vilnių užsukdavo Europoje žinomi meistrai.

Žinoma, Naujasis cirkas, globojamas vis intensyviau veiklą plėtojančios Menų spaustuvės, skiriasi nuo įprastinio spalvingo ir rėksmingo cirko šurmulio, virtusio pramogų imperijos gigantu, – tokie pasirodymai didžiulėse palapinėse, paprastai įsikuriančiose atokiau nuo senamiesčio esančiose plynėse, teberengiami ir sulaukia didelio žiūrovų dėmesio. Naujasis cirkas daugiau dėmesio skiria su senuoju cirku kaip kultūros istorijos reiškiniu susijusioms referencijoms, atsisako paradiškumo, pompastikos, dirbtinio žvalumo, ryškina jausminį, su konkretaus žmogaus, individualaus atlikėjo ir asmenybės išgyvenimais susijusį aspektą. Tradiciniai cirko elementai – klounai, dresuoti žvėrys, kvapą gniaužiantys oro akrobatai ar antgamtiškais talentais garsėjančių keistuolių pasirodymai –­ čia virsta metaforomis ir asociacijomis, nors profesinė meistrystė iš Naujojo cirko išraiškos priemonių arsenalo nėra eliminuojama. Iki šiol atmintyje išlikęs pernykštis „Les Colporteurs“ trupės lyno akrobatų spektaklis, virtuoziškais triukais papasakojęs tragišką ir drauge viltingą žmogaus likimo dramą.

Šiųmetėje Naujojo cirko savaitgalio programoje, kuri vyko rugsėjo 11–14 d., dalyvavo artistai iš Prancūzijos ir Suomijos. Būtent prancūziškų pavardžių gausiausia Lietuvos cirko istorijoje – bent kelis kartus XIX a. trečiajame dešimtmetyje viešėjo Chiarini’ų šeimos cirkas, ne tik rodęs įvairius ir sudėtingus triukus, bet ir dalyvaudavęs Vilniaus miesto teatre rengiamuose spektakliuose, operų pastatymus paversdavęs įdomiais reginiais.

Pirmasis matytas spektaklis – iš Camille’io Boitelio trupės „Les Boiteu“ repertuaro. Spektaklyje gausu meistriško žongliravimo daiktais, kuris pirmąsias keliolika minučių pateisina jo pavadinimą „Staiga“. Kelias savaites Vilniuje viešėję artistai sukūrė su miesto dabartimi susijusį spektaklį, atspindėdami kasdienybę vaidinime naudojamais čia pat gatvėse ar iš miestiečių surinktais daiktais.

Chaotiškas, bet iš pirmo žvilgsnio stabilus Didžiojoje Menų spaustuvės scenoje eksponuojamas scenovaizdis vos prisilietus pradėjo byrėti lyg kortų namelis, – sukurtas meistriškas artisto ir daikto dialogas. Seni, sulūžę, nebenaudojami ir pamiršti daiktai atgijo paskutiniam savo šokiui, protarpiais net grasindami šį „danse macabre“ išprovokavusiam drąsuoliui. Po dinamiškos, uraganą primenančios pradžios sekusios scenos kurį laiką atrodė kiek anemiškos, nors kai kurie motyvai sudomino tikslingais, asociatyviais veiksmų ir prasmių deriniais, –­ kai atsisėdusi už stalo, karštligiškai rašanti ir lapus glamžanti būtybė, staiga mygtuku imanti ir užgesinanti stalinę lempą. Valandą trukusiam spektakliui įpusėjus, tarytum pradėjo trūkti aktyvesnio ryšio su žiūrovais, atlikėjai lyg įklimpo į uždarą savianalizės būseną, erzino įkyrūs, menkai artikuliuoti atlikėjų šūksniai, bet pabaigoje staigmenos atsigavo – vaidintojai meistriškai privertė daugumą scenos objektų (ir save) pasvirti septyniasdešimties laipsnių kampu; taigi vėl pradėjo veikti išradingos mišrios prigimties meninės išraiškos priemonės, kurių šiuolaikiniame teatre nuolat stinga.

Antroji prancūzų trupė „Les Apostrophés“ spektaklį surengė taip pat Didžiojoje Menų spaustuvės scenoje. Spektaklis „Oro putos“ pavadintas akustiniu koncertu kontrabosui ir kamuoliukams. Martinas Schwietzke žongliravo kamuoliukais pritariant kontrabosininkui Micheliui Bismutui. Abu atlikėjai – daug pasiekę profesionalai, bet koncertas ir liko koncertu, be ryškesnės intrigos ar netikėtumų. Iš šviesos pustonių scenoje sukurta atmosfera buvo tik fonas virtuoziškam žongliravimui įvairiomis kamuoliukų kombinacijomis, o žemi, kiek monotoniški kontraboso garsai gramzdino į tokią būseną, kurioje veiksmas ilgainiui tampa nebesvarbus.

Teatro scenai adaptuoto prancūziškojo cirko vaidinimams atsvara buvo „Circo Aereo“ –­ suomiškai prancūziškos trupės pasirodymas nedidelėje Sereikiškių parke iškilusioje palapinėje. Netikėtai atšalus, rudeniškoje prieblandoje stūksanti raudondryžė miniatiūrinė šapito atrodė kaip jauki, kad ir laikina priebėga nuo gamtos darganų, po kurios skliautais gali nutikti stebuklingų dalykų. Sutryptos žolės kvapas, ant medinių suolų besigūžiantys žiūrovai, viltingai nužiūrinėjantys centre stūksančią apvalią širmą, prisidėjo prie to paprasto, nepretenzingo vaidinimo atmosferos.

Janis Nuutinenas – svarbiausias vaidinimo „Teisingesnis cirkas“ atlikėjas – neilgą, net valandos netrunkantį pasirodymą sudėliojo iš paprastų veiksmų, bet pasitelkė ir daug jėgos bei sumanumo reikalaujančių triukų. Plastiškas žongliravimas mažų, liepsnelėmis plazdančių žibintų kekėmis netrukus buvo pakeistas kelių geležinių rutulių svaidymu, šiems vis sunkėjant, vis sudėtingėjant jų kombinacijoms. Svoris, galia ir jėga netapo savitikslėmis demonstracijomis – juos gaubianti nostalgiška prietema su pro palapinės skvernus vis užklystančiais skersvėjo šuorais išliko iki spektaklio pabaigos. Traškančių prancūziškų dainelių lydimas, iliuzionisto, žonglieriaus, galiūno pasirodymas baigėsi dresuotų šešėlių paradu – iš širmą laikančių strypų surentęs šešėlinį narvą, palei jo kraštus iškilmingai apvedė mažučius tradicinio cirko atlikėjus – liūtą, ruonį, įkurdino juos palubėje besisupančiame žibinte, kurio virpantys šešėliai įsispaudė ir šimto vaidinimą stebėjusių žiūrovų atmintyje.

LITERATŪRA IR MENAS

Komentarai