„Lietuva – prasta valstybė su kvaila valdžia“

2008 08 27 LRYTAS.LT, 2008 08 27

aA

Ginta Gaivenytė

Kai teatro režisierius Gintaras Varnas kirtavietėje rado žūstančius žvirblinių pelėdų jauniklius, jis buvo šokiruotas. Tačiau penkis kartus išrinktas geriausiu šalies režisieriumi, Nacionalinės premijos laureatas G.Varnas pesimistiškai sako, jog blogai šalyje ir su dvasios ekologija.

Lietuva – Europos provincija su daugybe kompleksų, kurios piliečiams pinigai svarbiau už viską. Tūkstančiai jaunuolių nežino, kas yra knyga, jie trokšta dalyvauti realybės šou, kurie yra nuobodžios nuobodžiaujančios visuomenės fenomenas. Net ir meno vieta tokioje visuomenėje – neaiški.

***

– Neseniai pasakėte, kad galbūt jaunimas gerai daro, emigruodamas iš šalies, kuri pati savęs taip nekenčia. Ėmėte taip blogai galvoti apie Lietuvą, kai kirtavietėje radote žūstančius pelėdžiukus?

– Pelėdžiukų skandalas buvo paskutinis lašas, kuris perpildė mano kantrybės taurę – vandalizmas prieš gamtą tikrai užkniso. Taip kilo mintis įkurti visuomeninį judėjimą. Dabar renkame faktus, kai nupjaunami medžiai su paukščių lizdais, jau kreipėmės į Generalinę prokuratūrą.

Įdomiausia tai, kad Aplinkos ministerija savo skelbiamuose užsakomuosiuose straipsniuose akcentuoja, jog miškams žalą daro privatininkai, o faktai rodo ką kita. Ką tik gavau žinią iš Adutiškio – anksčiau ten buvo senas miškas, kuriame nuo 1979 metų žinomas juodojo gandro lizdas. Dabar jau to valstybei priklausančio miško pusė išpjauta, lizdai sunaikinti.

Dėl kiekvieno atvejo žadame eiti į teismus, o jei Lietuvoje nieko nepasieksime, tada skųsime Lietuvos valstybę. Per šią vasarą supratau, kad mūsų valdžia tarnauja kapitalui.

– Ar tik Lietuvoje? Visame pasaulyje valdžia gerbia darbdavius.

– Be abejo, visas pasaulis yra pakankamai bjaurus. Žmogaus prigimtyje matau ne pačias šviesiausias spalvas. Tačiau pastebiu, kad Lietuvoje žmonėms pinigai svarbiau už viską. O juk miškai nėra tik augantys pinigai, kuriuos tučtuojau reikia pasiimti. Baisiausia, kad net didžioji dauguma girininkų į mišką žiūri tik kaip į naudingą iškaseną.

Man labai patiko vieno gamtininko iš Kauno mintys. Jis samprotavo, kad yra daug milijonierių, kurie neturi kur pinigų dėti. Pilių prisistatė, bet juos graužia kirminas, kaip įsiamžinti. Dėl to jie taip mėgsta lįsti į visokius blizgančius žurnalus, ten pasakoti apie šeimą ir namų interjerą.

Ir tas mano pažįstamas gamtininkas pasakė – juk galėtų milijonierius nusipirkti šimtą hektarų miško ir jo nekirsti, tas miškas galėtų vadintis jo vardu. Tai tikrai būtų įsiamžinimas – tas žmogus po šimto metų būtų paskelbtas tautos didvyriu.

Lietuvoje sengirių, niekada nekirsto miško, yra mažiau nei procentas. Tačiau tai, kas išlikę, išskiria mus iš kitų Europos valstybių. Europa tuos miškus iškirto daug anksčiau. O mūsiškiuose dar pakankamai yra tų miškų, o juose gyvena nemažai retųjų veislių paukščių.

– Gal lietuviai per maži patriotai? Gal šiais laikais trūksta idealizmo?

– Nežinau, ar vyresnėje kartoje esantis didelis patriotizmas yra geras dalykas. Man kartais tas didžiavimasis savo šalimi atrodo nepamatuotas. Juk iš tikrųjų nelabai kuo turime didžiuotis. Vilniaus senamiestis gražus, bet būkime atviri, Europoje yra kur kas įspūdingesnių miestų. Kas ta Trakų pilis? Tik muliažas, palyginti su šimtais pilių Prancūzijoje.

Arba Valdovų rūmų statymas – tokia pigi butaforija. Puiki tautos kompleksų iliustracija: turėsime Valdovų rūmus, kaip jie ten vadina, mūsų tautos valstybingumo simbolį. Tai yra klaiku. Jei tai yra simbolis, vadinasi, tas valstybingumas tik to muliažo ir vertas.

– Kokie yra tie Lietuvos kompleksai?

– Lietuva – Europos provincija su daugybe kompleksų. Labai stiprus yra mažos tautos kompleksas. Tai būtų galima palyginti su žemaūgiu žmogumi, kuris dėl savo trūkumo kartais būna labai aršus.

Buvo galima žavėtis tauta, kai ji atsiplėšė nuo didžiulio Sovietų Sąjungos monstro. Tą egzaminą ji išlaikė, tačiau po to valstybės protingai sukurti nepavyko. Dabar mes turime prastą valstybę su kvaila valdžia. Vyraujanti depresyvi nuotaika, manyčiau, yra labai susijusi su prastu valstybės valdymu. Žmonės prieš dvidešimt metų atidavė didžiulę energiją, kad būtų sukurta nepriklausoma valstybė. Ir kas išėjo? Išėjo nelabai kas.

Tačiau politikus juk tie patys žmonės renka. Štai ir atsakymas, kokia yra lietuvių tauta – tokia, kuri renka seną komunistą, bet „gerą“ stambų vyrą, kuris moteriškėms patinka.

– Režisieriau, tai kokia meno vieta tokioje visuomenėje?

– Kai visuomenė bloga, menininkams yra ką veikti. Menas visuomet turi būti opozicijoje – turiu galvoje meną, kuris yra ne pramogų verslas, skirtas ne laisvalaikiui. Jei visuomenė būtų ideali, teatro jai nereikėtų. Graži muzika gal ir būtų reikalinga, bet kinas ir teatras yra konfliktų menai.

– Bet ar žiūrovams tikrai to rimtojo teatro reikia? Iš pavargusių darbe žmonių galima išgirsti, kad laisvalaikiu norisi atsipalaiduoti ir nesinori dėl būties klausimų galvą sukti.

– Labai dažnai girdžiu šitą: “Baik tu čia su savo tragedijomis, gyvenime ir taip problemų užtenka”. Bet tie, kurie taip pavargę, gali neiti į teatrą. Jei nori pramogos – tegu įsijungia televizorių, nereikės dvidešimt litų mokėti.

Taip, daugelis žmonių užaugo su masine kultūra, kai kurie niekada nėra matę aukšto lygio meno kūrinių. Pasaulis banalėja ir kvailėja, ritasi į bedugnę. Blogai ir su ekologija – tiek gamtoje, tiek visuomenėje.

Mano karta buvo knygų karta, o dabartiniai mano studentai jau yra televizijos ir interneto karta. Ačiū Dievui, kad jie dar skaito, bet jų yra dešimt, o tūkstančiai Lietuvos jaunuolių išvis nežino, kas ta knyga yra.

Tačiau po spektaklių gaudavau laiškelių ar internete komentarų paskaitydavau, tai buvo ir tokių žiūrovų, kurie rado mano spektakliuose kažką tokio, ką patys sunkiai galėjo įvardyti. Vienas žmogus rašė, kad po spektaklio jam tampa lengviau gyventi ir jis eina į kiekvieną tą spektaklį. Matyt, žmonėms reikia kartais pamatyti kažkokią rimtą istoriją, negali jie visą laiką tik pramoginį kiną ar televizorių žiūrėti.

– Kartu su studentais sukūrėte spektaklį „Žvaigždžių kruša“ apie realybės šou fenomeną. Ką realybės šou populiarumas rodo apie visuomenę?

– Tai rodo, kad žmonėms kažko trūksta. Jaunoji karta, ta televizinė–internetinė, nori greitos sėkmės. Tai yra nuobodžios nuobodžiaujančios visuomenės fenomenas – nepamenu, kas šią frazę pasakė, bet ji labai gerai situaciją apibūdina. Pamėginkite įsivaizduoti realybės šou Atgimimo metu – juk niekas nebūtų žiūrėję, nes tikrasis realybės šou vyko gatvėje, namuose – visur. Tai buvo tikras gyvenimas. Dabar gyvenimas pasidarė nuobodus, tai reikia dirbtinio adrenalino.

– Tačiau ar teatro režisieriai nesitaiko prie tos nuobodžiaujančios visuomenės poreikių? Pramoginių spektaklių - vis daugiau, ir salės jų metu lūžta nuo žiūrovų.

– Tarp režisierių populiaru galvoti, kas yra madinga dabartinėje teatro grietinėlėje. Jie jaučia turį pataikyti į tai, kas madinga, nes kitaip raudono kilimo jiems niekas nepaklos. Tie raudoni kilimai jų akyse taip ir šviečia.

Šita tendencija man nepatinka. Verslo požiūriu toks mąstymas pasiteisina, bet ar tik dėl verslo verta viską daryti? Klausimas, ar tokiuose spektakliuose žiūrovas sujaudinamas, ar jis gauna atvirumo akimirką. Jei žvelgtume į Lietuvos teatrų repertuarą, tai spektaklių, kuriuos būtų galima pavadinti menu, yra gal dešimt procentų. Didžioji dauguma yra tik pramogos.

– Vadovaudamas Kauno valstybiniam teatrui daug karčių žodžių pasakėte apie valstybės požiūrį į teatrą. Kas sunkiau Lietuvoje – ar sustabdyti gamtos niokojimą, ar pakeisti teatro sistemą?

– Esu ne kartą apie tai kalbėjęs, bet kas iš to? Miškų kirtimą vasarą tikiuosi sustabdyti, o teatro sistemos pakeisti tikrai neturiu vilčių.

Visa valstybinė teatro sistema veikia tik tam, kad ji kažkaip gyvuotų, o ne tam, kad ji kurtų kuo geresnį meną. Žodis „teatras“ reiškia pastatą, buhalteres, valytojas, aktorius. Aktoriai priimami į etatą iki gyvenimo galo. Normaliose šalyse trupę formuoja režisierius – jis turi susirinkti aktorius, kurie jam reikalingi, juk gali būti, kad jis su tais etatiniais aktoriais negalės dirbti. Natūralu, kad kūrybingi režisieriai išeina iš tų biudžetinių įstaigų. Tokia mūsų absurdiška padėtis.

LRYTAS.LT

 

Komentarai