Meną į šeimą dažnai atveda vaikai

Rūta Oginskaitė 2008 08 25 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2008 08 25

aA

Kai kultūros patarėju dirba menininkas, iš jo gali išgirsti netikėtų istorijų ir išmintingų pastabų. Tokių pateikė ir Švedijos ambasados kultūros atašė Lietuvoje Torstenas Schenlaeris.

„Trejiems metams mus išrenka tam, kad nuveiktume ką nors reikšminga toje srityje, kurią gerai išmanome“, – ištarė švedų aktorius, režisierius ir dramaturgas T.Schenlaeris. Šią savaitę, savo penkiasdešimtmečio išvakarėse, jis baigs kultūros patarėjo kadenciją ir grįš į šiuolaikinio šokio sūkurį, bet jau platesniu – tarptautiniu – mastu. T.Schenlaeris geriausiai išmano šiuolaikinį šokį, todėl viena jo istorijų susijusi būtent su šokiu.

- Pernai buvau Berlyne, Švedijos kultūros patarėjų metiniame susitikime, – pasakojo menininkas. – Vakarop kolega mus pakvietė į savo nepaprastai prabangų butą. Vyko literatūrinis susitikimas, vokiečių autorius skaitė savo kūrybą, mes gėrėme vyną, visi buvo labai mandagūs. Gana nuobodu.

Kitą dieną aš jau buvau Lietuvoje ir važiavau į Druskininkus. Ten „Gubojos“ draugija atidarė neįgalaus jaunimo kūrybos parodą, o su „Guboja“ Švedijos ambasada nuolat bendradarbiauja. Po atidarymo vyko diskoteka, grojo neįgalūs muzikantai, šventės dalyviai šoko. Ir aš šokau su visais – man buvo iš tikrųjų linksma.

Vienu momentu prisiminiau vakarykštį susitikimą ir pagalvojau: ką aš veikiau vakar – stovėjau su vyno taure labai madingame Berlyno bute. Ir iškart pajutau: šiandien man daug smagiau.

- Priminsiu ir aš jums vieną istoriją. Prieš porą metų sukvietėte į ambasadą visus, kuriems rūpi šiuolaikinis šokis Lietuvoje, ir papasakojote, kaip yra Švedijoje. Po to paprašėte, kad surašytume savo svajones – kaip turėtų būti Lietuvoje. O tada pasiūlėte: pagalvokime, ką kiekvienas galime padaryti, kad visa tai taptų realybe. Šiandien kone viskas padaryta. Iš kur tokia išmintinga metodika: ne tik svajoti, bet surašyti svajones ir jas vykdyti?

- Visada taip darau, net jeigu svajonės susijusios tik su manimi. Verta papasakoti žmonėms, apie ką svajoji. Juk tai – kaip pažadas. Tai visai kas kita nei laikyti troškimus vien savo galvoje.

Kas atsitiko per tą mūsų susitikimą prieš dvejus metus? Šokio žmonės ėmė kalbėtis, tartis, kartu veikti. Panašiai ir dėl „Kino buso“, kuris antri metai važinėja po Lietuvos miestelius. Jauniems vadybininkams tik papasakojau, kokios struktūros veikia Švedijoje.

- Ir koks geras kinas vaikams kuriamas Švedijoje!

- Po mėnesio jie jau atėjo su savo idėja – tad pernai jau 5 tūkstančiai Lietuvos vaikų pamatė gerą kiną, nes pas juos atvažiavo „Kino busas“ su visa įranga. Šiemet skaičius vaikų, matančių gerą kiną, gerokai išaugo, vaikai ir patys kuria filmus, renkasi į stovyklas. O po to jau visiškas stebuklas – lietuviškas „Kino busas“ įkvėpė panašios veiklos imtis vadybininkus Švedijoje, Suomijoje, Estijoje, Latvijoje. Jie bendradarbiauja.

- Ar „Kino buso“ idėja – iš Švedijos? Juk šiemet Vilniuje surengtą „Dansemą“ įkvėpė šiuolaikinio šokio vaikams festivalis „Salto“, nuo 1997 metų vykstantis Malmėje.

- Ne, „Kino busas“ – lietuviškas projektas. Jo autoriai matė sovietinį paveikslą su mašina, vežiojančia kiną. Tai tiesiog užmiršta idėja iš anų sunkių jums laikų. Jauni žmonės ją atgaivino ir pritaikė šiems laikams. Toks kinas iš autobuso – jau ne propaganda. Tai geras kinas vaikams, kurie kitu būdu kino nepamatytų.

- Kodėl per savo kadenciją jūs labiausiai rūpinotės kultūra vaikams?

- Jeigu dirbi vaikams, tu pakeiti jų situaciją, o jų tėvai mato tai. Kai tėvai įsitikina, kad jų vaikai susidomi šiuolaikiniu šokiu ar paroda, literatūra ar kinu, jie ima to ieškoti ir daugiau. Menas ateina į jų šeimą. Švedijoje kultūra vaikams turi senesnes tradicijas nei Lietuvoje. Bet ir ten sulauki neigiamos reakcijos, jeigu pasiūlai ką nors nauja.

Kai prieš dešimtmetį sumanėme festivalį „Salto“, suaugusieji pareiškė: ne, ne, šiuolaikinio šokio mūsų vaikams nereikia. O vaikai mūsų pastangų neatstūmė.

- Turbūt Lietuvoje neišvengiamai susidurdavote su kliūtimis?

- Pirma pastaba, kurią išgirdau Lietuvoje: Švedijos žmonės per daug planuoja. Galbūt. Bet į pastabą atsakiau: man atrodo, kad Lietuvos žmonės per daug improvizuoja.

Ką tai reiškia? Lietuvoje daromi paskutinės minutės sprendimai. Nieko negali veikti, nes tau atsako: mes negalime apsispręsti, nes nežinome, ar gausime pinigų. Ir kitas dalykas – jis, manau, likęs iš praeities – žmonės nesidalija informacija. Todėl aš priėjau tokią išvadą apie sovietinių laikų poveikį protams: informacija yra vienintelis dalykas, kurį galėdavai turėti. Turi ir nepaleidi.

Sutikau ir kitaip mąstančių žmonių – su jais kūrėme „Kino busą“, festivalį „Dansema“, parodą Vaikų ir jaunimo galerijoje, su tokiais susitinku „Menų spaustuvėje“.

- Bet galiu jums patvirtinti, kad tikrai nuolat iki paskutinės minutės neaišku, ar projektams bus gauti pinigai. Kaip tada apsispręsti ir veikti?

- Kultūros projektams nelengva gauti pinigų visose šalyse. Tačiau sutinku, kad valstybės požiūris į kultūrą jūsų šalyje keičiasi labai lėtai. Kitos sritys plėtojamos ir finansuojamos kur kas greičiau. Tokioje situacijoje meno žmonės puikiai improvizuoja. Bet improvizacija kartais sunaikina naujas idėjas, stabdo elgesio pokyčius.

Visus tuos trejus metus rytais užeidavau į „Čili picą“ ir nusipirkdavau cigarečių pakelį. Po kurio laiko pastebėjau, kad vis dar nieko nepažįstu toje picerijoje, nors kasdien užeinu. Ten visą laiką nauji darbuotojai. Per pirmus metus pradėjau atpažinti vos kelis veidus. Tai mane privertė susimąstyti apie Lietuvos visuomenę. Čia viskas taip greitai keičiasi. Gauni darbą, palieki darbą. Atrodo, lyg Lietuvos žmonės ieškotų to, kas labai staigiai duotų rezultatų.

Ar kas nors sustabdo tuos išeinančius, ar pasako: „Gal pasiliktum tame darbe, kurį pasirinkai, nors metams, pažintum nuodugniau, tada žinotum, kaip ir ką būtų galima tobulinti“.

Rūpinimosi menu dramaturgija

* T.Schenlaeris – aktorius, režisierius, dramaturgas. Tapęs kultūros vadybininku, jis nepaliko kūrybos, rašo pjeses. Pagal jas Malmėje statomi šokio spektakliai. Naujausia pjesė įteikta Kauno dramos teatrui.

* Upsalos universitete studijavęs romanų kalbas, šiandien T.Schenlaeris laisvai kalba angliškai, prancūziškai, itališkai, ispaniškai, vokiškai, daniškai. Lietuviškai supranta.

* Į Švedijos kultūros atašė darbą Lietuvoje T.Schenlaeris atėjo iš Malmės „Šokio stoties“, kurią įsteigė drauge su kolegomis. „Šokio stotis“ skatina ir koordinuoja šiuolaikinį šokį Pietų Švedijos regione.

* 2007 m. T.Schenlaeris išrinktas Danijos scenos menų komiteto nariu iki 2011 m. Dirbdamas Lietuvoje dalį laiko jis skirdavo šio komiteto veiklai: rūpinosi nepriklausomų Danijos scenos menininkų kūryba, tarptautiniais kultūros mainais.

LRYTAS.LT

Komentarai