Matoma nematoma paroda

Vaidas Jauniškis 2008 08 14 Menų faktūra, 2008 08 14

aA

Jau galima taikyti dėsnį: jei nori, kad darbas būtų nepastebėtas, eksponuok jį. Geriausia – Nacionaliniame dailės muziejuje ir jo padaliniuose. Turbūt todėl ši kultūros įstaiga mokesčių mokėtojams, kaip viename susitikimų pranešė Kultūros ministras, kainuoja brangiausiai: kiekvieną lankytojo bilietą mes dengiame dar 400 Lt.

Ši statistinė detalė prisiminė apsilankius Taikomosios dailės muziejuje jau daugiau nei mėnesį trunkančioje ir iki lapkričio 9 d. truksiančioje parodoje „Elenos pagrobimas“. Vilnius, 1636 m.“. Reklamos jai nebuvo daug, gal vasara taip pat koreguoja lankytojų skaičių, todėl dienos metu parodoje (o gal ir visame muziejuje) tą dieną sutikau dar vieną lankytoją. Pamačius pačią ekspoziciją visgi supranti, kad ji nusipelno ne vien tokios vangios beveik užmaršties.

Pirmiausia suvoki, koks milžiniškas buvo atliktas darbas, užtrukęs tikrai ne mažiau nei parodos „kaltininko“ – karalaičio Vladislovo Vazos – kelionė po Europą, iš kurios jis parsivežė ne vien nuotaką, bet ir mintį apie pirmąją operą, pastatytą 1636 m. Vilniaus Žemutinėje pilyje, „Elenos pagrobimą“. Parodos rengėjai keletą metų studijavo barokinę operą, jos teatro sceninę įrangą, rinko duomenis ir vyko į iki šiol turistų džiaugsmui tebeveikiančius barokinius teatrus Čekijoje ir Švedijos Drotningholme. Šalia to – pagal graviūras atkurtos scenos, programėlių iš pirmosios Vilniaus operos, atrastų Britų bibliotekoje (!), kopijos ir pats didžiausias ir svarbiausias eksponatas – tiksli dešimtkart sumažinta barokinės operos scena ir salė bei veikianti jos sceninė įranga. Šį ir kitus eksponatus būtina liesti! Pačiam sukurti vėjo ūžesį, pamatyti bangų iliuziją, pastumdyti dekoracijas. Suvokti, kaip operą žiūrėjo parteryje stovintys didikai ir balkone sėdinčios jų moterys, paklausyti barokinės muzikos. Ir net išvysti scenos kolonas su barokui kone privalomais kaukolių raižiniais.

Darbas milžiniškas, kruopštumo, kiekvieno mechanizmo, dekoracijų stilistikos studijavimo – begalės, ir jo kūrėjai kuratoriai Eimantas Ludavičius ir Jūratė Širvytė, eksponatų (at)kūrėjai Ernestas Volodzka, Irma Balakaukaitė, Renata Valčik, Gintautas Žygas nusipelno gausių plojimų. Tačiau visa tai palieka ir kiek abejotiną įspūdį, teigiantį, kad lankai eilinę muziejaus parodą, sukurtą taip, kaip ... kaip visada.

couple080814d3.jpg
Ekspozicijos kūrėjai ir kuratoriai Eimantas Ludavičius ir Jūratė Širvytė. „Lietuvos žinių“ archyvo nuotrauka
Taip, išleistas kuklus lankstinukas, kuriame būtiniausios informacijos rasi – bet tik apie barokinės operos istoriją, o ji čia tikrai nėra pati svarbiausia. Eksponatai padėlioti, pabandyta vos išplėsti tematiką Vazos portretu ar jo kelionių žemėlapiu – bet tai vėlgi tas pats „linijinis“ mąstymas. Apie svarbiausią dalyką – sceną, jos įrangą, žiūrovus, technikus ir jų valdomus mechanizmus – beveik nė žodžio. Kaip ir nieko apie patį barokinį teatrą. Man pasisekė – ačiū salėje buvusiai ir entuziastingai papasakojusiai ir pasukusiai mechanizmus gidei Mildai Juozapavičiūtei, kuri po manęs šoko prie antrojo, anglakalbio parodos lankytojo, ir nesivaržydama dėl ne per tobuliausios tarties ėmė jam pateikti svarbiausia – informaciją.

Tenebus tai snobiška, bet tik galima įsivaizduoti, kaip analogiška paroda galėtų atrodyti Londono teatro muziejuje – remiantis analogijomis su ten buvusiomis parodomis (manyčiau, šiandien nuvykti į Londoną ir aplankyti šį muziejų, dabar jau Victorios ir Alberto muziejaus padalinį, ne tik nebūtų snobiška, o muziejininkams – ir savaime suprantama būtinybė). Ten būtų sukurtas atmosferinis apšvietimas, griežtai atskiriantis šią erdvę nuo kitų muziejaus salių. Būtų skaidrėmis ar tiesiog iliustracijomis papasakoti esminiai barokinio teatro bruožai įvairiose šalyse. Greta stovėtų keletas manekenų su kostiumais, sklistų ne vien šimtąkart girdėta barokinių šokių muzika. Galbūt būtų parodytas tokių scenos mechanizmų veikimas „realybėje“ (pirmiausia ateina į galvą filmas „Vatelis“). Būtų atvertas baroko pasaulis ir kelionės iš jo erdve ir laiku, jo ypatybės konkrečioje šalyje. Deja, šiandien mūsų muziejų salėse tokios kuratorystės ir išmonės (o to svarbi dalis – ir didesnio finansinio dėmesio parodai) galima ieškoti tik nepuoselėjant jokios vilties.

Bet į parodą nueiti verta. Bent jau tam, kad eksponatai, kurie galbūt vėliau keliaus į Valdovų rūmus, jei ne į eksponatų kapines saugyklose, nepradingtų muziejaus tyloje.

Komentarai