Johan Simons: Vilniaus pėdsakas

Alma Braškytė 2008 08 14 Kultūros barai, NR.7/8, 2008

aA

Olandų režisieriaus Johano Simonso spektakliuose, kuriuos į Vilnių atvežė „Naujosios dramos akcija‘ 08“, vaidina aktoriai, išliekantys atmintyje net tada, kai ima blukti pats spektaklis. Pasitikinti ir patikima Els Dottermans (Valeri „Platformoje“, Janušo žmona „Dekalogo I“ epizode „Sekmadienį švęsk“), spotaniška, empatiška ir švytinti Wine Dierickx (azijietė Aiša „Platformoje“, jausmuose tėvui susipainiojusi Anka epizode „Gerbk savo tėvą ir motiną“), beveik nematerialus, efemeriškas, bet scenine energija spinduliuojantis Oscaras van Rompay’us (teroristas „Platformoje“, talentingasis berniukas Pavelas epizode „Neturėk kitų Dievų“ ir taksisto žudikas epizode „Nežudyk“). Asmenybės švytėjimą papildo išugdytos profesinės savybės – jie emociškai paslankūs, fiziškai pasirengę. Pasak Simonso, aktoriai (dalis jų yra iš belgų teatro NTGent, kiti – iš jaunos olandų trupės Wunderbaum, buvę Simonso mokiniai) labai prie jo prisirišę. Kaip ir jis prie jų.

Nepaisant to, jau šį rudenį jis išvažiuos į Miuncheną vadovauti garsiajam Kammerspiele teatrui. Kapitalizmas – teatras perka režisierių, panašiai kaip krepšinio klubas trenerį. Aplinkybės, kad Vokietijoje labiau domimasi teatru, kad jis geriau finansuojamas negu Belgijoje, spėju, yra antraeilės. NTGent, kuriam nuo 2005-ųjų vadovavo Simonsas, kviečia tokius garsius (vadinasi, ir brangiai kainuojančius) režisierius kaip Christophas Marthaleris, Ivas van Hove, Frankas Castorfas, Frankas Baumbaueris ir kt. Bet galbūt čia ir glūdi dar viena priežastis, kodėl Simonsas palieka žmones, su kuriais, atrodo, sukūrė aplinką, primenančią namus? Per seminarą jis atvirai prisipažino, kad sunku matyti savo aktorius kitų stiprių režisierių rankose. Žmogiška, pernelyg žmogiška? „Tai apsunkina, – sako Simonsas, – o sulaukus brandaus amžiaus tokie jausmai jau neturėtų trukdyti, ir aš žinau, kur turiu kreiptis.“ (Kur – nepasako, o klausti niekas nedrįsta.) Režisierius neslėpė iki šiol jaučiantis apmaudą, kad, užaugęs neturtingų ūkininkų šeimoje, negalėjo gauti tokio išsilavinimo kaip privilegijuotųjų atžalos.

Gerokai supaprastinant galima spėti, kad aistringi, politiškai angažuoti (plačiausia prasme) Johano Simonso spektakliai atsiranda tiek iš aštriai kritiško santykio su visuomene, kuriai jis priklauso ir nuo kurios yra priklausomas, tiek ir iš asmenybės vidinės sanklodos su savais tektoniniais atminties lūžiais, jausmų potvyniais ir nuolatine įtampa. Tai nėra teatras, atsirandantis iš tylos ir refleksijos. Simonso spektakliai neteigia patvarių ir neabejotinų tiesų. Tai teatras, kur tiesos blyksniai išskeliami iš nerimo ir švelnumo, vaikystės randų ir dabarties kompromisų.

ElsDottermans080814d1.jpg
Aktorė Els Dottermans
Pirmąjį vakarą buvo suvaidintas spektaklis „Platforma“ pagal 2001 m. parašytą prancūzo Michelio Houellebecqo romaną – tai jau trečias Simonso spektaklis pagal šio simptomiško mūsų laikams rašytojo kūrybą, inscenizacijos autorius Tomas Blokdijkas (beje, lietuviškai „Platformą“ išleido Tyto alba.) Žiūrovus pasitinka lakoniškas scenovaizdis – miesto vaizdas iš paukščio skrydžio (scenografas Bertas Neumannas). Toks jis atsiveria prieš akis lėktuvui kylant niūrią prietemos valandą, kai dar galima įžiūrėti gatvių ir namų kvartalų pyragą, bet visos detalės, visi išskirtinumo atributai jau skendi tamsoje. Arba tai tiesiog Google Earth fotografija – nei stebintysis, nei stebimasis čia nėra svarbūs, ir vaizdas, ir žiūrėtojas yra nuasmeninti.

Panašus atstumas skiria nuo gyvenimo vieną pagrindinių spektaklio personažų, pasakotoją Mišelį (Steven van Watermeulen). Kultūros ministerijos klerkas, viengungis, kasdien po darbo jis keliauja į peepshow (tai puikiai išplauna iš smegenų šiuolaikinio meno projektus, kurių finansais jam tenka rūpintis visą dieną), namuose, kol užmiega, žiūri televizijos pokalbių šou, o per atostogas pasineria į Azijos prostitučių teikiamus malonumus. (Scenovaizdį papildo dvi „azijietiškos“ detalės – didžiuliai fotoskydai su neeuropietiškų bruožų veidais, „užtaškuotais“ raudonų lempučių eilėmis, už balto plastikinio stalo pasodinta azijietiškų bruožų sekso lėlė.)

Visą sceną uždengusiu žemėlapiu žiūrovai gėrisi neilgai – tik iki spektaklio pradžios. Jau pirmą spektaklio akimirką visas šitas nutolęs, pilkas ir vienodas gyvenimas palaidojamas po šiukšlių krūva, iš kurios bejėgiškai kyšo plastikinių baldų kojos ir kitoks vartotojų civilizacijos šlamštas. Nuo gyvenimo pakilimo tako, paversto šiukšlynu, iš po skudurų ir nuolaužų ropščiasi aktoriai ir epizodas po epizodo pasakoja istoriją, kurios kruvina pabaiga tapo spektaklio pradžia. Kelionėje į Tailandą Mišelis susipažįsta su prancūze kelionių firmos darbuotoja Valeri, kuri padovanoja jam kelis laimingo gyvenimo mėnesius, o Mišelis jai ir jos verslo partneriui pasiūlo genialią sekso turizmo idėją, kaip organizuotai ir civilizuotai numalšinti vakariečių seksualinį troškulį Azijoje. Idėją įgyvendinusi Valeri žūsta nuo musulmono teroristo sprogmens.

Simonsas ne tik išardo Houellebecqo istorijos dramaturgiją – jis pasirenka visai kitą tonaciją. Nebelieka depresyvios Houellebecqo tuštumos, dingsta dusinantis pasakojimo plokštumas. Simonso „Platforma“ persmelkta nepiktos ironijos ir žaismės. Juoktis iš to, apie ką pasakoja, gali tik tas, kas turi „kitą programą“. Houellebecqas jos neturi, tiksliau tariant, jo „programa“ labai artima tam, ką su atkaklia pasmerktojo monotonija, nepakenčiamai daugžodžiaudamas dėsto pagrindinis personažas ir pasakotojas Mišelis (matyt, neatsitiktinai rašytojas davė jam savo vardą). Mišelis pasakoja apie vakariečiams nebūdingą savo mylimosios Valeri norą (ir gebėjimą) dovanoti save mylimajam. Čia turimas omenyje ne koks nors senobinis krikščioniškas ar patetiškai humanistinis savo gyvenimo dovanojimas – tiesiog Valeri, būdama sėkminga karjeros moteris, yra ir puiki meilužė, nė kiek nenusileidžianti Azijos „profesionalėms“. Štai tobulas šiandienos moters idealas – „dvi vienoje“.

OskarVanRompay080814d1.jpg
Aktorius Oskar Van Rompay
Simonso „programą“ vykdo unikalios išvaizdos (labai primena Andrejaus Rubliovo šventuosius) jaunas aktorius Oscaras van Rompay’us, nuo pat spektaklio pradžios esantis scenoje ir stebintis Mišelio ir Valeri verslo istoriją. Vėliau paaiškėja, kad jis ir yra musulmonų teroristas, kuris badauja jau tris dienas, o jo kūne – šventojo keršto įrankyje – cirkuliuoja vien mamos plikyta jazminų arbata.

Manyti, kad Simonsas pritaria tokiai islamo, kaip Vakarų visuomenę baudžiančios jėgos, koncepcijai, reikštų pasukti klystkeliais. Taip darydami klaidingai perskaitytume jo „pranešimą“. Taip, Simonsą galima laikyti socialiai angažuotu, jau vien Houellebecqo kūrinio pasirinkimas leistų priskirti jį griežtiems visuomenės kritikams. Tačiau nuojauta kužda, kad šiandienos „pasaulio gelbėjimo programą“ Simonso spektakliuose išreiškia ne siužeto vingių išklotinės, ne konfliktai tarp skirtingų pasaulėžiūrų, o tikrovės išmėginimas scenine, teatrine būtimi.

Kokią žinią žiūrovų atmintyje įspaudžia „ikoniškasis“ Oscaras van Rompay‘us, kartais apsitempęs per ankštais marškinėliais su blizgančiu užrašu „rich and famous“, o kartais – iš šiukšlyno ištraukta pigia moteriška suknele? Ką pajuntame, kai lankstus ir gyvybingas Valeri (Els Dottermans) kūnas, spinduliavęs laime ir šiluma, staiga suglemba Mišeliui ant rankų, o banalus šlageris virsta smelkiančiu atsisveikinimo requiem? Kokios režisūrinės gudrybės griebtasi, kad vos išėję iš spektaklio jau nebeprisimename, kaip atrodė Mišelis – pasakotojas ir pagrindinis veikėjas? Žmogaus be savybių vaizdas ištirpo be pėdsakų.

Johanas Simonsas, socialinei tikrovei įsipareigojęs menininkas, užuot toliau kritikavęs kapitalizmą, staiga ėmėsi gana keisto projekto – pastatė spektaklį „Dekalogas I“ pagal Krzysztofo Kieslowskio ir Krzysztofo Piesiewicziaus garsiojo televizijos serialo „Dekalogas“ (1988) scenarijų (kol kas aprėpė tik penkias pirmąsias filmo dalis). Jokio „suaktualinimo“, „sudabartinimo“, perkėlimo į kitokią visuomenę ar kokio nors radikalaus apvertimo „Dekaloge I“ nėra. Paklaustas, kodėl perkėlė į sceną tai, kas jau turi vaizdinę (ir dar tokią kanonizuotą) išraišką, režisierius kalbėjo apie teatro ir kino galimybių skirtumus. Teatras, pasak jo, demokratiškesnis už kiną, nes teatre žiūrovai gali pasirinkti žiūrėjimo tašką, be to, scena suteikia didesnes vertinimo galimybes, nes teatro kalba sąlygiškesnė.

Vis dėlto esmingai naujos, Kieslowskio filmą kokiu nors aspektu pranokstančios ar rimtai kvestionuojančios interpretacijos Simonsas nepateikė. Buvo sunku atsispirti pagundai filmą nuolat lyginti su spektakliu: veiksmo vietas, aktorių parinkimą, personažų traktavimą. Vietoj niūraus aukštuminio Varšuvos miegamojo rajono scenografas Bertas Neumannas ant scenos grindų sudėliojo labirintą iš lengvų aštuntojo dešimtmečio baldų – čia ir vyksta visų penkių spektaklio dalių veiksmas. Šis labirintas, primenantis žaidimų kambarį ar mokyklos klasę, sufleravo tam tikrą spektaklio žaidybiškumo nuostatą, kurią patvirtino ir mokyklinėje lentoje surašyti Dekalogo įsakymai, nutrinami, kai epizodas suvaidinamas.

StevenVanWatermeulen080814d1.jpg
Aktorius Steven Van Vatermuelen. Nuotraukos iš ntgent.be
Scenoje vienu metu matėme pagrindinius konkretaus epizodo dalyvius ir jų poelgių netiesiogines aukas: pavyzdžiui, kai Janušas iš „Sekmadienį švęsk“ susitinka su buvusia mylimąja, jo žmona yra gretimame kambaryje, už labirinto sienos. Simonsas vienareikšmiškai jai simpatizuoja, o meilužę Evą ir Janušą, žudikiškai lekiantį automobiliu, šaržuoja. Beje, Simonsas požiūrį į personažus ir jų poelgius išreiškia atviriau ir gerokai vienareikšmiškiau negu Kieslowskis – tai išduoda ironiška aktorių distancija savo vaidmenų atžvilgiu ir net pats aktorių parinkimas. Pavyzdžiui, pirmojo įsakymo interpretacijoje mąslųjį berniuką Pavelą, kurį pražudė tėvo racionalumas, vaidina tas pats „angeliškasis“ Oscaras van Rompay’us, vėliau tampantis įsakymo „Nežudyk“ antiherojumi – taksisto žudiku. Kieslowskis šiam vaidmeniui parinko aktorių, kurio išorė didelių simpatijų nekelia, todėl žiūrovams ne taip lengva atjausti nusidėjėlį.

„Atradau, kad teatras yra silpnas, pažeidžiamas, kartu teisus ir neteisus; ne visada lengvai suvokdamas, kodėl norėjau tai daryti, kodėl leidau Elsie de Brauw „Persuose“ šokti į vandenį, iš kurio ji išlipdavo visiškai pažeminta, akimirksniu praradusi visą orumą? Kaip menininkai, mes galėjome apsisaugoti nuo visų tų problemų, viso to skausmo. Ar jie ko nors verti, tie vaizdai, tie žeminantys vaizdai?“ – prieš keletą metų svarstė Johanas Simonsas. Atsisakius išankstinio žinojimo ryžtis eiti apgraibomis, bandant apčiuopti sąmonės paribiuose šmėsčiojančius nujaučiamus tiesos pavidalus – atrodo, toks yra Simonso abejonių ir išbandymų kelias, viliojantis žiūrovus drauge su režisierium leistis į nelengvas tikrumo paieškas.

Komentarai