TYLOS! – dabar kalbėsime mes!

Andrius Jevsejevas 2008 08 03 Literatūra ir menas, 2008 08 01

aA

Nuo seno žinoma, kad pirmasis įspūdis – stipriausias ir ilgiausiai išlieka atmintyje. Ši taisyklė galioja ir teatrui. Pirmoji pažintis su scenos menininku – jo debiutas – dažnai ilgam lieka jo vizitine kortele.

Jaunieji režisieriaus Rimo Tumino mokiniai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros ir aktorinio meistriškumo specialybių absolventai, nusprendė debiutuoti triukšmingai, iš kitų reikalaudami „Tylos!“ Jie ketverius metus tyliai krimto mokslus, mokėsi režisūros ir vaidybos paslapčių, todėl dabar pagaliau atėjo ir jų laikas kalbėti. Jau patys užmojai pasirodė esantys itin ambicingi ir sukėlė nemažai įvairiausių kalbų tarp teatro mėgėjų. Jaunieji nusprendė, kad įprastinių diplominių darbų peržiūrų jiems nepakanka, ir nutarė rengti debiutų festivalį, kuris tapo pirmuoju krikštu ne tik jiems, bet ir kartu su jais kūrusiems scenos menininkams (jaunesniems kolegoms, scenovaizdžio dailininkams ir kompozitoriams).

Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre birželio 25–liepos 4 d. vykusio festivalio „Tylos!“ organizatoriai nuveikė milžinišką darbą. Nepaisydami artėjančių baigiamųjų egzaminų, daugybės repeticijų, jie nepabūgo donkichotiškos kovos su biurokratiniais vėjo malūnais, neišsigando kitų organizacinių rūpesčių ir teatro gerbėjų teismui pristatė visavertį produktą su visais būtinais atributais. Festivalis turėjo interneto svetainę (išmoningą ir informatyvią), buvo gerai reklamuojamas, intensyvi festivalio programa stebino įvairove (festivalio metu pristatyta net dešimt spektaklių: nuo Antono Čechovo ar Prospero Mérimée iki šiuolaikinių autorių, autorinių darbų ir net reperių dvikovos, nuo spektaklių vaikams ir jaunimui iki literatūros klasikos spektaklių). Be to, po spektaklių visi norintieji buvo kviečiami į vienoje Vilniaus kavinių įsikūrusį festivalio klubą su muzikine programa.

Kaip ir turėtų būti, festivalį pradėjo bene labiausiai patyrę jaunieji režisieriai: Artūras Areima, beveik prieš pusmetį debiutavęs Menų spaustuvėje, ir Paulius Ignatavičius, kurio sukurtas „Grybų karas“ (pagal Justiną Marcinkevičių) jau kurį laiką rodomas Mažajame teatre bei tapo jaunosios teatro publikos mėgtstamu spektakliu.

Šių metų pradžioje debiutinį spektaklį „Kelionė į kambario vidų“ (pagal jauno lenkų dramaturgo Michalo Walczako pjesę) Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programoje „Atvira erdvė“ pristatęs A. Areima tąkart maloniai nustebino sceninės dramaturgijos išmanymu, saikingu teatrinių vaizdinių kūrimo priemonių eklektiškumu. Festivalio „Tylos!“ programą pradėjęs jaunojo režisieriaus spektaklis „Kelias“ (ši Jimo Cartwrighto pjesė prieš dešimt metų buvo pristatyta „Naujosios dramos akcijos“ metu) nustebino ne mažiau, nei ankstesnis A. Areimos darbas. Daugelis scenų čia tarsi pakartojamos: Tado Gryn personažo Džerio gyvenimo šokis artimai siejasi su ankstesniame spektaklyje matytu mirties šokiu, raudonai apšviestoje scenoje gulintys ir į mikrofoną šnopuojantys aktoriai verčia prisiminti spalviniame fone panašiai sėdinčius ir keisčiausiais žvėrių balsais kalbančius personažus. Beveik identiškas ir režisieriaus pasirinktas nuasmenintas personažų kalbėjimo būdas, čia ir vėl veikia (tiksliau, neveikia) savotiškas personažas „iš šalies“, lyg sujungiantis atskiras spektaklio scenas (Pauliaus Ignatavičiaus Skaleris). Taip pat čia itin sunku įžvelgti nuoseklią siužetinę liniją. Panašumų esama ir daugiau (scenografija, tranki šokių muzika, kurią staiga keičia subtili tyla ir ramybė).

kelias080804d2.jpg
„Kelias“
Spektaklio „Kelias“ personažai – įvairiausios gyvenimo šalikelės šiukšlės. Prostitutės, narkomanas, sadistas–fetišistas skustagalvis, alkoholikė motina. Spektaklio programoje teigiama, kad „Kelias“ –­ apie hedonistinių poreikių liūne skendinčią visuomenę, apie kaltės jausmą dėl veiksmų, kurių veikėjai nepadarė, apie žiaurią šiuolaikinės visuomenės tikrovę. Šias temas diktuoja pati J. Cartwrighto pjesė, kuri dabar (net ir amžinai visur vėluojančioje Lietuvoje) atrodo gerokai senstelėjusi, nors ir aktuali, bet įgrisusi iki gyvo kaulo ir nebeįdomi. Tačiau kontekstas keičia prasmę, ir A. Areimos rankose ši dramaturginė medžiaga sušvinta kitokia spalva. Net ir šlykščiausias interpretacijas provokuojančios smurto, vėmimo, tuštinimosi scenos čia stebina subtilumu ir švara. Sterilu lyg reanimacijos palatoje. Pakanka atkreipti dėmesį į priešais publiką švytintį didžiulį baltą ekraną (šviesa tunelio gale?), pastebėti plastikine plėvele apvyniotas kėdes, nuolat besiprausiančius, besikvėpinančius ir kitus dezodorantais purškiančius veikėjus, nuolatinius mėginimus bet kokiomis priemonėmis valingai ar nevalingai iš savęs išstumti nežinia kokią svetimą materiją (minėtos vėmimo, tuštinimosi scenos) ir tampa aišku, jog tai spektaklis apie švarą, apsivalymą.

Prisiminus pirmąjį A. Areimos spektaklį, lyg ir norėjosi tikėti, kad iš tos eklektiškos visumos režisierius teatrines priemones pradės atsirinkti. Tačiau A. Areima elgiasi priešingai: užuot ieškojęs nuoseklumo, spektaklį dar labiau „sutirština“, matytas ir panaudotas sceninės dramaturgijos kūrimo priemones papildydamas naujomis (baltas, sterilus ekranas, mikrofonų garsu deformuojami aktorių balsai ir t. t.). Viename interviu jaunasis režisierius teigė, jog nori sukurti neįdomų, tačiau žiūrimą spektaklį. Ir iš tiesų, sunku pasakyti, kad spektaklis labai sudomino. Tačiau nė trupučio neprailgo. Ne vienas žiūrovas pastebėjo, jog spektaklis, kuris, atrodė, tetruko valandėlę, iš tiesų tęsėsi kiek ilgiau nei pusantros valandos. Gal vis dėlto režisieriui pavyko pasiekti užsibrėžtą tikslą?

Akivaizdu, kad A. Areima turi individualų stilių, gerą muzikinę klausą ir nuojautą, geba kurti spektaklio atmosferą. Tačiau kyla klausimas, kaip ilgai tai bus veiksminga? Jei režisierius ir toliau sodrins spektaklio spalvas vis naujomis sceninės raiškos priemonėmis, ar nebijo, jog vieną dieną žiūrovas ims ir paskęs šioje begalybėje? Bet kokiu atveju, kol kas tenka nekantriai laukti dar vieno A. Areimos spektaklio.

Paulius Ignatavičius, festivalio publikai pristatęs „Grybų karą“ (pagal Just. Marcinkevičių), neblogai pažįstamas daugeliui teatro gerbėjų, todėl, kaip ir A. Areimos atveju, debiutanto statusas jam nelabai tinka. Tačiau tuo abiejų jaunųjų režisierių panašumas ir baigiasi.

P. Ignatavičius, pirmajam pasimatymui su publika pasirinkęs kitokią dramaturginę medžiagą, interpretuoja žinomą gyvojo mūsų literatūros klasiko poemą. Spektaklis, regis, turėtų būti skirtas vaikams, tačiau šmaikščiomis ir tiksliomis potekstėmis gali mėgautis ir suaugusieji. P. Ignatavičius nusprendė eiti teatrinės improvizacijos, žaidimo keliu. Vienas svarbiausių spektaklio-žaidimo aspektų –­ kompozitoriaus Andriaus Kulikausko sukurta ir gyvai atliekama muzika, suteikianti tam tikros žaismės ir šilumos. Keturi muzikantai (Rapolas Vareika, Linas Pranculis, Ingrida Milerytė) puikiai atlieka įvairių šiuolaikinės muzikos stilių kūrinius. Iš už scenoje stovinčios širmos galvas iškišę jaunieji aktoriai išmoningai ir kokybiškai atlieka „savųjų grybų“ dainas. Grybai repuoja, džiazuoja, dainuoja savotiškus romansus ir vieni kitiems pritaria. Aktoriams nereikia garso įrašų. Jie puikiai imituoja miško garsus, paukščių čiulbėjimą, siaučiantį vėją. Režisieriaus sprendimas „Grybų karą“ paversti savotišku miuziklu pasiteisino, nors kai kurios dainos, jų nuotaika ir tekstai kartais kiek prasilenkia su pačios poemos diktuojama atmosfera.

kelias080804d5.jpg
„Kelias“
Išradingai atrodo ir minimaliomis priemonėmis sukurta vaizdinė spektaklio pusė. Viduryje scenos stovinti širma aktoriams suteikia daugiau laisvės, leidžia žaisti su publika, provokuoti jaunuosius žiūrovus, stebinti juos (scenografė Simona Biekšaitė). Grybais ar miško žvėrimis aktorius paverčiančias kepures bei kostiumus sukūrė kostiumų dailininkė Ona Kvintaitė.

Visa kita – aktorių bei režisieriaus išmonės reikalas. Ir dera pasakyti, kad su užduotimis spektaklio kūrėjai susitvarkė iš tiesų neblogai. Ypač išsiskyrė vos porą žodžių teištarusi, tačiau ne juokais visą salę išjudinusi Miglės Polikevičiūtės Meška, niekaip negalinti grįžti į grybų okupuotus savo namus. Aktorė tiesiog susiėmusi pilvuką, išpūtusi žandus ir akis šokinėjo mosuodama kumščiais, tačiau to užteko, kad visa salė leiptų juokais. Tikrų tikriausias apsvaigęs kaimo erelis. Greta jos, „kazlišku“ šarmu spindėjo Martyno Nedzinsko drąsuolis Kiškis, koketė Agnės Šataitės Paliepė su savo draugėmis feministėmis, flegmatikas, situacijoje kiek nesigaudantis Daumanto Ciunio Lepšis, tikras jo antipodas karštakraujis Tomas Rinkūnas Raudonikis ir kiti.

Festivalio programą tęsė Eglės Šimkevičiūtės režisuotas Patricko Bessono „Gyvulių dialogas“. Pasakojama istorija apie žmogaus gyvulišką prigimtį, savotišką jo alter-ego (naivus optimistas Morisas ir tingus, prie vietos bei žmonių prisirišantis ir nenorintis nieko keisti „katinas“ Bobas) nepasirodė itin įdomi. Panašiai, kaip ir A. Areimos pasirinkto J. Cartwrighto atveju, P. Bessono idėjos atrodo ne tiek pasenusios, kiek atsibodusios ir nebeįdomios. Jaunoji režisierė turi profesinių įgūdžių, pažįsta scenos dėsnius, tačiau gaila, kad jai nepavyko išnaudoti savo galimybių bei pateikti įdomesnės, išradingesnės ir galbūt labiau netikėtos kūrinio interpretacijos.

Vis dėlto jaunieji režisieriaus Gintaro Varno mokiniai Marius Repšys ir Ainis Storpirštis vaidmenis atliko gan subtiliai, brandžiai ir profesionaliai, be šiam kursui būdingo aštrumo ar net savotiško agresyvumo. Aktorių duetui pavyko sukurti įdomius ir spalvingus personažus, ir tik jų dėka spektaklis ne tik neprailgo, bet netgi priversdavo nuoširdžiai šyptelėti.

Norėtųsi tikėti, kad tai tik nedidelis režisierės kluptelėjimas. Galbūt E. Šimkevičiūtei vertėtų paieškoti aktualesnės, daugiau interpretacijos laisvės suteikiančios šiuolaikinės dramaturgijos ar pabandyti atsigręžti į amžiną ir nemirtingą klasiką?

* * *

Ne paslaptis, kad vienas labiausiai laukiamų festivalio „Tylos!“ pasirodymų buvo Gabrielės Tuminaitės režisuotas „Atsitiktinumas“ pagal XIX a. vidurio prancūzų dramaturgo Prospero Mérimée pjesę. Šis autorius neretai personažus nukelia į įvairiausius ir atokiausius pasaulio kraštus (vieno apsakymo siužetas buvo perkeltas net ir į Lietuvą). Ši sentimentaliomis ašaromis permirkusi nelaimingos meilės istorija vyksta viename kadaise dievobaimingos Ispanijos vienuolyne. Donja Marija nuodėmingai įsimyli vienuolyno nuodėmklausį brolį Euchenijų –­ čia ir prasideda visos kančios ir nelaimės. Tačiau režisierė G. Tuminaitė sentimentalųjį P. Mérimée apverčia aukštyn kojomis, bando įvilkti į klouno kostiumą ir pasiduoti žaismingam teatrališkumui ir improvizacijai.

kelias080804d4.jpg
„Kelias“
Deja, režisierei nepavyko suvaldyti aktorių ir suburti vieningo ansamblio. Štai Tomos Vaškevičiūtės Donja Marija –­ dramatiškas ar net tragiškas personažas, kartais netikėtai iššaunantis parodijai ar farsui būdingomis emocijų salvėmis. Manto Vaitiekūno brolis Euchenijus –­ tarsi rujojantis asilas, visiškas kretinas, veidą besiprausiantis šventintu vandeniu ir gašliai žvilgčiojantis į vienuolyne gyvenančias jaunas damas. Miglės Polikevičiūtės Rita ir Agnės Šataitės Donja Franciska – gan sėkmingai laviruoja tarp farso ir parodijos. Dvi panelės-papūgos (Indrė Patkauskaitė ir Irina Lavrinovič) čia dar kitokios: ganėtinai sąmoningos ir logikos dėsniais besivadovaujančios damos. Taigi lieka neaišku, kokios šio žaidimo taisyklės? Koks šio spektaklio žanras? Jei farsas – būtų galima teigti, kad nevykęs ir ne iki galo baigtas. Situacijų komedija? Tuomet, sakytume, visiškai kvaila, primityvi ir net idiotiška. O gal paprasčiausia muilo operų parodija? Regis, taip ir bus. Bet kaip vertinti parodiją to, kas savaime yra savotiška parodija?

Čia, kaip ir jau aptartame Eglės Šimkevičiūtės spektaklyje „Gyvulių dialogas“, spektaklį gelbsti aktoriai. Atskiri jaunųjų aktorių darbai šmaikštūs, tikslūs ir įdomūs, bet visi jie groja „skirtingomis tonacijomis“, todėl scenoje kartais regime tikrą teatrinę kakofoniją. Kartais atrodo, kad aktorių kuriamus personažus vienija tik manieringi, spalvingi ir skoningi dailininkės Vilmos Dabkienės sukurti kostiumai. Ir vis dėlto lyginti šiuos du spektaklius būtų kiek nesąžininga: G. Tuminaitės „Atsitiktinume“ matomas gerokai platesnis „režisūrinis mostas“, neblogai išnaudota nemaža Valstybinio Vilniaus mažojo teatro scenos erdvė. Įsimintina ir scena, kai visos penkios spektaklyje vaidinančios aktorės tyčia „paliko“ spektaklį nuošalėje ir ėmė pasakoti apie savo svajonių vyrą bei ieškoti jo žiūrovų salėje. Ir nors „donjos“ publikoje to išrinktojo nerado, tačiau žiūrovai aktores išvydo kaip gyvas ir individualias asmenybes.

Įvairiausių eskizų ir eksperimentų fone šis spektaklis atrodo kaip daugiau ar mažiau baigtas sceninis kūrinys, produktas, paruoštas vartoti. Nekyla nė menkiausios abejonės, jog suderinus spektaklio vidinę dramaturgiją, padirbėjus su aktoriais ir sujungus juos į vientisą ansamblį, „Atsitiktinumas“ galėtų tapti vienu populiariausių ir lankomiausių Mažojo teatro spektaklių.

Kirilas Glušajevas debiutui pasirinko Aleksejaus Slapovskio pjesę „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu“. Iš pirmo žvilgsnio paprastas kamerinis spektaklis papirko būtent paprastumu ir šiluma. Kam neteko patirti pirmosios meilės ir skaudžiai ja nusivilti? Turbūt kiekvienas, dar nesurambėjęs ir neabejingas, stebėdamas šią elementarią, bet tuo pat metu ir nepaprastai sudėtingą istoriją, mintyse grįžo į prisiminimų pasaulį, kuriame, beprotiškai įsimylėjęs, keisčiausius dalykus ir kvailiausias klaidas daro tas „kitas aš“. Tuo K. Glušajevo „Batraištis...“ ir ypatingas – jis artimas ir pažįstamas kiekvienam. Jei kam nesusipratimų, apgavysčių, netikėtų pažinčių, laimingų akimirkų ir nusivylimų virtinė prasidėjo ne nuo paprasčiausio batraiščio, tai tikriausiai nuo kokio nors kito banalaus ir visiškai nereikšmingo daikto, žodžio ar veiksmo. Argi kas nenorėtų grįžti į prisiminimų teatrą, kuriame kiekvienas sau esame ir autoriai, ir režisieriai, ir aktoriai, – retoriškai klausia pjesės kūrėjas A. Slapovskis. Susitikimas su savo jaunystės „aš“, savo pirmąja meile, pirmuoju konkurentu, pirmąja nesėkme ir nusivylimu –­ tai ir yra šios pjesės bei spektaklio siužeto pamatas.

kelias080804d3.jpg
„Kelias“
K. Glušajevo debiutiniame spektaklyje svarbiausias vaidmuo teko elementui, kurio taip pritrūko G. Tuminaitės „Atsitiktume“, – vieningam aktorių ansambliui. Personažai čia kuriami pasitelkiant švelnaus šaržo priemones, o įvairios situacijos ir sceninio vyksmo dalyvių reakcijos rodomos lyg per didinamąjį stiklą: jos ryškios, kiek iškreiptos, utriruotos. Iš šio konteksto gal kiek iškrinta Tomo Stirnos (jis, beje, ir spektaklio kompozitorius) sukurtas dabarties Vladimiras –­ bet, regis, taip ir reikia. Juk jis – spektaklio siužeto autorius: istoriją žiūrovai stebi „jo akimis“, nes juk keistas, netikėtas reakcijas ir mintis suvokiame tik iš laiko perspektyvos. „Batraištyje...“ režisierius K. Glušajevas aktoriams suteikia daug laisvės, o šie netrunka ja pasinaudoti. Įvairiausiomis spalvomis čia švyti visi spektaklio dalyviai. Aktorius Martynas Nedzinskas kuria protingą, bet tuo pat metu kiek naivų ir vaikišką jaunystės Vladimirą – Volodiką. Žaviai atgrasi ir niekaip negalinti apsispręsti, ką myli ir ko nori, Miglės Polikevičiūtės Vera; labai charakteringas ir Tomo Kliuko vaidinamas tėvas Kirilas, kuris kiek naivokai stengiasi tapti griežtu, bet teisingu Volodiko tėvu. Kaip uraganas į spektaklį įsiveržia ankstesnėse premjerose nedaug matytas Daumantas Ciunis. Jo sukurtas personažas atpažįstamas nuo pat pirmųjų akimirkų – tai kiemo banditų vadeiva Antradienis su visais tokiems tipažams būdingais bruožais. Jaunas aktorius sugeba išlaikyti dėmesį ir susikaupimą net ir salei leipstant juokais (tai, pavyzdžiui, ne visada pavykdavo Mantui Vaitiekūnui G. Tuminaitės „Atsitiktinume“). Įdomus ir spalvingas Tomo Rinkūno studentas Dima bei Neli Ivančik vaidinama Veros Mama.

Dėl tam tikrų priežasčių festivalyje nepavyko išvysti Neli Ivančik diplominio spektaklio, tačiau jauna režisierė per itin trumpą laiką sukūrė dar vieną reginį (ar veikiau „klausinį“) – „Nuogas karalius (MC Battle: politiniai valdovai vs literatūriniai)“. Akivaizdu, kad režisierei pristigo laiko, kad galėtų publikai pristatyti visavertį teatrinį produktą. Neaišku, kodėl, turėdama tiek nedaug laiko, N. Ivančik nusprendė į pirmą planą iškelti vadinamuosius „mikrofono ceremonmeisterius“, kurie, atsidūrę didžiulėje pustuštėje scenoje prieš gana pasyviai juos stebinčią publiką, matyt, ne juokais persigando. Juk „MC battle“ esmė – improvizavimas repo ritmu, o iš baimės sustingę reperiai čia tiesiog ritmingai, tačiau visiškai tuščiai ir be jokių didesnių variacijų perskaitė Williamo Shakespeare’o, Vladimiro Žirinovskio ir George’o W. Busho tekstus. Kai tekstas atlikėjo lūpose neatgyja, visai nesvarbu, ar jis W. Shakespeare’o, ar V. Žirinovskio, ar kokio Vytauto Šustausko. Galiausiai tas pats K. Glušajevo Baravykas iš Pauliaus Ignatavičiaus spektaklio „Grybų karas“ pasirodė esąs daug įdomesnis reperis nei klubinės kultūros „grandai“ MC Liežuvis ir MC Vaiper.

Tačiau N. Ivančik jokiu būdu neturėtų užmiršti šios idėjos. Ji netikėta ir, tinkamai atlikta, gali būti labai įdomi. Tiesiog pati savaime ji nė kiek ne įdomesnė nei eilinis penktadienio vakaras viename iš daugelio sostinės klubų. Lieka tikėtis, kad režisierė netrukus imsis darbo, nes ši idėja, be jokių abejonių, galėjo sudominti ir pavilioti ne vieną režisierių.

kelias080804d6.jpg
„Kelias“
Debiutante per drąsu būtų vadinti ir Olgą Generalovą, festivalio žiūrovams pristačiusią naują darbą – spektaklį/nespektaklį „Publika“ pagal Peterio Handke’s pjesę „Publikos išplūdimas“. Režisierė viename interviu yra prisipažinusi, jog kurso vadovas Rimas Tuminas jai prisakęs scenoje ieškoti žmogaus. Regis, būtent gyvo žmogaus paieškos ir buvo „Publikos“ esmė.

Spektaklio programoje autoriai teigė, kad šis pasirodymas – atviras pokalbis su žiūrovais, o jo siužetas kuriamas gyvai ir priklauso nuo salėje susirinkusių žmonių ir jų reakcijų. Čia režisierė bei aktoriai ir prašovė. Turbūt niekam ne paslaptis, kad lietuviai – gan šalti ir sunkiai bendraujantys žmonės. Todėl autoriai vylėsi, kad teatro publika aktyviai bendraus su scenoje (nors autoriai ir stengėsi, kad Mažojo teatro fojė atrodytų ne kaip scena, o kaip paprastas kambarys) esančiais aktoriais. Susidarė įspūdis, kad aktoriai (pasak autorių – neaktoriai) daug geriau jaučiasi bendraudami su savimi – o kaipgi kitaip, kai retas žiūrovas drįso į rankas paimti aktorių siūlomą vaizdo kamerą ir filmuoti veikiančiuosius scenoje. Regis, kontakto vis dėlto nebuvo, nė vienas iš žiūrovų nebuvo įžeistas, tik staiga Jono Versecko dantyse sprogusi cigaretė „mirtinai sužeidė“ žiūrovų salėje sėdintį aktorių-neaktorių Eugenijų Sergejevą. Naivu ir banaloka. Prireikė netyčia nesprogusios antrosios cigaretės, kad tarp J. Versecko ir Elžbietos Latėnaitės užsimegztų visiškai nedidukas teatrinis stebuklas.

Nuobodžiauti scenoje galima, tačiau tai daryti reikia įdomiai, – tą įrodė tame pačiame Vilniaus mažajame teatre R. Tumino pastatytas Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“. Atrodo, kad didžiausia režisierės klaida buvo jos pačios buvimas scenoje. Galbūt spektaklyje ir pritrūko žvilgsnio „iš šalies“.

Tik klaidžiojant painiais Mažojo teatro koridoriais ir ieškant patalpos, kurioje turėjo būti rodomas Rugilės Barzdžiukaitės „Hipokampas“, pavyko sužinoti, kad tai – vis dar eskizas. Nors jam buvo rengtasi rimtai ir atsakingai – speciali patalpa, instaliacija (šiltnamis, pilnas kažkokių augalų – matyt, vėliau spektaklyje minimų raganių; prie laistymo žarnos prijungtas televizorius, kurio ekrane rodomi kraupoki žmogaus organų vaizdai; po televizoriumi esanti juodžemio krūvelė). Tačiau susidaro įspūdis, kad ši instaliacija nieko spektakliui nesuteikė. Visai kas kita – garsinis apipavidalinimas (PB8), sukūręs gan šiurpią spektaklio atmosferą.

Hipokampas – medicininis terminas, reiškiantis jūros arkliuko formos smegenų liauką, atsakingą už trumpalaikę atmintį ir orientavimąsi erdvėje. Vienas iš šios liaukos pažeidimo padarinių – amnezija arba sąmoningos atminties sutrikimas. Šis spektaklis – tai psichoterapijos seansas, seminaras, kurio metu bandoma rasti žiauraus nusikaltimo priežastis. Žiūrovų salėje sėdi Vaidoto Martinaičio gydytojas, netikėtai paprastai ir neteatrališkai kalbinantis M. Nedzinsko kuriamą pacientą, neseniai nužudžiusį savo motinos sugyventinį – žuvusio tėvo brolį. Rodos, prieš akis vyksta paprasčiausias pokalbis, beje, gan monotoniškas ir tylus. Tačiau tuo pat metu žiūrovai visiškai nepastebimai įtraukiami į vaidinimą ir tampa ne dviejų aktorių akistatos liudininkais, o savotiškais tikro seminaro dalyviais. Dar vieną savo aktorinio talento pusę čia atskleidžia M. Nedzinskas. Jau buvęs ir kvaiša pokštininku kiškiu „Grybų kare“, ir sumaniu, bet naiviu berniuku Volodiku „Batraištyje…“, čia jis – depresyvus bei užsisklendęs savyje jaunuolis, nužudęs savo dėdę. Aktoriaus balsas dreba, bet žodžiai tariami aiškiai, o visa personažo istorija tiesiog skleidžiasi prieš akis.

Spektaklis baigiasi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo: V. Martinaičio gydytojas staiga nutraukia įsijautusį M. Nedzinsko pacientą ir šis išeina pro mažytes duris scenos gilumoje. Žiūrovas lieka nesupratęs, ar čia jau pabaiga, ar seansas vis dar vyksta. Gaila, kad spektaklio kūrėjai nusprendė nutraukti sąmyšį tradiciniu nusilenkimu. Galbūt to išvengus nebūtų sugriauta mažytės teatrinės publicistikos iliuzija.

kelias080804d7.jpg
„Kelias“
Paskutinysis iš ką tik bakalauro studijas baigusių režisierių prisistatė Vilius Malinauskas. Savajam debiutui jaunas kūrėjas pasirinko taip pat jauno čekų dramaturgo ir režisieriaus Martino Čičvako pjesę kodiniu pavadinimu „Viskas gerai (Frankie is Ok, Peggy is Fine and the House is Cool)“. Pjesėje pasakojama tikrų tikriausia Amerikos mafiozų istorija (dėl to tikrumo ji ir tampa parodija) apie netikėtai atrastą ir dar netikėčiau prarastą meilę. Režisierius V. Malinauskas daug dėmesio skyrė vaizdinei, estetinei spektaklio pusei ir sukūrė kažkada labai populiarius amerikietiškus komiksus apie visų nusikaltėlių siaubą, detektyvą Dicką Tracy primenančią atmosferą. Tačiau šiame spektaklyje gėrio ir blogio jėgų priešpriešos nėra. Čia veikia narkotikų prekeivis Frenkis (Aistis Mickevičius), jo mylimoji, viešnamio savininkė Pegė (Ilona Kvietkutė), du nepriklausomi gangsteriai Blekas ir Raitas (Tomas Kliukas ir Josifas Baliukevičius) bei trys jaunos ir ambicingos prostitutės: Liza, Brenda ir Chosė (Ineta Stasiulytė, Gintarė Latvėnaitė ir Eimantas Bareikis).

Kaip ir turi būti tikrame komikse, V. Malinausko spektaklio personažai piešiami kuo ryškesnėmis ir išraiškingesnėmis spalvomis. Daugelis jų – iki skausmo pažįstami, todėl ne visada lengvai įvardijami populiariosios kultūros tipažų prototipai. Pavyzdžiui, A. Mickevičiaus Frenkis – kaip iš piršto laužtas anglų šnipas Ostinas Pauersas, I. Stasiulytės kuriama garbanota šviesiaplaukė prostitutė Liza, turinti nenumaldomą norą tapti garsia aktore – tikrų tikriausia Marilyn Monroe ir t.t. Išraiškingus, tikslius, tiesiog visomis komikso žurnalo spalvomis trykštančius aktorių kostiumus sukūrė Jolanta Rimkutė, o išmoningą, funkcionalų ir kinematografišką scenovaizdį su savotišku vakarietiškosios populiariosios kultūros stabu – pakyla su orą į viršų pučiančiu ir lyg netyčia moterų sijonus kilnojančiu ventiliacijos vamzdžiu –­ sumanė scenografė Kristina Buklytė. Ši aikštelė tampa dar viena, papildoma, scena, kurioje dainuoja, šoka ar vaidina spektaklio-komikso personažai. Vizualiosios ir muzikinės (kompozitorius Marius Leskauskas) spektaklio dalies sintezė liudija gerą režisieriaus estetinį skonį.

Tiesa, ir jaunajam režisieriui V. Malinauskui ne visada pavykdavo suvaldyti aktorius ir sujungti juos į vieningą ansamblį. Aktoriams užsižaidus, kartkartėmis sutrikdavo spektaklio ritmas, į kurį ir aktoriams, ir žiūrovams visada sunku grįžti. Kai kuriems aktoriams sunkiau pavykdavo perkąsti M. Čičvako ir V. Malinausko pasiūlytą teatrališką groteską. I. Kvietkutės ir A. Mickevičiaus duetą norisi pavadinti netikėtu šio festivalio atradimu, o štai prostitučių vaidmenų atlikėjams reikėtų savųjų charakterių dar paieškoti.

Sunku įvardyti kokius nors visus šių jaunų režisierių darbus, jų estetines ir etines nuostatas bei teatrinę kalbą jungiančius bruožus. Galbūt ir pavyktų vienaip ar kitaip susieti kai kuriuos spektaklius ir prilipdyti jiems vieną ar kitą etiketę: „teatrališkas“, „performatyvus“ ir panašiai. Dar sudėtingiau kalbėti apie akivaizdžią ir tiesioginę kurso vadovo R. Tumino įtaką – tuo galėjome įsitikinti pamatę paskutiniosiomis debiutų festivalio „Tylos!“ dienomis rodytą Antono Čechovo „Žuvėdrą“, kuri nuo visų festivalyje pristatytų darbų skyrėsi kaip diena ir naktis.

Vis dėlto šis tas visus šiuos jaunus kūrėjus sieja: jie jauni, energingi, entuziastingi, visi jie skirtingi ir individualūs. Jiems atrodo, kad jie turi, ką pasakyti, ir žino kaip, todėl sako „tylos!“, nes ateina metas kalbėti jiems

LITERATŪRA IR MENAS

Komentarai