Režisūros pamokos.

Daiva Šabasevičienė 2008 07 07 7 meno dienos, 2008 07 04

aA

Teatro debiutų festivalio „Tylos!“, kurį organizavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Rimo Tumino kurso režisūros ir vaidybos meno absolventai, pagrindinę programą pradėjo Artūro Areimos režisuotas Jimo Cartwrigto „Kelias“. Simboliškas pavadinimas, o ir pati tema labai tiktų jaunam žmogui. Iš karto prisimeni šį kūrinį, lygiai prieš aštuonerius metus kartu su tais metais baigusiais aktoriais pastatytą Cezario Graužinio. Abu sprendimai labai skirtingi, skirtingos ir erdvės (tuomet apleista „Menų spaustuvė“ ir šiandienos šviesus Mažasis teatras), tačiau aišku, kad pati pjesė paseno. Gal todėl režisierius Areima Cartwrigtą papildė Friedricho Nietzsche’s tekstais – kad jie būtų atsvara anglų autoriaus socialiniam realizmui. Be to, naudojosi tuo pačiu režisūriniu „modeliu“, kokį pasirinko savo pirmajam spektakliui – šių metų vasarį rodytai Michało Walczako „Kelionei į kambario vidų“, – o jis ne visai tiko „Keliui“. Atrodo, režisierius pernelyg suveržia ir „nusausina“ veiksminę „Kelio“ dramaturgiją. Įdomiausios tos scenos, kuriose veikia Pauliaus Ignatavičiaus Skaleris. Čia Areima pademonstravo ir puikų apšvietimo išmanymą, ir jautrų akustinį išprusimą, nors kai kur garsas ir prasilenkdavo su režisieriaus sumanymu (ypač tai galima buvo justi sėdint viršutinėse eilėse). O Ignatavičius tapo viso spektaklio vertikale. „Pririšdamas“ aktorių prie mikrofono, režisierius suteikia jam visažinio Dievo ar Sizifo pavidalą. Tai, kad Areimai įdomūs tokie „personažai“, byloja apie jo išprusimą, tačiau spektaklyje yra ir schematiškų, skaitoviškų scenų.

Tikslūs ir įdomūs buvo Tado Gryn suvaidintas Džeris ir Tomo Stirnos Profesorius, o štai moterų vaidmenys pasirodė šabloniški ir nuobodūs. Todėl norisi palinkėti, kad Areima kuo greičiau imtųsi statyti naują kūrinį, nebijotų keistis, rizikuoti, šėlti.

Pauliaus Ignatavičiaus režisuotas „Grybų karas“ jau yra Vilniaus mažojo teatro repertuare. „Tylos!“ festivalio metu jis nepasikeitė, tik gal kiek aktyviau vaidino aktoriai, bandantys derintis prie be galo trankios ir garsios muzikos. Itin energingais muzikiniais momentais salėje vis pravirkdavo kuris nors vaikas. Spektaklis kažkoks sprangus; tai muzikinis kūrinys, tad svarbus vaidmuo tenka kito autoriaus parašytiems dainų tekstams, o jie niekaip nedera su Justino Marcinkevičiaus išradingomis eilėmis, kurias visi pažįstame nuo vaikystės. Antra vertus, spektaklyje visi dirba atsidavę. Labiausiai išsiskiria Miglės Polikevičiūtės Meška. Smulkutė aktorė išpučia žandukus ir lyg kūlverstukas vartaliojasi po sceną.

Pauliaus Ignatavičiaus spektakliui būtų labiau tikusi ta nata, kurią pasirinko Eglė Šimkevičiūtė, režisuodama Patricko Bessono „Gyvulių dialogą“. Spektaklis švelnus, spinduliuoja vidinę kultūrą. Du aktoriai – Marius Repšys ir Ainis Storpirštis – tarytum žaidžia įsijautę į savo personažus. Morisas ir Bobas – du skirtingi žmogaus pradai, vidinių prieštaravimų draskomą žmogų ištinka begalės keistų nutikimų, bet sunkiausia jam susitarti su savimi.

„Gyvulių dialogas“ – teatrinė animacija, kurios adresatas galėtų būti 12–14 metų žiūrovai. Tačiau Lietuvoje nėra ne tik jaunimui skirto teatro, bet ir tradicijos aiškiau skirstyti spektaklius pagal žiūrovų amžių, tad sunku įsivaizduoti, į kokią auditoriją šis psichologinis spektakliukas taikytas. Gintaro Varno mokiniai Repšys ir Storpirštis pademonstravo aktorinę kultūrą: jie nesijaudino, nerėkė – lyg tikri senbuviai atliko savo vaikiškai naivius, bet kartu ir šmaikščius vaidmenukus.

Gabrielės Tuminaitės debiutas „Atsitiktinumas“ – intriga ne vien dėl to, kad dar jai besimokant įvairūs pedagogai pagirdavo būsimą režisierę, ir buvo įdomu išvysti jos diplominį darbą, bet ir todėl, kad jauna menininkė pasirinko XIX a. autorių – Prosperą Mérimée. Teatro pasaulyje šis autorius neturi „sceninės biografijos“, bet tai interpretacijai tik padėjo. Tuminaitė pasuko žaismingo, kiek parodijinio stiliaus link, norėdama tiesiogiai išsakyti savo laiko, savo bendraamžių (jaunų panelių) mintis.

Aktorės Toma Vaškevičiūtė, Agnė Šataitė, Indrė Patkauskaitė, Irina Lavrinovič, Miglė Polikevičiūtė net kelis kartus išrikiuojamos avanscenoje, kad su žiūrovais pasikalbėtų „tiesiai šviesiai“. Tokias akimirkas žiūrovas, kaip žinia, labai mėgsta. Norom nenorom sėdi išsišiepęs. O aktorių charakteristikos tuomet atsiskleidžia kaip ant delno: išryškėja vienos aktorės charakteriniai bruožai, kitos – lyrinis pradas, trečios – plastika ir pan. Scena veja sceną, ir aktorės suformuoja lengvą, pilną jaunatviškos žaismės spektaklio atmosferą. Kartais net atrodė, kad aktorių lūpose galėtų puikiai suskambėti Binkio utos.

Režisierė ir kostiumų dailininkė Vilma Dabkienė jaunąsias donjas aprengė gėlėtomis arba skaisčių spalvų suknelėmis. Visų jų žvilgsniai nukreipti į vienuolyno nuodėmklausį brolį Euchenijų, kurį žavingai suvaidino Mantas Vaitiekūnas. Tai plikablauzdis, sandaluotas bejausmis nevėkšla. Aktoriui užtenka veršiuko žvilgsniu dėbtelti į vieną ar kitą „chimerą“, švęstu vandeniu susilaižyti plaukus, – ir vienuoliško gyvenimo įpročiai kaip ant delno.

slapovskij080707d1.jpg
„Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu“. Tomo Stirnos nuotraukos
Tuminaitė spektaklį kuria tai labiau sustyguodama formą, tai vėl leisdamasi į improvizacijas. Iš detalių, iš atrastų jungčių sukurtos scenos – pačios gyviausios: smaginamasi su nuodinguoju vienuolyno vaistinės buteliuku, čiauškančios donjos virsta krypuojančiais paukščiais. Panašu, kad spektaklis ir toliau pasipildys įvairiomis žiūrovui skirtomis detalėmis. Ir tai darys būtent aktorės, nes sumanymas tam palankus.

Kirilas Glušajevas festivaliui pasirinko Aleksejaus Slapovskio pjesę „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu“. Pjesė nėra tokia įdomi, kaip atrodytų iš pavadinimo. Akivaizdu, kad Glušajevą ji sudomino ne vien dėl temos, bet ir dėl personažų amžiaus. Jaunas režisierius nuosekliai, be įmantrumų rutulioja pasakojimą, gražiai „užaugindamas“ istoriją.

Pirmosios scenos kiek per lėtos, bet vėliau veiksmas išsilygina, o aktoriai tiesiog sušvinta. Iš pradžių sėdintys tarp žiūrovų aktoriai įsitraukia į veiksmą, kai ateina laikas jų replikai ar epizodui. Vaidindami Mažojo teatro fojė, jie neturi užkulisių, bet jų ir nereikia. Užkulisiais tampa žiūrovų salė. Taip režisierius įvykdo ir dramaturgo parašymą: „Savo prisiminimų teatre kiekvienas esame ir autorius, ir režisierius, ir aktorius“. Pirmosios meilės variacijos spektaklyje įgyja nemažai minorinių natų, bet nestokojama ir farso, nes šiuo – brendimo ir pirmos meilės – periodu visko nutinka.

Šis Rimo Tumino kursas išsiskiria ir branda, ir tam tikru naivumu, vaikiškumu, kuris sušildo kone visus spektaklius. „Batraištyje“ vaidinantys Tomas Stirna, Martynas Nedzinskas, Miglė Polikevičiūtė, Daumantas Ciunis, Tomas Rinkūnas, Tomas Kliukas, Neli Ivančik – kiekvienas savaip įdomūs ir charakteringi. Viena iš kurso lyderių yra Miglė Polikevičiūtė, Daumantas Ciunis sugeba nerti į vaidmenį be įsibėgėjimo (veiksmą įdėmiai sekusi publika sureagavo į tokį aktoriaus pasirodymą), o Tomas Kliukas turi nepaprastai raiškų balsą.

Labai smagu buvo išgirsti aktoriaus Tomo Stirnos sukurtą šio spektaklio muziką. Ji labai tiksliai tęsia režisieriaus intencijas – lyriška, jaudinanti, svajinga. Sakyčiau, tai dvigubas Stirnos debiutas.

Neli Ivančik, sukūrusiai grynai festivalinį produktą „Nuogas karalius“, kažkuria prasme nepasisekė: tokį pusvalandinį vakarėlį šiandien galima pamatyti ne viename klube. Aktoriai čia ne padėjo, o kliudė. Siūlyta paklausyti repuojančių jaunuolių, tačiau „repai“ buvo suvelti, neturiningi. Jau senokai gyvuojantis muzikinis žanras yra įdomus savo šmaikščių tekstų kombinacijomis, tačiau teatro aparatūra viską suniveliavo, liko tik temų, žmonių nuotrupos. Nei klasikų personažai, nei atgrasūs politikai nesukūrė jokios sceninės dramaturgijos. O aktoriams, atrodė, neleista mąstyti savarankiškai: kas groja, tam šoka. Į paskutinį Miglės Polikevičiūtės padainavimą buvo graudu žiūrėti. Ne veltui po spektaklio į šios talentingos aktorės daržą krito akmenų kruša.

Dar tą vakarą pagailo Mažojo teatro lagaminų, kurie keliauja su teatru jau dvidešimt metų. Juose – labai daug prisiminimų. Šį kartą jie riogsojo niekam nereikalingi. Taip pat norisi priminti, kad teatras – ne klubas, kuriame nesiskaitoma su žmonių klausa.

Gaila, kad festivalyje nebuvo parodytas Neli Ivančik diplominis darbas „Henrikas ir Henrietė“, nuteikęs apmąstymams. Ivančik, būdama viena iš pagrindinių festivalio „Tylos!“ organizatorių, liko lyg batsiuvys be batų.

B. d.

7 MENO DIENOS

Komentarai