Ateinam kaip atominė bomba

Vaidas Jauniškis 2008 07 04 Verslo žinios, 2008 07 04

aA

Anksčiau tai vadinosi diplominių darbų peržiūromis, šiandien Muzikos ir teatro akademijos studentai savo prisistatymą pavertė įprastiniu rinkos laikams festivaliu. Prieš keliolika metų „diplominiai“ būdavo įvykis, į juos rinkdavosi visa teatro bendruomenė – pažiūrėti, „pirkti“. Kurso spektakliai „parodydavo“ naujus veidus, kuriuos vėliau identifikuodavai: šitas – Tamulevičiūtės, ta – iš Gaidžio kurso. Šiandien tylomis pasibaigiančios studijos ir po keleto metų kuriame nors teatre pasirodantis nematytas veidas palieka tik klaustukų. Kita vertus, reikėjo, kad susiburtų aktyvių žmonių grupė (10 režisierių, 13 aktorių), kuri esamai tylai sušuktų „Tylos!“ ir paskelbtų atvirkštinį „kastingą“ – mes pasirodome, malonėkite pažiūrėti. Ji ateina į sceną be manifestų, bet su darbais. Tai šįmet įvyksta jau antrąkart – vos prieš mėnesį savo magistrinius Menų spaustuvėje apgynė „Atviro rato“ kūrėjai.

Į teatrą, nuo teatro

Nuo jų pasaulis prasideda. Iki jų nieko scenoje nebuvo. Sykiais jie taip ir mano, ir vėl azartiškai, kaip Kostia Treplevas „Žuvėdroje“ prieš 100 metų, šaukia apie naujas formas. Amžinas ratas, tik stebiesi, kad jis kartais taip greitai apsisuka. Tuo metu, kai baigiamuosius spektaklius rodė Naujoji dramos akcija (NDA), Artūras Areima neakivaizdžiai pasiuntė sveikinimą jos organizatoriams – spektakliu pagal Jimo Cartwrighto „Kelią“ (pjesę prieš dešimtmetį ir pristatė NDA). Jei naujasis spektaklis būtų perkeltas į aną laiką, kai į sceną plūdo britų brutalumas, jis būtų novatoriškas. Režisierius jau Menų spaustuvėje pastatyta „Kelione į kambario vidų“ parodė, kaip gerai jaučia sceną, geba kurti jos magiją; čia einama dar drąsiau ir įdomiai kaitaliojama raiška (dialogas pereina į šokį, kalba – į dainavimą). Tik svarbu kontekstas. „Kelias“ šiandien nebeskamba, bendras vaizdas (frontalus „nebendravimas“, medijuoti balsai) irgi regėtas. Įspūdis lyg kramtytum jau sukramtytą gumą. Įskaitant ir buržuazinės Mažojo teatro scenos apvėmimą keiksmažodžiais.

Šalia šio režisieriaus stotųsi Kirilas Glušajevas ir jo „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu“. Šalia – nes abu stovi labiau „teatrinėje“ scenos pusėje. Tik pasirinkdamas sąmojingą, bet labai nuspėjamą Aleksejaus Slapovskio pjesę, Glušajevas parodė ne tiek gebėjimą valdyti aktorius (jie iš esmės nebuvo suvaldyti, o pjesė kamerinė ir reikalauja niuansų), kiek savo patirtį ar nuojautas suvokti gyvenimiškas situacijas, įžvelgti gilesnes temas ar personažų tipus.

tylos-sataite.jpg
Agnė Šataitė „Kelyje“
Kraštutinio teatrališkumo siekia Vilius Malinauskas ir Gabrielė Tuminaitė. Pirmasis Martino Čičvako mafijos filmų parodijoje „Viskas gerai“ užsižaidžia dviguba parodija, Tuminaitė kiekvieną Prospero Mérimée romantiško „Atsitiktinumo“ frazę bandė versti beveik farsu. Saviškiams – linksma, tačiau abu, paleisdami aktorius spindėti savo improvizacijomis, nebesupaisė teksto ir jo ištarmės (“skvoznoje deistvije!“, sušuktų Stanislavskis). O didžiausia nuodėmė, adresuotina pedagogams, – kad studentams nebuvo išaiškinta stilių sąveika: dvigubos parodijos dažnai tampa nuobodžios, o Mérimée sentimentalumas, laidojamas po ironija, kuria vulgarumą (čia ir kai kurių aktorių nuopelnas) ir prastą skudurinę estetiką, iš po kurios kaip tik paradoksaliai ir iškyla neįveiktas Mérimée. Jei, kaip teko girdėti, „Atsitiktinumas“ jau traukiamas į Mažojo repertuarą – ką gi, jis sudarys gerą tandemą su „Audra“.

Kardinalesnių pažiūrų režisūra linksta į spektaklį-akciją, ieško kitokio teatro. Olga Generalova tik atspirčiai pasirinko Peterio Handke´s „Publikos išplūdimą“, bet iš esmės tyrinėjo įmanomumą būti scenoje natūraliai, nevaidinant. Ir tai didžiąja dalimi pavyko: sakyti perdarytą tekstą ir tarsi čia pat jį kurti. Vis dėlto scena suviliojo kurti siužetą, kurio kaip tik, jei esate tokie radikalūs, ir nereikėjo. Bet akcija leidžia tikėtis įdomios patirties, į kurią plunksnas gali smailintis performatikos specialistai.

Aktorius taip toli nuo teatrališkumo, kad lyg musė gulasi po žiūrovų mikroskopu ir visam pusvalandžiui prikausto dėmesį menkiausiais judesiais ir maksimaliai realistinėmis intonacijomis. Tai Rugilės Barzdžiukaitės „Hipokampas“, bandymas kurti neprikišamai šiuolaikinę „Hamleto“ versiją, kur suteikiama daug erdvės Martynui Nedzinskui ir Vaidotui Martinaičiui, bet improvizacija reikalauja begalinio tikslumo ir griežtos viso spektaklio linijos, o laboratorinė aplinka ir reto subtilumo garsinis fonas (garsas – PB8) kuria netikėtą aplinkos spektaklį-instaliaciją-psichoterapijos seansą.

Ar yra kas bendra tarp šių režisierių? Iš keleto spektaklių ženklų: jie klauso geros, dažnai alternatyvios muzikos, kurios neišgirsi per radijo stotis. Jie atviri medijų pasauliui ir narsiai priima jo atakas, jas tuoj pat performatuodami ir panaudodami. Jie ambicingi ir turbūt nelabai nori paklusti teatro dėsniams. Jie dar žavisi etiudais ir vengia viso kūrinio dramaturgijos. Jie tiki, kad aktoriaus neaiškiai sumurmėtas žodis priartins prie realybės, o cigaretė scenoje užtušuos tuščio veiksmo spragas. Ir jiems komplimentai kol kas žeriami iš didžiulės vilties.

Nauji ženklai

tylos-batraistis.jpg
Martynas Nedzinskas „Batraištyje...“ Nuotraukos iš www.tylos.lt
Iš tiesų galima kalbėti apie kryptį į naują vaidybą, kuriai atsirasti, matyt, reikėjo laiko ir tikriausiai laisvesnių, ne dogmatiškų sąlygų. Geriausių užsienio teatrų darbuose matyta ir pagaliau pas mus besirandanti nauja, maksimaliai prie natūralumo artėjanti vaidyba turėjo subręsti. Tam reikėjo išdrįsti atsisakyti teatrališkų gestų, pakilių intonacijų, barokiško rankų grąžymo. Kalbėti gatvės kalbos intonacijomis, bet nebūtinai leksika. Nedidinti prasmės iki plakato dydžio, o tikėti žiūrovo supratingumu.

Kuo dar skiriasi ši kūrėjų karta – Rimo Tumino vadovauti studentai neužsidėjo jo teatro kaukės, neprisiderino jo teatrinių pozų ar mąstymo bruožų. Sakyti, kad jie – ištikimi Tumino mokiniai, nebeleidžia jų darbai, ir tai – pagiriamasis žodis pedagogui (nors tenka pridurti, kad ir mokymas buvo „nuotolinis“ – tarp gastrolių, repeticijų kitose šalyse, iš Maskvos Vachtangovo teatro, – tad priverstinis savarankiškumas išėjo į gera). Bet „savarankiški“ ir „individualūs“ yra bene esmingiausi jų bruožai, išskiriantys juos iš kitų grupių. Netgi scenoje jie – tokie atskiri pasauliai, kad sykiais jiems sunku partneriauti (še tau, Tumino mokykla).

Tačiau aktorių individualizmas yra ir keistai dramatiškas: bent pusė jų, regis, galėtų imtis rimčiausių pasaulio klasikos vaidmenų, lyg drama jiems būtų įdagas. O galbūt tai reiškia kitą, trupės-ansamblio baigties, temą, kurią tęsia už scenos besidriekiantis ekonominės, socialinės ir kitų įtakų veikiamas teatro kelias, kuris čia tik prasideda.
Komentarai