Vladas Bagdonas
|
|
|
MF archyvo nuotrauka |
Lietuvos muzikos ir teatro akademija šiais metais mini 75-erių metų jubiliejų. Pagrindinės lietuvių nacionalinės vaidybos mokyklos situaciją apžvelgia Teatro ir kino fakulteto Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas profesorius Vladas Bagdonas.
Kai Dalia Tamulevičiūtė 1997 metais atsisakė vadovauti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedrai, šis darbas buvo pavestas man. Nenorėjau jo imtis. Gniuždė Irenos Vaišytės, Dalios Tamulevičiūtės autoritetas. Jų vadovavimo metais buvo parengti vos ne visi dabar dirbantys aktoriai, išskyrus nebent Panevėžio dramos teatrą. Kai prisimindavau jų išugdytas asmenybes, visai pakinklius pakirsdavo. Kas aš, palyginti su teatro pedagogikos pažibomis? Bet mano pasipriešinimą įveikė švelnios, žavios ir lipšnios katedros moterys. Vadovavimo patirties neturėjau jokios, skaičiuoti niekada nemėgau, popierių, kuriuose parašytas nehumanitarinis tekstas, nekenčiau, todėl pačią pirmą darbo dieną supratau, kad mano sutikimas vadovauti katedrai visiškai nemotyvuotas, bet jos vedėjas esu iki šiol. Už pagalbą esu dėkingas rektoriui, mūsų katedros žmonėms, studentams, bet labiausiai docentei, daktarei, buvusiai ilgametei mūsų fakulteto dekanei Onutei Pakėnienei. Tai ji pamokė ir iki šiol moko specifinės LMTA matematikos sudarant krūvius, skirstant auditorijas, skaičiuojant kreditus, valandas, savaites, mėnesius. Bendraudamas su ja, tikra gyvenimiškosios etikos profesore, gavau nemokamų dėmesingumo, atidumo, bendravimo kultūros pamokų.
Ekonominė Lietuvos padėtis 1997 metais buvo dviprasmiška. Rusija, nuo kurios vis dar buvome smarkiai priklausomi, „paleido“ kainas, todėl ir pas mus griuvo bankai, investicinės bendrovės, bankrutavo įmonės, žmonės masiškai netekdavo darbo, prarasdavo santaupas, akcijas, turtą. Įsisiautėjo chaosas. Bet ne Lietuvos teatre. Aišku, jis irgi pakliuvo po ekonominės suirutės presu, bet nebuvo paliktas likimo valiai. Nesužlugti padėjo valstybės parama, žiūrovai, pamažu grįžtantys į teatrą, ir noras savarankiškai tvarkytis. Salių nuoma tapo pelningu verslu. Jose vykdavo nesibaigiančios kylančių, o netrukus, žiūrėk, jau sužlugusių, verslovių šventės, bankininkų ir jų žmonų gimtadieniai, kitokie pobūviai. Būdavo net atvejų, kai visas teatras vaidindavo dviem ložėje sėdintiems asmenims, o po spektaklio vis tiek scena būdavo užverčiama brangiausiomis gėlėmis. Smarkiai kilo teatrų nuomos kainos. Salių plotas buvo skaičiuojamas jau ne kvadratiniais, bet kubiniais metrais.
O pasaulio žiūrovus tuo metu kerėjo Eimunto Nekrošiaus „Hamletas“, „Trys seserys“, „Mažosios tragedijos“, Rimo Tumino „Vyšnių sodas“, „Maskaradas“, ėmė kilti Oskaro Koršunovo žvaigždė. Kitokį – neoficialų, bet jaunimui priimtiną teatro modelį Lietuvoje demonstravo „Keistuolių teatras“.
Naują susidomėjimo teatru bangą sukėlė Tarptautinis teatro festivalis LIFE. Atsirado puiki proga Lietuvoje pamatyti ryškiausius Europos ir pasaulio teatrinės kalbos pavyzdžius. Juos vertino, aptarinėjo menininkai, valdininkai, politikai. Ir tuometinės Muzikos akademijos pedagogai. LIFE repertuaras buvo prašmatnus, matėme daug puikių spektaklių, bet ir iškilių, visame pasaulyje žinomų režisierių, aktorių fone lietuvių teatras atrodė pakankamai solidžiai, kai kuriais aspektais buvo net pranašesnis. Vienas iš tokių aspektų – aktorių vaidyba. Bet apie tai vėliau. LIFE festivaliuose buvo parodyta vaidinimų, kurie ne tik pakerėjo publiką, bet ir praplėtė teatralų, ypač pedagogų, akiratį. Judesio, šokio ir kalbos dermė stulbino Alaino Platelio, Christopho Marthalerio režisuotuose spektakliuose. Mes to dar nebuvome matę. Tai buvo nauja, įdomu ir labai paveiku. Svarstėme, aiškinomės, ginčijomės, kodėl pas mus nėra tokio formato teatro kūrinių, ieškojome būdų, kaip pakeisti padėtį, užpildyti akivaizdžią kultūrinę spragą. Atėjo laikas pokyčiams Vaidybos ir režisūros katedroje.
Netrukus į rektoriaus profesoriaus Juozo Antanavičiaus duris pasibeldė Audronis Imbrasas su palyda, ragindami įsteigti naują šokio ir judesio katedrą ar skyrių, kuriame galėtų mokytis klasikinio ir šiuolaikinio šokio pagrindų, šokėjo specialybę įgytų būsimieji naujosios teatro šakos – šokio teatro – aktoriai. Tolesnėse derybose jau dalyvavo Vaidybos ir režisūros katedros atstovai. Buvo nuspręsta Studijų kokybės centro negąsdinti naujovėmis, o, patobulinus mokymo programas, tinkamai sudėliojus akcentus, kviesti abiturientus, kad išbandytų save naujoje aktoriaus-šokėjo specializacijoje. 1998 metais surinktam 14 studentų kursui ėmė vadovauti Anželika Cholina, jai talkino Aira Naginevičiūtė. 1997 metais vadovaujami Marijos Misiūnaitės ir Eduardo Mikulskio baigė mokslus 8 rusų grupės absolventai, bet į Rusų dramos teatrą nuėjo ne visi.
Tais pačiais metais Jonas Vaitkus kartu su Cezariu Graužiniu išleido didelį būrį absolventų, išėjusių sustiprintą dainavimo kursą. Akademijai jų mokslas nemažai kainavo, bet nei į miuziklus, nei į roko operas jų niekas nekvietė, ir ėmė sklisti kalbos apie aktorių perprodukciją. Nepaisant to, tapęs katedros vedėju, kolegų pedagogų skatinamas, nutariau kartu su Cezariu Graužiniu rinkti kursą visiems Lietuvos teatrams. Kaip vėliau paaiškėjo, tam kliudė biurokratinės teatrų vidaus taisyklės. Nujausdami, kaip stipriai jos įbetonuotos kiekviename teatre, nutarėme studentų kontingentus rinkti tik tuo atveju, jei konkretus teatras pareikš konkretų pageidavimą. Tai buvo rizikinga, nes tokio pageidavimo galėjo ir nebūti dėl tų pačių kliūčių. Be to, ir mokymosi sąlygos buvo visiškai netikusios – glaudėmės šaltame, siaurame, vaidybos studijoms nepritaikytame pastate Kosciuškos gatvėje kartu su Kino ir televizijos katedra.
1997 metais vadovaujami Dalios Tamulevičiūtės baigė mokslus 7 magistrantai. Aštuntoji – Lina Šimkutė diplomą atsiėmė kitais metais. Tais pačais metais aspirantūrą baigė Gintaras Varnas, Gintaras Liutkevičius, Rokas Ramanauskas. Pas Joną Vaitkų ir Oskarą Koršunovą studijavo 13 magistrantų, Galina Kobzeva turėjo keturis rusų grupės magistrantus. Katastrofiškai trūko vietos studijoms. Nepaisant to, Rimas Tuminas, paspartėjus Mažojo teatro remontui, 1998 metais nutarė rinkti aktorių kursą.
Tais pačiais metais pradėta gražiai, skambiai, iškilmingai kalbėti, kad alaus pramonės gigantui – Utenai būtina turėti savo teatrą. Akademija ir Aukštaitija nutarė šią idėją paremti, už savo kraštiečius mūru stojo Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas kartu su profesore Alge Savickaite.
Rimo Tumino, Algirdo Latėno pavardės LMA pedagogų sąrašuose, nauja aktoriaus-šokėjo specializacija, sėkmingi lietuvių teatro pasirodymai užsienyje trumpam nutildė kalbas, kad aktoriai pasmerkti bedarbystei (tai, beje, neįrodyta iki šiol) ir leido katedrai kiek ramiau dirbti. Mokyklą nušvietė jaunų veidų spindesys. Išdidžiai kaip juoda gulbė leisdavosi į nutriušusią baleto salę Anželika Cholina. Sukome galvas, kaip visiems studentams sudaryti bent apynormales sąlygas. Gyvenimas virė. Tiesa, 38-osios laidos studentai, kuriuos Dalia Tamulevičiūtė surinko man padedant, nedarė ankstesnių vadinamųjų „dešimtukų“ įspūdžio. Per egzaminus ir įskaitas išskirtinių gabumų jie nedemonstravo, išskyrus nebent Salvijų Trepulį, kurį profesorė pasikvietė iš Klaipėdos universiteto. Jis atrodė įdomesnis, organiškas, emocionalus ir pareigingas. Apskritai kursas buvo gražiai nuaugęs, vaikinai stotingi, balsingi, mergaitės simpatiškos, bet, kaip vėliau paaiškėjo, neprigijo juose bendrumo, vieningumo skiepas, dažnai kildavo abejonių, ar tą profesiją jie pasirinko…
Sunku pasakyti, kas buvo tikrasis kurso lyderis, bet toji negraži, vadinkim, jų protesto prieš mokyklą ir pedagogus akcija buvo tarsi patvirtinimas, kad renkant studentus būtina kiek įmanoma atsižvelgti ir į jų charakterio savybes – ar derės jie vienas prie kito, ar norės matyti, ar galės girdėti vienas kitą, ar mokės klausytis, bendrauti tarpusavyje. Jau per stojamuosius egzaminus būtina kokiu nors būdu testuoti, ar tarp jų nesama priešiškumo, neatmetant, žinoma, sveikos konkurencijos.
Kursas studijas baigė, su dėstytoja susitaikė, aštuoni iš jų pasirinko aukštesnę – magistro – pakopą. Daliai Tamulevičiūtei į pagalbą atėjęs Oskaras Koršunovas pastatė su jais Sarah’os Kein pjesę „Šauksmas“ – neblogai įvertintas spektaklis kurį laiką buvo Nacionalinio dramos teatro repertuare. O paskui visi išsiskirstė kas sau.
Nuogąstavimai, kad jaunų žmonių teatrams nebereikia, kildavo vis rečiau – teatrai kantriai laukė savo eilės.
Sulaukė alytiškiai. Nemažas miestas turėjo mažą teatrą, kuriam vadovavo ir iki šiol vadovauja didelių kūrybinių ambicijų turintys Dalia Kimantaitė ir Arvydas Kinderis, tačiau jiems trūko jaunų aktorių. Akademija suprato ir juos, ir Dzūkiją – 1999 metais buvo surinktas 13 jaunuolių kursas, kuris vėliau pusiau neakivaizdžiai mokėsi Alytuje.
Lietuvos režisūra tuo metu buvo stipri. Bet tai pasakytina tik apie lyderius – Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą, Joną Vaitkų, Oskarą Koršunovą, Gintarą Varną, kurių pageidavo įvairūs užsienio teatrai ir festivaliai. Iš Vakarų ir Rytų sklindančios vilionės, patogesnių darbo sąlygų ir geresnio atlygio pažadai kėlė grėsmę, kad Lietuvoje neliks kam režisuoti. Reikėjo ieškoti išeities. Problemą spręsti ryžosi Jonas Vaitkus. Jis akylai stebėjo kiekvieną pretendentą į režisierius, kruopščiai tikrino per konsultacijas duotas užduotis, kartelę keldamas vis aukščiau. 1999 metais į pirmą kursą buvo priimta 15 žmonių, 5 iš jų norėjo tapti režisieriais.
2000 metais pranašauta pasaulio pabaiga neįvyko, bet prasidėjo naujas tūkstantmetis, teikiantis naujų vilčių. Vis dažniau žvalgėmės į Sluškų rūmų centrinį pastatą, stūksantį paupy. Ten kažkas vangiai vyko, bet buvo aišku, kad rūmai, prifarširuoti staklių ir prišnerkšti metalo drožlių, tą dirbtinę darbininkišką dvasią kada nors nusipurtys ir atsities. Tačiau kada iš ten išsikraustys profesinė technikos mokykla? Įprasta, kad sprendimai iškeldinti ar išsikelti dėl šventos ramybės atsiduria apatiniuose valdininkų stalčiuose, todėl mums beliko laukti.
Būgnininkas Vladimiras Tarasovas, pradėjęs vadovauti Rusų dramos teatrui, paprašė padėti jo teatrui atjaunėti. Kol remiamas Lukoil jis dengė „rusdramio“ stogą, 13 šiam teatrui parinktų studentų studijavo pas profesorę Dalią Tamulevičiūtę.
Tuo metu katedros vedėjas beldėsi į kadaise jam buvusio savo Jaunimo teatro administracijos duris siūlydamas įdarbinti gabius, ką tik studijas baigusius aktorius, bet jam buvo patarta pirmiausia belstis į teatro buhalteriją, iš kurios jis išėjo nukabinęs nosį, sukdamas galvą, kaip reikės pasiteisinti prieš specialistus, parengtus visiems Lietuvos teatrams. Absolventai prašė jį neliūdėti ir įkūrė savo teatrėlį „Terra Bella“ su įstaigėlei būtinu antspaudu ir atitinkamomis pareigybėmis. Sėdę į tėvų automobilius, vežiojo po Lietuvą savo diplominius darbus. Šiaip taip vertėsi.
Magistrantūra darėsi madinga, atsirado norinčių joje mokytis iš kitų aukštųjų mokyklų, studijas ryžosi tęsti ir anksčiau baigusieji LMA. Mokytis aukštesnėje pakopoje panoro Paulius Budraitis iš JAV, Sandra Bernotaitė ir net teatro žvaigždė Eglė Mikulionytė.
Kaip tik tuo metu Petras Skirmantas, nuvykęs į Baltijos Asamblėją, vietoj aptakių kalbų iškėlė konkrečią idėją: reikia sudaryti sąlygas bebaigiantiems ar jau baigusiems karjerą baleto artistams studijuoti aukštojoje mokykloje, kad įgytų teisę dirbti choreografais, baletmeisteriais. Asamblėja idėją palaikė, jau buvo siunčiami net pasiuntiniai į Klaipėdos universitetą, bet LMA perėmė iniciatyvą ir 2001-ųjų rugsėjo pirmąją mūsų mokyklos aktų salė pakvipo prašmatniais baleto žvaigždžių kvepalais.
Atėjo 2001-ųjų stojamieji. Praeity buvęs žymus režisierius – novatorius, intelektualas, „vilnietiškojo teatro Miltinis“ – Vytautas Čibiras dar rudenį dekanei Onutei Pakėnienei užsiminė, kad ruošiasi „gulbės giesmei“. Čibirui teko daug kalbėtis su Šiaulių teatru, kuriam pagyvinti į pirmą kursą buvo pakviesta 13 būsimųjų aktorių, o šie per žiemos sesiją parodė tokį šmaikštų ir gražų sceninį eskizą, kad pritilo net tuminiokai, rengę diplominius spektaklius. Bet vėliau per kiekvieną sesiją kurso vadovo veidas vis labiau niaukėsi, galų gale Čibirui nusviro rankos ir jis pasitraukė, trejus metus bergždžiai bandęs įrodyti, kad reikia mokytis, reikia skaityti ir domėtis ne tik tuo, kas vyksta reklamos srityje, bet ir sferoje, kurią studijuoji. Kursas nesutarė ir tarpusavyje – merginos pyko ant vaikinų, vaikinai nepagarbiai elgėsi su merginomis, grupė išsiderino, nespėjusi susiderinti.
Visi laukė Rimo Tumino kurso diplominių. Jie vyko ką tik atidarytame Mažajame teatre. Visi trys tuminiokų pasirodymai buvo šiltai priimti, bet matėme, kad jie galėtų susidoroti ir su sudėtingesnėmis užduotimis.
Žiūrovų salės lūžo nuo ACH teatro gerbėjų – 12 aktorių-šokėjų grupei suvaidinti diplominius spektaklius buvo taip lengva, kaip saulėgrąžas gliaudyti, nes ir „Tango in fa“, ir šokio spektakliai „Meilė“, „Procesus“ buvo jau ne kartą sušokti įvairiose salėse įvairiomis progomis, beliko suvaidinti tik Gogolio „Vedybas“, pastatytas Galinos Kobzevos. Pavyko sėkmingai padaryti ir tai, gaila, kad šis spektaklis nebuvo įtrauktas į repertuarą.
O Algės Savickaitės ir Algirdo Latėno kursas iš pykčio, kad taip triukšmingai buvo propaguojama ir taip negarbingai sužlugdyta mintis įsteigti teatrą Utenoje, trinktelėjo net penkis diplominius spektaklius. Turėjo graužtis nagus Utenos valdininkai.
„Terra Bella“ teatriukas išsilaikė lygiai metus – 2001 m. rugsėjo 14 d. susikūrė, o 2002 m. rugsėjo 14 d. veiklą nutraukė. Priežastys įvairios – nesigilinsim. Magistro gynimui, be rašto darbų, buvo pristatyti 2 spektakliai – mano režisuotas lenkų autoriaus A. Sadowskio „Tarp“, kuriame puikiai vaidino Marius Jampolskis, ir „Arabiškoji naktis“, režisuota Cezario Graužinio su 5 magistrantais, vėliau pasivadinusiais „cezario grupe“.
Baigėsi 2001–2002 mokslo metai. Liepos pirmąją prasidėjo stojamieji egzaminai, o kartu su jais ir kūrimasis Sluškų rūmuose. Nuotaika ir dėl kraustymosi, ir dėl stojamųjų buvo pakili, įkvepianti. Negalėjome atsidžiaugti didžiuliu konkursu. Ypač Aidas Giniotis buvo laimingas, nes abiturientai veržėsi į kursą, skirtą „Keistuolių teatrui“. Klausėmės skaitymų, dainavimų. anekdotų, istorijų, pasakojimų, stebėjom, kaip pretendentai juda, žiūrėjom, kaip šoka, naktimis dėliojom jų nuotraukų pasjansą. O kai atsirinkę šventiškai atsidusom, pasikvietėm tuos laiminguosius pasveikinti, man paskutiniai plaukai piestu atsistojo – vyrukai dar nieko, bet mergytės! Dauguma sprindžio didumo, tik viena tikra lietuvė – blondinė, kitos juodukės, viena į kitą panašios, tai kas, kad lieknos, tai kas, kad gražios, bet atsistoja į vidurį scenos, ir jau jų nematyti. Ar tik nesuklydom rinkdamiesi? Toliau – dar gražiau: kai rugsėjo pirmąją 16 būsimų aktoriukų sustojo greta 16 šokėjų, įsitikinome, kaip akylai, įžvalgiai, nuovokiai Anželika Cholina atsirinko antrąjį kursą savo ACH teatrui. „Keistuoliukams“ akivaizdžiai trūko vitaminų, bet jie vis dėlto turėjo žavesio.
Kur kas prasčiau atrodė svajonių rūmai, į kuriuos įsikraustėm. Gūdu, tamsu, niūru, parketas atšokęs, tualetai klaikūs, langai persikreipę, prie tokių atsistojęs cigaretės neprisidegsi – kiaurai pučia. O jau kvapas… Tarsi kaimynystėje būtų Kariotiškės. Keista, kad nesivaideno. Labai tiko tuose rūmuose rudenio naktį pirmokų parengtas performansas „Maras“ pagal Aleksandrą Puškiną. Virpančių žvakelių taku klajodami Sluškų rūmų koridoriais, aplankėme visus užkaborius. Buvo nejauku. Iš pakampių išnirdavo vaiduokliai, raganos, sūpavosi pakaruokliai, klykė dvaselės…
Po performanso pažinom savo namus geriau. Pamažu pratinomės prie naujos aplinkos. Nebuvo malonu, nebuvo lengva. Rūmų rekonstrukcijos brėžiniuose ateitis atrodė patraukli – čia bus mokomasis teatras, čia koncertų, o čia erdvios repeticijų salės, čia kabinetai, tualetai, bufetai… Tačiau kiek metų reikės viso to laukti?
Bet, žiūrėk, po vasaros atsirado tualetai, po kitos – bufetas, ir studentai daugiau nebesiropštė į Kalnų parką sausų užkandžių krimsti. Gyvenimas gerėjo, darėsi linksmiau.
Per pavasario sesiją pirmokai rodė etiudus ir suvaidino improvizacijų spektakliuką „Atviras ratas“. Etiudų kokybė buvo labai nevienoda, o improvizacijos tiesiog sužavėjo. Tą vasaros popietę užsimezgė naujas teatras – jaunatviškas, atviras, nuoširdus, po metų kitų suskambėjęs ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
Man atėjo neramios dienos. Jau kelerius metus kolegos rėmė mane prie sienos, kodėl nekalbinu dėstyti svarbiausio teatrui žmogaus – Akademijoje tik jis vienas dar nebuvo pasirodęs. Aiškinau, koks jis užsiėmęs, nuolatos užsienyje stato spektaklius, operas, pagaliau – jis nenorės. Tu nesiūlei, neprašei, nekvietei, – atkirsdavo man. Pasiūlyk, paprašyk, pakviesk. Giliai įkvėpiau, nuėjau į „Meno fortą“. Prie kavos su cigaretėm kalbėjomės apie viską ir apie nieką, bet užsiminiau ir apie galimybę dėstyti LMA. Buvau tikras, kad nesutiks. Ilgai mąstęs, Eimuntas Nekrošius sutiko.
Kaip ant sparnų lėkiau į „Sluškus“, išskalambijau visiems, kad Nekrošius renka aktorių ir režisierių kursą, kad artimiausiu metu įvyks pirmoji konsultacija – tą stulbinančią žinią paskelbėme internete. Visa Akademija džiaugėsi, katedros moterys manimi gėrėjosi.
2004 metų vasario 29 d. vyko pirmoji konsultacija. Mokomasis teatras centriniuose rūmuose buvo išplautas, sutvarkytas, Audronis Rūkas sureguliavo prožektorius, kad šviestų, bet nepliekstų, jaunimas būriavosi koridoriuje.
Sutikau Eimuntą prie paradinių durų, pakilom į antrą aukštą, ten jau laukė profesorė Algė Savickaitė, ketinusi kartu su „Elfų“ teatro vadovu Romu Vikšraičiu rinkti paralelinį kursą. „Elfams“ taip pat reikėjo atsinaujinti.
Kaip ten buvo, gerai nepamenu, gal nieko ir nebuvo. Nekrošius nepanoro sėstis už stalo centre, įsitaisęs šonu prie fortepijono, kiek iš padilbų žiūrėjo į salėje sėdinčią jaunuomenę. Ir atsitik tu man taip, kad didesnioji dalis iš tų vis dar moksleivių sėdėjo apsikarstę gelžgaliais, grandinėmis, sagtimis, apyrankėmis. Su auskarais ausyse, nosyse, lūpose, smakruose. Įvairiomis spalvomis nudažytais plaukais ir nagais. Sakytum, gentys iš Afrikos, bet albinosai. Mudu su prof. Savickaite, net ir patyrę kultūrinį šoką, vis tiek kažką jiems saldžiai čiulbėjom, gal būtent tai ir turėjo lemiamą reikšmę, nežinau. Po tos konsultacijos vakare man paskambino Nekrošius, atsiprašinėjo ir sakė apsigalvojęs. „Aš savaitę nemokamų seminarų surengsiu, kuo kitu padėsiu, – dievagojosi, – tik tu paleisk mane. Nemokėsiu nei šuniukų, nei pelyčių, nei zuikučių iš jų išpešt. Be to, neįdomu man tai. „Postanovščikas“ aš, statytojas.“ Tuo baigėsi daug vilčių teikusi „Meno forto“ vadovo, visame pasaulyje žinomo sielų ganytojo Eimunto Nekrošiaus vizitacija LMA.
Nežinau, ar turėjo kokią reikšmę Meistro apsilankymas mūsų mokykloje, bet tais pačiais metais Lietuvos muzikos akademija tapo Lietuvos muzikos ir teatro akademija. „Tikslas pasiektas – teisybė triumfuoja, galiu pailsėti“, – pareiškė doc. dr. Onutė Pakėnienė ir pasitraukė iš dekanės pareigų, nors žinojo, kad jos pagalbos reikės dar ilgai. Dekanu tapo Algis Mažeika.
Mano dienoraštyje užrašyta – susitikti su Rimu Tuminu Centriniuose rūmuose balandžio 16-ąją, 9 val. 30 min. Tuminas surinko didžiulį kursą, net 10 studentų ketino tapti režisieriais. Šią vasarą vyks pirmasis Tumino studentų festivalis – ne vien diplominių darbų rodymas, o tikras daugiadienis jaunosios režisūros šou. To pas mus dar nebuvo.
2004 metais Gintaras Varnas, jau dirbdamas Kauno akademinio dramos teatro vadovu, kartu su teatro direktore atvyko derėtis dėl pamainos jo trupei. Suderėjom. Kitais metais per stojamuosius vėl buvo karšta – didžiulis konkursas! Kai kurie Gintaro atrankos principai kėlė nuostabą, bet režisierius tuo metu buvo, kaip sakoma, „ant bangos“, todėl niekas su juo nesiginčijo, manėm, ilgainiui pats įsitikins klydęs. Tiesą sakant, taip ir buvo.
Po ilgos pertraukos Akademijoje apsilankė Kauno ir Vilniaus lėlių teatrų vadovai. Lėlininkams irgi reikėjo permainų. Globoti būsimuosius lėlių spektaklių aktorius ėmėsi Algirdas Latėnas su Gediminu Storpirščiu, 2006 metais surinkę kursą.
Tais metais po sunkios ligos mirė daugelio žymiausių šiandienos aktorių ir režisierių mokytoja, ilgametė Vaidybos ir režisūros katedros vedėja profesorė Dalia Tamulevičiūtė.
Dabar pirmuosius kursus baigia Jono Vaitkaus studentai ir pantomimos specializaciją įgysiantys Arvydo Lebeliūno mokiniai.
Katedroje dirba 32 dėstytojai. 138 aktoriams jie dėsto įvairius universitetinio lygio dalykus.
LMTA mokėsi ir tebesimoko užsieniečių. Vieni pagal mainų programas, o kiti, pavyzdžiui, Tuomas Tulikuorpi’s, į Vaidybos ir režisūros katedrą įstojo konkurso keliu. Palaikome ryšius su Varšuvos, Budapešto, Helsinkio, Maskvos, Sankt Peterburgo, Kanzaso, Baltstogės ir kitomis aukštosiomis mokyklomis. Dalyvaujame tarptautiniuose festivaliuose, forumuose, konferencijose. Daugelis dėstytojų, ypač specialybių pedagogai, yra aktyviai kuriantys menininkai, įvairiais laurais apdovanoti, žinomi ne tik Lietuvoje, bet gerbiami, laukiami ir svečiuose kraštuose.
„Kad jūs žinotumėte, ką mums reiškia jūsų atvykimas pas mus“, – po „Atviro rato“ spektaklio Maskvos festivalyje „Tvoj šans“ kalbėjo žinoma Rusijos teatrologė Ana Stepanova. Užsienio gastrolėse dažnai išgirstame komplimentų dėl puikaus aktorių parengimo. Lietuvių vaidybos ir režisūros mokykla tikrai vertinama. Jos triūso vaisiai regimi scenoje – jie tikri, nenupurkšti užsienio chemikalais.
„Auksinio scenos kryžiaus“ laureatais, reikia pripažinti, yra tapę ne daug kas iš jaunųjų, bet „Atviro rato“ aktorių, jau kelintus metus nominuojamų ir apdovanojamų, pavyzdys rodo, kad reikia siekti tobulėjimo, reikia pasišvęsti, reikia patikėti, kad tu gali, sugebi, moki, ir talento paukštė atsitūps tau ant delno.
