|
|
| Vytautas Kernagis 2005 m. vasario 16 prieš šventinį koncertą. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka |
„Turbūt visas mano gyvenimas yra didžiausia sėkmė. Viskas išsipildė ir toliau pildosi (nors nežinau, kas laukia ateityje). Labai mėgstu sėkmes“, – kadaise yra sakęs Vytautas Kernagis. Tai buvo artistas, kuris niekada neatsilapodavo iki galo. Pateikiame ištraukas iš interviu su maestro apie jo gyvenimą, šeimą, kūrybą.
Girgždančios teatro grindys
V.Kernagis – artistų Aleksandro Kernagio ir Gražinos Blynaitės Kernagienės vaikas, užaugęs teatre. Dar senajame – dabar Gedimino, tada Lenino prospekte.
„Teatro užkulisius žinojau atmintinai – senojo teatro, dar iki rekonstrukcijos. Kiekvieną laiptuką. Ir iki šiol dar atsimenu: geležiniai laiptai nuo scenos į viršų. Gęsta šviesa ir girdi, kaip juda tie visi dalykai.
Atsimenu visą išdėstymą, netgi kambariuką toj pusėj, kur klepas buvo, – artistinę. Prisimenu, kad eidavai koridoriumi – vyrų kambariai, paskui jau scena, tada moterų kambariai. Didžiausias veidrodis, raudonasis kampelis su televizoriumi – įėjus iš karto į kairę ir vėl į kairę. Antrame aukšte pasuki į dešinę – Jukna stovi, portretas didžiausias (Tyzenhauzas iš „Apyaušrio dalios“). Girgždantis bufeto parketas.
Ir kai tėvukas negrįždavo, motina siųsdavo mane jo pasiimti. „Eik į teatrą, eik į teatrą, parsivesk tėvą“. Ateini. Ten sėdi Nakas, Zalanskas, Jukna, tėvas. Tariasi. Nieko pikta, jokių agresijų nebūdavo, bet vyrams po spektaklio reikėdavo pasitarti.
Paskiau aš atitolau, pradėjau savo gyvenimą gyventi. Tik iki šiol neišmokau žiūrėti spektaklio su žiūrovais. Buvau įpratęs tik peržiūras matyti. Tuščia, atsisėdi kur nors į galą. Įdomu būdavo“.
Tėvas užgeso per spektaklį
„Tėvukas mirė, kai aš Maskvoje laikiau estrados režisūros baigiamuosius egzaminus.
Kaune, gastrolėse, per spektaklį „Milžino paunksmė“, kai jam buvo likusi pasakyti viena frazė. Iškvietė greitąją, atvažiavo po valandos, o spektaklį buvo užpirkę ir žiūrėjo visi Kauno kardiologai. Jie visi buvo čia pat – salėje, o jis – kambarėlyje prie scenos.
Bet tokia mirtis yra Dievo palaima, nes jis grimo kambaryje sėdėjo ir tik padėjo galvą Kanopkai ant peties. Jokio garso. Užsnūdo“. Tai buvo 1980 metų gegužę, A.Kernagiui ėjo 71 metai.
„Tėvukas buvo toks patriarchas: priešų neturėk, su chebra išgerk, visi draugai. Jis toks buvo nuo mažų dienų. Jo tėvas labai anksti mirė, jis turėjo išlaikyti šeimą. Buvo paštininkas – visi Kėdainiai jį pažinojo.
Tėvas – iš paprastesnių, o mama – bankininko duktė. Jie abu Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisę ir vaidino teatre. Jie abu buvo pirmojoje Romualdo Juknevičiaus trupėje, kuri atsikraustė į Vilnių. Ir Bobulytė, mamos mama, pervažiavo iš Kauno su jais“.
Seneliai susitiko Odesoje
„Jeigu aš dėkingas kam nors už savo toleranciją, kurios nėra daug, bet ji vis dėlto egzistuoja kažkur labai giliai (dabar jos, aišku, daugiau atsiranda), tai Bobulytei. Tai mamos mama, kuri buvo tokios vidinės ramybės žmogus… O mano mama yra britva. Šmaikšti, aštri, greit pagauna, atsako. Iš mamos atėjo proto aštrumas“.
G.BlynaitėKernagienė gimė 1918 metais Odesoje – savo linksmumą Vytautas Kernagis kildino net ir iš to miesto.
Būtent ten jo senelis Dominikas Jonas Blynas sutiko savo būsimą žmoną Eleną Klokman, turinčią lenkų ir vokiečių kraujo. Lietuvių kalbą ji išmoko ir kalbėjo be mažiausio akcento.
Odesoje D.J.Blynas dirbo Žemės ūkio banke, spaudos draudimo metais bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, rūpinosi Odesos lietuvių reikalais. Lietuvai atgavus spaudą, rašė į pirmuosius legalius lietuviškus leidinius „Vilniaus žinios“ ir „Lietuvių laikraštis“.
1918 metais Blynų šeima parvažiavo į Lietuvą. Trys sūnūs, duktė. Šeimos galva dirbo banke, bendradarbiavo spaudoje, bet, kaip buvo papasakota Vytautui Kernagiui, jis „irgi turėjo vėžį – kažkas su koja, tada nebuvo pagydoma“. D.J.Blynui buvo 55-eri.
Vaikystė su akiniais
Vytautas gimė 1951 metų gegužės 19 dieną. Kernagiai tada nuomojosi kambarį V.Kudirkos gatvėje ant Tauro kalno.
„Neatsimenu beveik nieko, tiktai didelį stalininį namą Basanavičiaus ir Kudirkos gatvių kampe, ten dabar vaistinė. Kudirkos gatvė tada buvo tik iki Čiurlionio gatvės, nekirto jos, ten buvo kiemai. Aš tais kiemais eidavau į darželį Vytenio gatvėje.
Man pasakojo, kad labai nenorėjau eiti į darželį. Mane vis dėlto nuvedė ir aš iš darželio grįžau žvairas. Tas rodo, kad Jaučiai irgi kartais būna tokie – kai labai ko nors nenori, tai jiems būna nežmoniškai didelis stresas. Gal jie prisitaiko, sukandę dantis. Su darželiu taip buvo, ir su Čiurlionio meno mokykla, į kurią mane įkišo, nes gera klausa“.
Nuo trejų metų Vytautas – su akiniais, kurių vienas stiklas dar buvo užklijuotas, kad taisytų žvairumą. Ilgai drovėjosi akinių, jaudinosi, kad jie gali trukdyti aktorystei. Užtat nepraleisdavo progos padrąsinti akiniuotų vaikų, ypač jei jie ateidavo pas jį į sceną kartu padainuoti.
Per kūrybos vakarą 2006 metų gegužę Palangoje, „Ramybės“ kultūros centre, V.Kernagis pasakojo: „Aš viską pergyvenau: buvau storas, žvairas, dar tada negydydavo, tai nešiojau akinius, kur vienas stiklas užklijuotas. Viską perėjau.
Ir kai ateina vaikas su akiniais į sceną, visada sakau: kaip gerai, kad tu su akinukais. Jis sako: kas čia gera… Sakau: visados atsimink, kad labiausiai žmogų nuo gyvulio skiria akiniai“.
Kančios prie pianino
Apie 1958 metus Kernagiai gavo butą netoli Lenino aikštės, dabar gatvė vadinasi Kaštonų, tada – Z.Angariečio. Linksmų ir svetingų artistų bute visada būdavo pilna žmonių. O septynerių metų Vytautas nenoriai pradėjo mokslus M.K.Čiurlionio meno mokykloje.
„Ji dar buvo čia pat – Konservatorijoje, tokiame fligeliuke. Namie žiūrėdavo, kad gročiau.
Bobulytė sėdėdavo ir aš šparindavau viską, kas man ateidavo į galvą. Be jokių natų, be nieko, kažkokius garsus leisdavau. Man buvo labai blogai, mokytojų neapkęsdavau.
Vienintelis šviesus prisiminimas iš Čiurlionkės laikų – Mūza Rubackytė. Nes taip atsitiko, kad kai vienas mano mokytojas, labai šlykštus, išvažiavo į Lenkiją, man pradėjo dėstyti Mūzos teta. Privačiai. Klepą. Antroje klasėje ar trečioje. Reikėdavo eiti pas ją.
Na, ir bandydavau groti chromatines gamas – kai tu groji baltais ir juodais klavišais. Buvo sudėta dešimt degtukų vienoj klepo pusėj. Sugroji gamą, dedi degtuką į kitą pusę. Ir aš šparindavau savo storais pirštais ir užklijuota akimi, nes buvau žvairas, storas ir neapkenčiau to klepo.
Ji iš garsų suprasdavo, kad ten jau visiška nesąmonė, kad groju nepataikydamas. Tada sakydavo: „Mūzyte! Ateik čia“. Atbėgdavo toksai visiškas spirgas ir trrrrr, trrrrr… Rodydavo visiškam debilui, kaip turi groti tikras muzikantas.
Tik prieš kokius trejus ar ketverius metus susitikome su Mūza – tai buvo „Stiliaus“ balius, aš ją pakviečiau šokti ir pasakiau: „Matai, kiek ilgai nešiojuosi pagarbą tau – nuo antros klasės. Nes taip, kaip tu ten šparindavai – kaip iš automato serijom, man buvo neįtikėtina“.
Bet kokiu atveju išprašiau, kad mane perkeltų į normalią mokyklą. Po trečios klasės. Matė, kad man visiškai blogai. Užsidarydavau tualete ir vaidindavau, kad vemiu. Visomis priemonėmis, kokias vaikas gali sugalvoti, parodydavau, kad muzika man šlykšti, nesuvokiama. Taip atsidūriau 23-iojoje vidurinėje“.
Viskas susirinko į dainas
Prie muzikos V.Kernagis grįžo jau aštuntokas. Jo kartos žmonės prisimena: „23-ioji būda“, šokiai – „Aisčiai“, Kernagis. „Viskas galėjo prasidėti 1965-1966 metais, kai 23-iojoje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros atėjo mokyti Laima Abraitytė ir su ja pradėjome skaityti poeziją. Iki tol buvo visiškas chaosas. Po to viskas susirinko.
Mokėjau groti gitara. Skaitėme Justiną Marcinkevičių. Buvo „The Beatles“, „The Rolling Stones“, mokyklos šokiai, dramos būrelis. Visoje šitoje aplinkoje dainos pačios atsirado.
Daug dainų atsirado, kai pradėjau mokytis Konservoje. Stefa Nosevičiūtė išmokė skaldyti eilėraštį, ir man akys atsivėrė. Kai kas nemėgo Nosevičiūtės kaip dėstytojos, o man ji daug davė.
Konservoj – Vienažindys, Strielkūnas, Saukaitytė, Martinaitis… Marčius po to man sakė: skaitau savo „Severiutę“ ir nebesuprantu, kas darosi – dainuoju. Parašau dainą ir groju chebrai. Klausykit, sakau, nauja daina“.
Jo „chebra“: Vytautas Grigolis, Sigitas Račkys, Regina Arbačiauskaitė, Ingrida Kilšauskaitė, Vytautas Rumšas, Adolfas Večerskis ir kiti artistai, sudarę Henriko Vancevičiaus kursą.
Visi kompleksai pranyko
„Kažko nesuprasdavau Stanislavskio sistemoje. Iki šiol nesuprantu, atvirai sakant. Tiktai antro kurso pabaigoje – o antras kursas lemiamas – mes pasiėmėme Ibseno ištrauką. Staiga – kurse visi trejetai, keturi ketvertai, vienas jų – mano. Tada mano kompleksai šalin nuėjo. Ir du likusius kursus visiškai kitaip jausdavausi.
Be to, mes jau buvome vėl suėję su Algiu Ramonu, klasioku iš Čiurlionio meno mokyklos. Vėl šokiai, „Stipri grupė iš pašaukimo“, „Rupūs miltai“, Žirmūnų seišenas, iš antro kurso į trečią – „Maža išpažintis“. Ir viskas, tapau visiškai visaverčiu, tokiu savimi pasitikinčiu žmogumi.
Kurso vadovas Vancevičius mums kartojo, kad mes jam kaip vaikai ir galime sakyti viską. Tai ir bandžiau daryti. Sakydavau, su kuo sutinku, su kuo nesutinku, ginčydavausi. Viskas, kaip sakoma, baigėsi logiškai: per diplominę „Žuvėdrą“, kur turėjau vaidinti Treplevą kartu su Sigiu Račkiu, žiūriu, kad jau tik Račkys Treplevas, o aš – tik Virėjas, be žodžių.
Nieko gera iš tų mokslų
Per tą spektaklį ir įvyko mūsų garsusis nebylusis kerštas – mes trise prigalvojome visokių juokų ir nunešėme velniop visą tą Arkadinos ašarų sceną su Trigorinu. Niekas į juos nežiūrėjo. Jakovas buvo Romka Savickas, namų darbininkė – Genutė Ciplinskaitė ir Virėjas – Kernagis.
Patys… gabiausi. Arkadina buvo Kristina Gudonytė, o Vytas Rumšas buvo Trigorinas. Jų scena: išvažiuoja, lieja ašaras… Tuo metu stovi scenos kamputyje trys be replikų. Ir pradeda smukti kepurė Virėjui, jis pasitaiso, dar slenka. Salė chi chi… Paskui pradėjome kibinti Ciplinskaitę. Žodžiu, padarėme viską, kad nukreiptume dėmesį neištarę nė žodžio. Pabuvome, pabuvome ir išėjome.
Kitas mūsų diplominis spektaklis buvo Goldonio „Kavinė“, ten irgi visko prisigalvojome. Kaip dabar suprantu, tada kažkoks estradinis mąstymas jau atsirado. Vaidinti – ne, o prisigalvoti visokių juokų – taip.
Pavyzdžiui, prieš antrą veiksmą paskelbiame: „Tiems, kurie per pirmą veiksmą neįdėmiai klausėtės, – trumpas pirmo veiksmo turinys“. Ir visi staigiai subėgioja tai, kas buvo pirmame veiksme. O prieš trečią veiksmą išėjome ir sakome: „Kadangi ne visi atkentės trečią veiksmą, tai mes geriau dabar nusilenksime ir sulauksime aplodismentų“. Čia jau estradiniai ėjimai.
Aš jau žinojau, kad vis tiek nieko gera nebus iš mano mokslų. Ir gavau paskyrimą į Rokiškio kultūros mokyklą. Romka Savickas gavo laisvą diplomą.
Po „Mažos išpažinties“ visas Brodas – mano, Lietuva po kojomis, tėvai – Akademiniame teatre, aš – teatro vaikas, visas kursas eina į Akademinį, o man – pasiūlymas važiuoti į Rokiškio kultūros mokyklą. Toks keistas prievartos jausmas. Nenoriu aš ten.
Tik jokios nevilties. Liūdna, kad į teatrą nepatekau, bet pasąmonėje egzistuoja priežastis: akiniai. Mes gi dar studentai būdami suvaidindavome ir „Dulsinėjoje iš Toboso“, ir tokiame poezijos spektaklyje „Tiltas“ pagal Baltakį – mes ten trindavomės. Teatras buvo visas savas, bet akiniai yra akiniai. Aš juos nusiimdavau, tada veidas ne tas.
Ne, baisios tragedijos nebuvo, bet man reikėjo scenos. Aš juk jau grojau gitara, dainų krūva prirašyta.
Ateitis – estrados teatras
Tada – kariuomenė Nečiajevo ansamblyje. O po kariuomenės kur eit? Į televiziją nuėjau. Režisieriaus asistentu ant tų knopkių. Išbuvau lygiai devynis mėnesius. Vis tiek be scenos aš…
O estrada baisi, į lietuvių estradą žiūrėti negalėdavau. Reikia ieškoti režisūros. Va, tokia apie save nuomonė buvo. Tuo metu režisūra buvo studijuojama Maskvoje. Nekrošius ten, Tuminas ten, Vikšraitis ten, Vanagaitė ten, Marcinkevičiūtė ten. Daug ten tų lietuvių – stacionare.
Bet ką – penkeriems metams atitrūkti nuo Lietuvos? Nesąmonė, aš negalėsiu. Sakau, o nėra kokios neakivaizdinės režisūros? Ir akurat, pasirodo, yra – estrados ir masinių renginių.
Aš dar pas Trinkūną nuėjau, kultūros ministrą. Reikėjo rekomendacijos kaip „nacionaliniam kadrui“. Mes taip gražiai pakalbėjome. Taip, sako, Vytautai, čia tikrai gerai, estrada, tu baigsi ir kaip tik po penkerių metų suremontuosime teatrą Basanavičiaus gatvėje, varjetė čia įkursime (ten tada vaidino Akademinis teatras – iki 1981 metų, kai buvo rekonstruotas jo pastatas Gedimino prospekte).
Tai buvo kalbėta 1975 metais. Vos nesupavydėjo visi – žiūrėk, teatrą turėsi! Perspektyva kokia. Aš, Kernagiukas očkarikas, išmestas, nepriimtas, netalentingas.
Ir išvažiavau aš į tą Maskvą. Ir taip sutampa, kad tuo metu išplatinamas įsakymas: visoje Sovietų Sąjungoje prie filharmonijų steigti estrados skyrius. Taip ir Vilniaus filharmonijoje atsirado estrados skyrius su režisieriaus etatu.
Taip visas gyvenimas nuėjo į estrados pusę. Kiek galėjau, tiek aš ten kentėjau, ir ką galėjau, tą dariau. Paskui nuėjau savo keliu. Nuo Dainos teatro, gal net nuo kabareto „Tarp girnų“.
Suspėjo visiems padėkoti
Kai šių metų vasario 12 dieną Prezidentūroje buvo teikiamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos, Vytautas Kernagis, apdovanotas už populiariosios kūrybos profesionalumą ir artistiškumą, pasakė: „Esu vilnietis. Visa tai, kas vyko visą mano gyvenimą, – esu aš ir Vilnius. Todėl pirmiausia esu dėkingas Vilniaus rusams, kad vertė mokytis lietuviškai.
Esu labai dėkingas Vilniaus žydams, kad vertė mokytis rusiškai. Esu labai dėkingas Vilniaus lenkams, nes kiekvieną antradienį spaudos kioskuose atsirasdavo žurnalas „Szpilki“, kurio visi laukdavome, stovėdavome eilėse, nes čia buvo atgaiva.
Esu dėkingas prospektui – Vilniaus pagrindinei arterijai – už platėjančias kelnes, laisvės idėjas, ilgus plaukus.
Esu dėkingas tėvams – aktoriams Aleksandrui Kernagiui ir Gražinai Blynaitei Kernagienei – už jų neįtikėtiną toleranciją. Nes jų tolerancija leido man tapti tuo, kuo kažkokiu būdu tapau.
Aš esu dėkingas vienam žmogui, kurį čia specialiai pasikviečiau ir be kurio nieko nebūtų buvę. Tai Vilniaus plokštelių studijos redaktorė – žavinga, nepakartojama Zinutė Nutautaitė.
Esu sujaudintas, kad pirmą kartą per visas premijų istorijas atlikėjas, nors ir lengvo žanro – pabandykite jūs tą lengvą žanrą, buvo pristatytas pačiai garbingiausiai premijai. Kažkokiu būdu, kažkokiu stebuklu ta premija teko man.
Ir baigti aš norėčiau savo seno draugo Olego Zacharenkovo žodžiais: „Tegu nors truputį Dievas turi būti“. Ačiū“.
Parengė Rūta Oginskaitė
