Žmonės, rašantys pjeses, pjesės, rašančios žmones

Svetlana Dimcovič – serbų kilmės anglų režisierė, įvairių dramaturgijos mokymo programų Didžiosios Britanijos teatruose kuratorė. 2005–2007 m. Vilniuje ji vadovavo Menų spaustuvės projekto „Rašanti karta“ laboratorijai – mokė dramos technikos pradedančius lietuvių dramaturgus ir moksleivius. 2008 m. sausį Londono Southwark Playhouse teatre ji su anglų aktoriais pristatė tris lietuvių pjeses: Dovilės Katiliūtės „Lėlę“, Gabrielės Labanauskaitės „Skaudžiausia 2“ (abi režisavo pati kuratorė) ir Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškas“ (anglų variantas – „Goodbye My Love“, režisavo Simonas Usheris).

Nors Svetlana yra pastačiusi per 10 spektaklių nuo Londono iki Maskvos, nuo dramos veikalų iki cirko pagal Shakespeare’o „Audrą“ ir operos, jos arkliukas yra mokyti rašyti pjeses. Todėl būtų nedovanotina nepaklausti jos, ką reiškia būti Marku Ravenhillu, t.y. ką reiškia rašyti pjeses, ypač kad kalbėjomės Lietuvoje, kur rašyti dramų niekas nemoko, o gimtasis žodis teatro scenoje vis dar sunkiai tampa išlavintu kūnu.

Vaidas Jauniškis: Esate išsitarusi, kad labai godžiai skaitote šiuolaikines pjeses. Ar esate tokių pjesių maniakė? Ir ko ten ieškote? Kada Jums žodis atrodo paveikus?

Svetlana Dimcovič: Manau, paveiku tai, kas veikia tave asmeniškai ir kuria gyvą teatrą. Jauni žmonės pasakoja savo gyvenimo istorijas – tai įdomu, ir aš tikriausiai esu šiokia tokia maniakė. Juk nauji autoriai – o jų atsiranda, panašu, kiekvieną dieną – bręs ir toliau rašys. Ir pasakos mums apie pasaulį, kuriame gyvename.

Kas Jums patrauklu šiuolaikinėje dramoje?

Man, kaip režisierei, įdomūs tie personažai, kurie yra keisti, nesutariantys ne tiek su kitais, kiek su savimi. Man įdomus psichologinis gylis. Bet pasirodo tiek daug pjesių, kad pradedu ieškoti originalumo ar to unikalumo, kuris išskirtų iš bendro konteksto. Man svarbu, ar pjesė sukuria savitą, visiškai išbaigtą, suformuotą pasaulį, kuriuo galėtų patikėti kiti.

Pjesės specifiškumas yra nepaprastai svarbus, nes pasakojamą istoriją, tą ypatingą atvejį, iš paraščių iškelia į centrą ir formuoja tavo patirtį.

2005 m. vadovavote jaunųjų dramaturgų laboratorijai, kurią organizavo Menų spaustuvė. Vėliau susirašinėjote su tais, kurie norėjo tobulintis, o šių metų sausį pristatėte tris lietuvių pjeses Londono Southwark Playhouse teatre. Tiek apie Jus žinome. O kas buvo iki tol?

Esu kilusi iš Serbijos, iš Belgrado, į Angliją atvykau būdama trejų metų, tad mokyklą baigiau čia. Įstojau į Birmingamo universitetą, kuriame labai stipri pjesių rašymo programa, studijavau teatro meną ir anglų literatūrą, tad turiu du diplomus. Prisimenu, vakarais ilgu koridoriumi bėgdavau iš Dramos ir teatro menų fakulteto į anglų literatūros paskaitas, o universitete dėstęs dramaturgas Davidas Edgaras žingsniuodavo tuo pačiu koridoriumi priešinga kryptimi, turbūt galvodamas apie savo naujus personažus.

Taip atrodo lietuviai britų akimis: Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškos”

Naujų šiuolaikinių dramų rašymas buvo integrali Dramos ir teatro menų fakulteto dalis, žavėjausi dramaturgais, kurie, išklausę paskaitą, tuoj pat keisdavo, tobulindavo savo pjeses, o dėstytojai jas komentuodavo. Tai buvo taip nauja ir užkrečiama.

Po studijų dirbau Londono nacionalinio teatro studijoje, Orange tree teatre, vadovavau jaunųjų rašytojų programai Gate teatre, stačiau spektaklius įvairiuose teatruose.

Esate sakiusi, kad dramaturgu reikia gimti. Ar tikrai? Kaip žiūrite į dramaturgus, kurie išmoko rašyti ir kurpia „gerai padarytas“ pjeses?

Iš tikrųjų tikiu, kad dramaturgais gimstama, kaip gimstama aktoriais, režisieriais. Kažkas juos tiesiog traukia į teatrą, jie nori būti jo dalis. Kad rašytum pjeses ir bandytum iš to gyventi, reikia turėti didžiulį pasiryžimą ir norą, nes teks susidurti su daugybe sunkumų, žinoma, bus nemažai ir malonių dalykų. Bet tai nereiškia, kad nereikia to mokytis.

Negalima išmokyti žmonių, kurie to nenori arba tuo nesidomi. Bet negalima nemokyti tų, kurie turi polinkį rašyti, o kartais net nežino, kad yra tam linkę. Yra aibė dalykų, kurių reikia mokytis – rašymo technikos, dramaturgijos istorijos, metodų, kaip kuriami personažai. Pagaliau juk jau parašyta tiek daug istorijų, pastatyta tiek daug spektaklių… Manau, tų dviejų dalykų – gimti dramaturgu ir mokytis dramaturgijos – kombinacija yra vaisingiausia. Man rūpi tie rašantys žmonės, kurie gimę rašyti, bet yra palikti kapstytis patys vieni.

Taigi, ką patartumėte jaunam žmogui, kuris ateina pas Jus ir sako: noriu rašyti pjeses. Nors yra parašęs vos du dialogus ar turi tik miglotus istorijos apmatus.

Mano atsakymas priklausytų nuo tų dialogų – ar jie geri, ar šis žmogus gali rašyti, nes skatinti tą, kuris rašyti negali, būtų abipusis laiko švaistymas.

Pirmiausia patarčiau jam pasigilinti į dramos istoriją, nes kas nors dar ims ir palygins jį su Shakespeare‘u ar Haroldu Pinteriu, tad geriau iš anksto žinoti, kas jie tokie. Pasakyčiau – pasistenk rašyti taip gerai, kaip tik įstengi. Labai svarbi savidisciplina, būtina rašyti kasdien. Ir kasdien save tikrinti, klausti, ar šitas žodis, šitas personažas tikrai būtinas? Ką jis duoda veiksmui? Paklausk savęs, ar istorija, kurią pasakoji, bus įdomi publikai – kodėl ji turėtų tuo susidomėti? Ar tavo papasakotą istoriją – nepaisant to, kad istorijų modelių yra viso labo septyni – žiūrovai atsimins po kokių trejų metų? Ar tu pats pirktum bilietą į tokį spektaklį? Ar susidomės tie, kurie bilietus į teatrą perka jau 30 metų? Taigi noriu pasakyti, kad dramų rašymas yra profesija, ir čia negali slysti paviršiumi.

Mūsų kontekste raginimas – ne vien dramaturgams – pasidomėti, kas iki šiol sukurta, skamba retrogradiškai. Nes jauni žmonės paprastai mano, kad pasaulis, taigi ir teatras, prasidėjo nuo jų. Ar Jūs pati mokėtės iš senų klasikinių pjesių?

Tai sakiau dramaturgams Vilniuje, tai sakau ir visur kitur – pradėkite nuo seniausių pasaulyje pjesių. Mane irgi taip mokė – pradėjau nuo graikų, o baigiau tais dramaturgais, kurie rašė pjeses mano universiteto baigimo metais. Ir, žinoma, skaičiau tuos, kurie buvo tarp jų.

Neįmanoma gyventi vakuume, tai iliuzija, kad esi tas, kuris galės. Atrodo, gyveni uždaroje terpėje, bet iš tikrųjų gyveni šiuolaikinėje kultūroje, popkultūroje ir esi veikiamas visko, kas vyksta aplinkui. Tu žiūri filmus, televiziją ir kt., tad kaip gali ignoruoti techniką? Marius Macevičius pateikė tokį pavyzdį: Picasso iki savo garsiųjų darbų buvo techniškai tobulas, bet senamadiškas. Aš pamaniau: galbūt, bet Picasso puikiai išmanė technikas tų, kurie piešė iki jo, todėl ir įstengė sukurti kažką visiškai nauja.

Studijavau pasaulio dramaturgiją – ispanus, vokiečius, britus, prancūzus ir t.t. Yra nuostabių pjesių, puikių dramaturgų, kuriuos reikia tyrinėti. Imkime Shakespeare‘ą: visi jo personažai, išskyrus tuos, kurie įeina, praneša kokią nors žinią ir vėl dingsta, yra nepaprastai sudėtingi. Todėl jį nuolatos ir stato visame pasaulyje. Jis tarsi psichologas parodo mums mus pasitelkdamas labai skirtingus ir sudėtingus veikėjus.

Scenos iš Svetlanos Dimcovič režisuotų lietuvių pjesių London Southwork teatre. Roberto Day nuotraukos

Šnekant verslo kalba, jei nusprendei imtis dramaturgijos, turi žinoti, kas ir kaip buvo daroma iki tavęs. Tai tavo verslo dalis – sužinoti, kas ką ir kaip jau yra parašęs.

Režisieriai taip pat turi to paisyti, jie turi žinoti, kas buvo iki jų, pamatyti garsiausius spektaklius. Bet tai nereiškia, kad reikia įsiterpti tarp tų garsiųjų, sekti tam tikra srove ar mada, – tiesiog būtina žinoti teatro kalbą, mokėti ja naudotis. Perprasti būdus, kaip pasakojamos istorijos ir kaip teatras keitėsi per amžius. Tik tinginys arba kvailys galėtų manyti, kad žiūrovai nežino Shakespeare‘o pjesių arba kad iki šiol jie nesilankė teatre. Jei pats nežinai, kad kartoji tai, kas jau seniausiai buvo sukurta, tai pateiki geriausiu atveju pastišą, o dažniausiai – varganą gero daikto kopiją.

Kaip pastaraisiais metais keičiasi britų drama? Mes geriau pažįstame prieš dešimtmetį suklestėjusį in-yer-face stilių, britų brutalizmą. Kas dabar naujo, į kurią pusę linkstama?

Tą kryptį in-yer-face pavadino ir ją dokumentavo teatro kritikas Alexas Sierzas, parašęs labai įdomią knygą apie tuos autorius, kurie pasirodė beveik vienu metu ir tarsi susikūrė judėjimas [In-Yer-Face Theatre: British Drama Today – Faber, 2001 – V.J.]. Bet nuo to laiko jokia kita srovė neištryško. Dabar britų teatre labai daug sugalvotos, išmąstytos kūrybos, romanai, apsakymai ar net jų ištraukos perdaromi į pjeses ar tiesiog pasakojami. Gausu pjesių apie karą Irake – keliami politiniai klausimai, kodėl Didžioji Britanija įsivėlė į tą karą. Tai suprantama – juk karas paveikė labai daug šeimų, be to, išaiškėjo, kad invazijos priežastys buvo visai ne tos, kurios buvo oficialiai skelbiamos… Rašytojai labai aktyviai komentuoja tai, kas vyksta, ir teatre statoma daug tokių pjesių kaip, pavyzdžiui, Davido Hare‘o pjesė „Vertikali valanda“ (The Vertical Hour), 2006 m. pastatyta Amerikoje, o dabar ir Royal Court teatre.

Taigi, nors kryptis dar nesusiformavo, turime daug stiprių ir produktyvių dramaturgų.

Neseniai pastatėte pjesę apie Zimbabvę, apie chaosą šioje šalyje ir juodosios viduriniosios klasės gyvenimą. Afrika jau keletą metų yra svarbus kultūrinis britų taikinys – ir dėl Bono rengtų milžiniškų akcijų, ir todėl, kad ten buvo daug britų kolonijų, ir dėl ekonominės logikos. Tačiau ar aktualijos nekelia pavojaus, kad ant jų altoriaus bus paaukotas menas ir klasikinės temos?

Rašytojai visada rašė ir, manau, rašys apie tai, kas dedasi aplinkui, – apie politines įtampas, pasaulinius pasikeitimus, šalių tarpusavio santykius… Minėta Davido Hare’o pjesė yra geras to pavyzdys: pjesėje nagrinėjami Britanijos ir Amerikos santykiai – jauna amerikietė remia karą, o jos vaikinas su savo tėvu, britai, nusiteikę radikaliai prieš. Iš esmės jūs klausiate apie dabartinį politinį teatrą. Teatras gali būti ir yra politinis, tad nematau nieko pavojinga, jei jis sustiprina, paryškina, komentuoja politines temas.

Kalbant apie aktualijas mene, reikėtų pabrėžti, kad geriausios pjesės parašytos todėl, kad jos turėjo būti parašytos, jos tarsi pačios ragino autorių, kad būtų parašytos, o ne atvirkščiai. Jei autorius ėmėsi temos tik todėl, kad ji madinga, – ta pjesė bus neabejotinai prasta. Pjesės, kaip ir personažai, „užveda“ rašytoją, jos beveik pačios rašosi.

Lietuvių dramaturgai pasakytų, kad rašyti apie Iraką, į kurį mums nusispjauti, ar apie politinius dalykus yra pigu. Teatras skirtas ne tam, o amžiniems dalykams sub specie aeternitatis. Ką Jūs atsakytumėte į tai?

Na, jei tai yra per pigu, parodykite, apie ką derėtų rašyti. Tegul dramaturgai nustebina, pribloškia savo genialumu. Tegul parodo pjesę be jokių aktualijų, „nepigią“ ir pritrenkiančią… Nes po temos svarstymo ir po dienos rašymo lieka tik vienas klausimas – ar tavo pjesė apskritai gera?

Pasakyčiau taip: neįmanoma paversti teatro nepolitiniu ar nešiuolaikišku. Tai reikštų išplėšti jį iš bendro konteksto. Žiūrovai yra žmonės, kurie gyvena dabar ir ateina į teatrą šį vakarą. Remiuosi tais autoriais, kurie nagrinėja „pigias“ aktualijas, ir tais, kurie adaptuoja klasiką. Sakysite, spektaklis, sukurtas pagal „Meistrą ir Margaritą“, gali būti nepolitinis? Ar pigus? Jis nepigus ir politinis. Jis gali būti alegoriškas, gražus, meniškas, bet kartu ir politinis.

Jei jau kalbame apie politines referencijas ir tą „pigieną“, sakykite, ar taip pat pigu nagrinėti tą begalę neurotiškų, dirglių, susirūpinusių savo seksualinėmis problemomis, savo tapatumu, praeities traumomis ir t.t., personažų? Ar per pigu kalbėti apie baimę gyventi, apie liguistumą, apie madingąjį prekių ir savęs pačių recycling? Rašytojas turi nuolat klausti save: ar tai, apie ką rašau, bus įdomu kitiems, – žinoma, jei jis nežvelgia į publiką su panieka, kartodamas tai, ką ji girdėjo jau šimtus kartų.

Kai Londone repetavote lietuvių pjeses, įvardijote keletą dalykų, kurie labai tinka daugeliui kitų lietuvių pjesių, ir ne tik pradedančių autorių: miglota, neaiški arba dirbtinė pabaiga, žaidžiama žodžiais, vengiama veiksmo – iš to ir kyla daugiažodžiavimas. Daugmaž viskas paremta lingvistika, o ne tikru veiksmu ir idėjomis. Ar galėtumėte dar ką nors pridurti?

Galėčiau. Anglijoje sakoma: „Nepasakok – rodyk“. Liaukis kalbėjęs. Veik. Nes tai ne radijo programa, ir mes, žiūrovai, atėjome ne ką nors išgirsti, o pamatyti, patirti. Žaidimas žodžiais yra labai pavojingas. Haroldas Pinteris mėgsta žodžių žaismą, bet tai aukščiausias lygis – kaip taupiai jis tą daro! Jo veikėjai vartoja kalbą įmantriausiais būdais, Pinteris yra kalbos virtuozas, jis kalbą kuria taip, tarsi diriguotų orkestrui, kalba yra jo muzika, beje – simfoninė. Kai moki taip su ja elgtis, supranti, kokia galinga gali būti kalba. Suvoki kalbėjimo ekonomijos galią kaip priešybę bejėgiškam kartojimui. Jo pjesėse kalba ne vartojama, bet kuriama ir perkuriama. Jos esmė – ne tai, ką aš sakau, ir net ne kaip aš tai sakau, o ką aš nutyliu. Tai jau veiksmas, emocinė potekstė, tikrieji santykiai tarp veikėjų, tai, ką mes darome vienas kitam, o ne ką kalbame.

Carol Churchill pjesėse daug žodžių žaismo, ji mėgsta manipuliuoti kalba, bet viskas paklūsta veiksmui, žodžiai stipriai dramaturgiškai susieti, ir aktoriai supranta, kaip reikia juos tarti.

Žodžių žaismas gali atrodyti labai patrauklus ir smagus, bet svarbu, kiek jis susijęs su pjesės esme. Kuo daugiau žaidžiame žodžiais, tuo sunkiau pasiekti dramatizmo. Čia kalbu apie tokius žaidimus, kurie nėra integrali pjesės dalis, kai tik eksperimentuojama žodžiais palinksminimo dėlei arba todėl, kad tai įdomiai skamba. Kitu atveju tokia kalba jau priklauso poezijai.

Kartą pasakėte: jei nežinai, kaip baigti, stenkis padaryti tai bent jau elegantiškai. Tai priklauso nuo stiliaus jausmo. Vienoks Stoppardo stilius, kitoks – Pinterio arba Sarah’os Kane. Ar kurti stilių – aukščiausia dramaturgijos mokslo pakopa? Ar to įmanoma išmokyti?

Nemanau, kad įmanoma. Daug kas bandė pakartoti Sarah’os Kane stilių, bet tai buvo tik blankios originalo kopijos. Žinoma, yra rašytojų, kurie nuolatos bando kaitalioti stilių, kad atrastų savąjį, bet netikiu, kad to galima išmokyti. Tai kaip meninė išraiška, savaime ateinanti iš kažkur, tai labai individualu. Kaip ir vaidyba – aktoriai, net kurdami skirtingus vaidmenis, gali išlaikyti savo stilių, būti ypatingi, individualūs. Žinoma, gali pasitaikyti panašiai rašančių autorių, bet dažniausiai jie yra suformuoti to paties laiko ir kultūros.

Būtina išmokti tinkamai manipuliuoti teatrine forma, nes tai suteikia galimybę daryti teatre viską, ką nori. Turime išmokti kurti tai, kas atrodo neįmanoma, kurti grožį, eleganciją. To būtina siekti. Nors atrodo, kad jau viskas parašyta ir papasakota, vis tiek dar yra likę kažkas, ką galime pasakyti mes.

Reikia išmokti savo pasakojimą motyvuotai baigti, nes nuo pabaigos priklauso, kaip spektaklį priims publika. Todėl, jei pjesė baigiama čia, turi būti priežastis, kodėl būtent čia, svarbu, kaip baigiama, kaip „įvyniojama“ toji istorija. Aš suklūstu išgirdusi sakant „nežinau, kaip pabaigti“, nes tada kyla klausimas, kaipgi autorius pradėjo nežinodamas pabaigos? Suprantama, kartais personažai gali daug ką pakreipti visai kita linkme, negu planavo autorius, bet pjesė vis tiek yra jo vidinė istorija, tai jis ją mums pasakoja. Pabaiga yra labai svarbi, nes tai natūrali žmonių psychē dalis – suvokimas, kad buvo pradžia, nors jos neprisimename, ir tikrai bus pabaiga. Šiuolaikinės visuomenės mąsto linijiškai (kitos – cirkuliariai), tad ir dramaturgiškai svarbi pradžia, raida ir pabaiga. Svarbu ir tai, kada baigiamas pirmas veiksmas ir kodėl būtent ten daroma pertrauka.

Po viso to, ką papasakojote, visai nesiedama to su įkvėpimu ir mūzomis, kyla klausimas – ar verta to imtis? Ar Britanijoje prestižiška būti dramaturgu? Ką apskritai reiškia juo būti?

Aš nežinau, kaip apibrėžti prestižą. Jungtinėje Karalystėje tiek daug rašytojų, kad visąlaik reikia konkuruoti. Ir atsispirti televizijų vilionėms su milžiniškais, palyginti su teatru, honorarais. Ir nežinau, ar laimėjęs kokį konkursą, ar sulaukęs spektaklio pagal savo pjesę tapsi garsus. Yra kur kas lengvesnių būdų išgarsėti – pavyzdžiui, dalyvauti pokalbių šou. Rašyti pjeses – labai varginantis ir daug pastangų reikalaujantis darbas, be to, autoriai patiria spaudimą iš teatrų. Tačiau mechanizmas, kaip tapti dramaturgu, jau sukurtas – yra daug mokyklų ir teatrų, kurie stato šiuolaikinę dramaturgiją, daug galimybių tobulinti savo įgūdžius, daug konkursų. Dramaturgai iš tikrųjų turi sąlygas tobulintis ir tapti teatrinės mašinos dalimi – suprantama, iki tam tikros ribos. Bet kaip kuris jaučiasi būdamas rašytojas, yra visai kita tema. Dramaturgai dabar nemažai kalba apie savo savijautą, Markas Ravenhillas apie tai daug rašo The Guardian. Viena aišku – tai darbas vienatvėje. Ir tai – kaip juokauja Didžiosios Britanijos rašytojai – vienintelis darbas, kai pinigus moka už tai, kad tu geri arbatą ir spoksai pro langą.

Kalbėjosi Vaidas JAUNIŠKIS