Naujosios lietuvių dramaturgijos versmės ir kompleksai

Šarūnė Trinkūnaitė 2007 11 12

aA

Išsiilgę lietuvių dramaturgijos žiūrovai
Nacionalinio dramos teatro organizuojama „Versmė“, o ir visi kiti panašūs šiuolaikinės lietuvių dramos ir teatro ryšių ugdymo būdai turi stiprų paradokso prieskonį. Turi – nes, nepaisant teatro sluoksniuose giliai įsišaknijusio, kaip per šiųmetės „Versmės“ atidarymą visiškai teisingai pasakė teatrologė Daiva Šabasevičienė, ciniško požiūrio į lietuvių dramaturgiją, juntamas nė kiek neciniškas scenos ir nacionalinės dramos kontakto pasiilgimas. Žinoma, gražu, kad jis yra abipusis. O dar gražiau, jog tarp teatro ilgesiu užsikrėtusiųjų, kurių, beje, atrodo, Lietuvoje yra ne mažiau nei „Eurovizijos“ atrankų dalyvių, atsiranda teatro dėmesio nusipelnančiųjų. Ir – liudija pilnos žiūrovų salės „Versmės“ skaitymuose – dėmesį teatrui nupelnančiųjų.

Vis tik naujojoje lietuvių dramaturgijoje, o ir apskritai visoje lietuvių dramos istorijoje, be pavienių išimčių besiklosčiusioje atokiai nuo teatro, teatriškumas atsiveria, regis, kaip vienas iš problemiškiausių jos aspektų. Dėtas pirmiausia čia yra, matyt, lyrinis lietuvių literatūros temperamentas, toks imlus įvairioms poezijos formoms ir toks neparankus konstruktyvaus, racionalaus mąstymo reikalaujančiam dramos žanrui. Žanrui, kurio sėkmingiausi lietuviškieji pavyzdžiai yra susiję būtent su originalia to lyrizmo ar poetiškumo interpretacija – su Balio Sruogos, Antano Škėmos, Juozo Glinskio, Sauliaus Šaltenio, Sigito Parulskio, Mariaus Ivaškevičiaus ir kt. dramomis.

Alytaus teatro „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“
O tai, kad kaip tik šioje kryptyje ligi šiol vaisingiausiai atsiskleidžia lietuvių dramaturgijos gebėjimai, vaizdžiai liudija neabejotinai stipriausiąja šiųmetės „Versmės“ vieta tapusi poetinė Gintaro Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Išties – joje tvinkčiojanti poetinio žvilgsnio galia, „sukeistinanti“ pasakojamą mergaitės Marijos gyvenimo istoriją ir panardinanti ją į realybės bei sapno, dabarties ir atsiminimų paribio nuotaiką, parodo ir tai, kas lietuvių dramaturgijai padeda išvengti seklumo bei išsaugoti gilesnio egzistencialumo, būtiškumo metmenį. O taip pat įteisinamas poetinės vaizduotės posūkio metodas, kuris veikia nelyg draminės intrigos analogas. Tiksliau sakant, Grajausko „Mergaitė...“, poetinio išradingumo galia sovietinę savo herojės vaikystę štai „pagardinanti“ Senelės-tankistės bei Senelio-aviakonstruktoriaus „triukais“, o finale veiksmą netikėtai perkelianti į psichiatrijos kliniką ir papasakotai istorijai suteikianti kūrybingoje vaizduotėje vykusios istorijos prasmę, sukuria sceninės dinamikos įspūdį. Kita vertus, ši „Mergaitė...“ gražiai liudija, jog poetinė lietuvių drama vis noriau mėgina savo vaizduotę papildyti konkrečios realybės detalių inkrustacijomis – šiuo atveju „naujalietuvių“ buities intarpais, draminį veiksmą priartinančiais prie aktualiosios problematikos analizės.

Ši poetinio, metaforinio apibendrinimo ir realybės detalių sintezės pastanga dar stipriau išryškėja savotiškame Virgilijaus Veršulio-Svoločiaus triptike – trijose trumputėse pjesėse „Žalčio siuita“, „Už durų“ ir „Lifte“, pratęsiančiose parabolinės Kazio Sajos dramaturgijos tradiciją. O naujosios lietuvių dramos kontekste jos išsiskiria, visų pirma, draminių situacijų išradingumu bei originalumu. Talpią autoriaus vaizduotę liudija sumanymai papasakoti mitinio žalčio nuotykius šiuolaikinėje Lietuvoje, panagrinėti per neatsidarančias duris bendraujančių žmonių santykius ar pavaizduoti lifte užstrigusių ir ten įprastu ritmu gyventi pradedančių žmonių grupelę. Ir dar – Veršulis-Svoločius, regis, turi stiprų draminės kalbos gyvumo bei laisvumo pojūtį. O būtent tai ir padeda sukurti natūralaus, organiško dialogo įspūdį ir iš tikrovės refleksijų konstruojamą situaciją taip pat natūraliai paversti metaforine šiuolaikinės realybės absurdizmo išraiška.

Aneta Raževaitė ir Gintaras Makarevičius
Kita vertus, metaforiškumą naujoji lietuvių dramaturgija, regis, patiria ne tik kaip savo privalumą, bet ir kaip savotišką kompleksą. O nuo jo išsivaduoti mėgina, smalsiai gręždamasi į realistinės vaizduosenos zoną arba – kitaip – sprūsdama iš literatūros žmonių rankų ir tapdama teatro praktikų kūryba. Būtent šioje naujosios lietuvių dramos vietoje brėžiasi naujų kelių ieškojimo kryptys ir randasi nauji autorių vardai – prie nebenaujo Mariaus Macevičiaus šliejasi Aneta Raževaitė, Julius Keleras ir kt., o nuo scenos į dramaturgiją nulipa Saulius Bareikis, Justas Tertelis, Marija Korenkaitė. Draminiai jų bandymai – akivaizdu – plečia lietuvių dramaturgijos temų diapazoną naujų šiuolaikinės realybės aspektų – pop žvaigždžių fanų, emigracijos nuotykių, antstolių veiklos, teatrinės patirties, „akropoliomanijos“ ir t.t.– apmąstymais. Bet sunku nepastebėti, kad jų „įdraminime“ vis iškyla pavojus prarasti „giliųjį dugną“ ir aiškiai pasimato šio pavojaus padedančių išvengti psichologinio ar bent kiek psichologiškesnio vaizdavimo įgūdžių stoka. Pasimato ir, ko gero, pats stipriausias lietuvių dramos kompleksas – įtikimo, pagrįsto ir nuoseklaus siužeto problema. Naujieji autoriai turi išties patrauklių ir dramos vertų idėjų, tačiau jų transformacija į siužetinę istoriją palieka abejonių. Galbūt dėl to, kad lietuvių dramaturgija, bemaž visą savo gyvavimo laiką įsitvėrusi Lietuvos istorijos fabulų, tiesiog neištobulino originalaus siužeto kūrimo įpročių.

Julius Keleras ir Juozas Glinskis
Kaip galimas šio komplekso įveikimo priemones šiųmetės „Versmės“ dramaturgija atveria eksperimentinės draminės formos išbandymą arba tiesiog netikėto sumanymo „smūgį“. Regis, stipriausius netradicinio aktualiosios problematikos įdraminimo atvejus pasiūlo Aneta Raževaitė, savo „Karjera“ štai išprovokavusi Gintaro Makarevičiaus parengtą visai įdomų kino ir teatro kalbos sintezės variantą, bei Julius Keleras, antstolių veiklos refleksiją savo monopjesėje „A-B“ įspraudęs į telefoninio pokalbio rėmus. Na, o netikėtų sumanymų srityje, ko gero, nepralenkiamas yra Marius Macevičius, į savo pjesės „Sing when you‘re winning“ veikėjų sąrašą įtraukiantis vieną šarmingiausių šiuolaikinės Europos vaikinų Robbie Williamsą. Kita vertus, šio herojaus „debiutas“ lietuvių dramaturgijoje, žinoma, būtų daug stipresnis, jei „Sing...“ taip nesiskirtų nuo visada provokuojančios ir intriguojančios Williamso šou dramaturgijos. Jei Macevičiaus pjesėje veikiančių Williamso apsvaigintų mergelių, jas persekiojančių tironiškų mamyčių, dramos terapijos užsiėmimų dalyvių ir „Seroxato“ vartojimą nutraukusių Otelų santykiai būtų labiau motyvuoti ir išsklaidytų dirbtinoko peripetijų „kratinio“ įspūdį. Įspūdį, kuris dar labiau išryškėja teatre – režisieriaus Alberto Vidžiūno drauge su Šiaulių dramos teatro trupe „Versmei“ paruoštame „Sing...“ skaityme. Panašu, kad Macevičius, šiuolaikinėje lietuvių dramaturgijoje prasmingai gaivindamas vaičiūniškąją aktualiosios dramos kryptį, turės įsisavinti ir tai, ką savo laiku buvo gerai įsisavinęs Petras Vaičiūnas,– dramos radimosi bendradarbiaujant su teatru principus.

Marija Korenkaitė
O tai, kad teatrinėje dramos genezėje atsiveria patraukli naujosios lietuvių dramaturgijos perspektyva, vaizdžiai liudija dramaturginių aktorių debiutų sėkmė. Ją sąlygoja, visų pirma, natūraliai išsisprendžianti draminės intonacijos problema. T.y. tai, kad, pavyzdžiui, Marijos Korenkaitės „Pabėgimas į Akropolį“ yra parašytas teatro laboratorijai „Atviras ratas“ artima jaunimo santykių tema ir šios trupės puoselėjama valiūkiška, guvia, jaunatviškai entuziastinga intonacija. Ji puikiai dera su paauglių istoriją dažančiu gražiai naiviu Korenkaitės romantizmu, kuris, tiesa, kiek per stipriai įsisunkia į pjesės finalą, ne visai motyvuotai nuo „Akropolio“ stogo nustumiantį savo herojus, t.y. išplaukiantį ne tiek iš veiksminės pjesės logikos, kiek iš Juozo Glinskio „Kingo“ pabaigos įtaigų.

Justas Tertelis: sunkus dramaturgijos gimimas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Kita vertus, daugelis šiuolaikinių lietuvių pjesių finalų atrodo, gimsta tik iš to, kad pradėjus reikia kažkaip ir pabaigti. Matyt, mėgindamas apeiti šią įtikinančios pabaigos problemą, Korenkaitės kolega Justas Tertelis „Versmei“ pasiūlo užbaigimo nereikalaujančią pjesę. Nereikalaujančią netgi pradžios. „Versmėje“ tikrą furorą sukėlusią savo „Vienaveiksmę monopjesę pradedančiam aktoriui“ Tertelis kuria kaip pjesę apie pradžios baimę. Gal ne tiek pjesę, kiek atvirą, simpatišką pasipasakojimą – gyva, šmaikščia kasdiene kalba perteikiamą asmeninės pradedančio aktoriaus patirties savirefleksiją. O jos populiarumą – akivaizdu – lemia ir atpažįstamumo efektas – „Vienaveiksmėje monopjesėje...“ išrašytas visų pradedančių ar neseniai pradėjusių teatro praktiką žmonių patirties bendrumas,– ir pradedančių aktorių gerbėjų bei šiaip stebėtojų smalsumą patenkinanti tematika. Taip pat, žinoma, lanksti, žaisminga, aktorinėms improvizacijoms atvira, gyvą scenos bei žiūrovų salės kontaktą išprovokuojanti draminė forma.

Ir dar – Tertelio „Vienaveiksmės monopjesės...“ sėkmė, t.y. trigubas jos debiutas šiųmetėje „Versmėje“ savotiškai simbolizuoja šiuolaikinio teatro pasirinkimą užsisklęsti teatrinės problematikos apmąstymuose bei nenorą paaiškinti, ko jis laukia, tikisi, reikalauja iš dramaturgijos. Išties – ko gero, teisus buvo Juozas Glinskis, „Versmės“ atidaryme kalbėjęs apie teatrui rašyti norinčio dramaturgo pasimetimą, nežinojimą, ko gi reikia dabartiniam teatrui.

Komentarai