Audronė Meškauskaitė
 |
| Suzanne Osten, Per Lysander „Medėjos vaikai“ – vienas pirmųjų probleminių spektaklių vaikams Kaune. Vytauto Tamoliūno nuotrauka |
Menininkai dažniausiai būna pirmieji, pajuntantys gyvenimo permainas ir grėsmes. Tikriausiai ne atsitiktinai jie vis dažniau ima kurti mažiems ar jauniems, kurie, ne paslaptis, ilgai buvo beveik užmiršti. Dar visai neseniai knygynų lentynose paaugliai veltui ieškodavo specialiai jiems parašytos grožinės ar praktinės literatūros. O dabar jose gali rasti daug daugiau nei amžinąjį H. Hessę ar J. Kerouacą. Spalio pradžioje Kauno galerijoje „Meno parkas“ Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė surengė interaktyvų projektą „Apie Juos“ – apie paauglius, kuriuos suaugusieji sunkiai besupranta, tačiau mėgina ieškoti naujų bendravimo galimybių. Ši paroda galėtų būti visos suaugusiųjų visuomenės kvietimas ir noras suprasti spuoguotus, auskaruotus ir bailiai plėšrius paauglius.
Spalio 9-13 d. „Teatro fantomas“ buvo užėmęs ir Kauno valstybinį dramos teatrą. Štai viena vadovėlinė tiesa: „Jaunas žmogus turi pasirinkti formalią bei neformalią grupes, kurioms jis priklausys. Pirmenybę paauglys suteikia tai grupei, kurioje jaučiasi geriausiai, kurioje jam rodoma pagarba“. Visos šiuo metu veikiančios salės ir scenos buvo atiduotos jaunimui. Teatro vadovai bei festivalio organizatoriai puikiai suprato, kad gyvas ir veržlus teatras gali tapti vieta jauno žmogaus dvasinėms, kūrybinėms ir socialinėms paieškoms. Todėl renginyje dalyvavo ne tik režisieriai, aktoriai ir žiūrovai. Alternatyvios gyvosios bei didžėjinės muzikos gerbėjai atrado naujas ir neįprastas erdves, kiek kitokia scenine kalba ispanų ir kinų menininkai kreipėsi į performansų žinovus. Daugelis jaunuolių galėjo tapti ne tik pasyviais stebėtojais, bet ir kuriančiais dalyviais, demonstruodami savo videodarbus konkurso „Padaryk teatrui“ finale, už mums užvertų durų dalyvaudami aktorinėse dirbtuvėse (vadovė Daiva Rudokaitė), diskutuodami apie spektaklius ar linksmai leisdami laiką kūrybinėse dirbtuvėse. Jose galėjo sau ateiti, pasigaminti teatrinę kaukę, išsimarginti mėgstamą drabužį, prisėsti prie šachmatų lentos ir siurbčioti… (nurimkite, suaugusieji!) arbatą su pyragėliu. Turiu prisipažinti, kad jau tikrai esu peržengusi jaunuolės amžiaus cenzą, tačiau tarp šių žmonių jaučiausi visiškai jaukiai ir laisvai. Ir kalbėjomės mes viena kalba.
Neabejoju, kad jau seniai ar pirmą kartą scenoje rodyti spektakliai nesunkiai rado kelią į festivalio žiūrovų širdis. Organizatoriai programai atrinko labiausiai jaunimo mėgstamus ir lankomus spektaklius, kurie galėtų privilioti vis dar teatro neatradusius, bet paieškoms atvirus žmones. Stengėsi, kad pirmasis kartas turėtų kuo daugiau galimybių tapti lemiamu.
O dabar apie tuos spektaklius, kuriuos Kauno publika išvydo pirmą kartą Dramos teatro scenoje.
Mažiausiems teatro žiūrovams (ir ne tik jiems) buvo skirti du spektakliai. Vienas jų – specialiai šiam festivaliui Antano Gluskino režisuota Suzanne Osten, Per Lysander pjesė „Medėjos vaikai“, parašyta dar 1975 m. Stokholme ir atvėrusi kelią probleminiam vaikų teatrui. Šiame spektaklyje, pavadintame tragikomišku žaidimu, vaidina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiojo kurso studentai, ne taip jau seniai ir patys išaugę vaikiškus vargus. Medėjos ir Jasono mitas, perkeltas į dabarties laikus, pasakoja tėvų skyrybų ir jas išgyvenančių vaikų istoriją. Spektaklio kūrėjai kalba apie tai, ko linkusi nepastebėti ir nutylėti šiandienos visuomenė – Lietuvoje yrančių šeimų ir nelaimingų vaikų vis daugėja. Tie vaikai dažniausiai tampa tėvų santykių įkaitais arba visai užmirštami. Medėja, palikta mylimo vyro, kenčia visiškai užsisklendusi savyje, palikdama vaikus prieš jiems atsiveriantį svetimą ir nesuprantamą pasaulį. O šie priversti užaugti anksčiau nei reikėtų, rinkti dar tokio nedidelio patyrimo nuotrupas ir dėlioti keistas savo skausmingo gyvenimo mozaikas. Pjesės autorė viena pirmųjų kreipėsi į vaikus ne pasakų ir fantazijų kalba, o atskleisdama sudėtingiausias problemas, suteikdama vilties, kad jie gali būti suprasti ir nepalikti vieni.
 |
| Justo Tertelio monospektaklis „Pra“ atskleidė teatro virtuvės paslaptis. Audronės Meškauskaitės nuotrauka |
Spektaklio veiksmo stilistika dažnai priminė vaikams tokius artimus ir suprantamus animacinius filmus, judrius ir vitališkus herojus, schematizuotus veiksmus ir charakterius. Salėje sėdėję mažieji žiūrovai puikiai priėmė ir suprato humorą, atvirai reagavo. Juos įtikino jaunų aktorių žaismingumas ir jautrumas, kūrėjų sprendimų vizualumas. Spektaklis skirtas vaikams, todėl stengtasi vengti bet kokios jiems svetimos didaktikos ir moralizavimo. Tiesa, dramatinės ir kulminacinės spektaklio pabaigos mizanscenos atrodė kiek sentimentalokos, joms reikėjo didesnės aktorių sceninės patirties bei įtaigumo. Šį kartą visi spektaklio „pamokymai“ atiteko suaugusiesiems, kurie turėtų sėdėti šalia savo vaikų ar paauglių ir nepaleisti jų rankų išėjus iš teatro.
Jei dailininkė E. Balsiukaitė savo parodoje atkreipia dėmesį į paauglių maištingumą ir mėgina juos priimti tokius, kokie yra, tai teatro laboratorija „Atviras ratas“ iš Vilniaus jaunus žmones bando jaukintis atvirumu, šiluma ir nuoširdumu. Štai dar viena vadovėlinė tiesa: „Ilgą laiką paauglystės amžiaus tarpsnis buvo įvardijamas terminais, apibūdinančiais sąvoką „vystymosi krizė“, pabrėžiančią negatyvius šio amžiaus aspektus“. Šis teatras, Kauno festivalyje parodęs tris spektaklius, išvažiavo palikęs sunkiai nusakomą jaukumo ir gerumo aurą. Patiems mažiausiems atiteko Salomėjos Nėries eilėraščio motyvais sukurta „Senelės pasaka“, spindinti nuostabia muzika, improvizacijomis ir spalvomis. Vaikai ir vis dar tokiais besijaučiantieji tikrai pasijuto kaip pasakoje.
Niekaip spektaklio negalėjęs pradėti aktorius, o dabar ir dramaturgas Justas Tertelis net nepajuto, kaip jo monospektaklis „Pra“ pats nejučia prasidėjo ir baigėsi. Vienas kuklučiu švarkeliu vilkintis jaunas aktorius aplink save sukūrė menamą režisierių, aktorių, apšvietėjų ir kritikų pilną TEATRĄ, kurį tikrai sugebėjo pamatyti visi sėdėjusieji salėje. Savo paties ir šalia esančių teatro žmonių džiaugsmus ir kasdienybę jis nuspalvino tokia subtilia ir geranoriška ironija, kad labiausiai už viską žiūrovai turėjo užsinorėti „gimti teatre“.
O vakare vėl skambėjo dainos ir lietuviška poezija. „Atviras ratas“ pristatė pašėlusį spektaklį pagal Kazio Binkio satyrinę pjesę „Skrajojantis Matas“. Šmaikšti ir netikėta vienos keistos šeimos istorija, papasakota senosios kalbos maniera, perpinta liaudies dainomis ir šmaikščiomis frazėmis, ypač lengvai laimėjo publikos simpatijas. Supratau, kad šis dar visai neseniai įsikūręs teatras turi gerbėjų, sekančių kiekvieną pasirodymą, besidominčių aktorių veikla, o dabar dar ir labai laukiančių kompaktinės plokštelės. Keistuolių teatro pėdomis einanti trupės kūryba tokia atvira, paprasta ir nuoširdi, kad jų spektaklius žiūrėti – tarsi saldžius riestainius valgyti. Internete gausu šiltų linkėjimų teatro vienerių metukų proga, bet labiausiai įstigo šis: „Svarbiausia – nepraraskite to atvirumo, to ryšio su žiūrovu, kuris priverčia drebėti rankas ir jaunam žmogui parodo, kad ir teatras gali būti jaunas bei panašus į jį“.
Manau, tokį nebylų jaunuomenės prašymą išgirdo ir Kauno dramos teatras, kuris tapo atviras, nesumeluotai savas ir „panašus į juos“. Fantomai, besislapstantys šešėliuose, gali vilioti, gali bauginti, bet niekada neturi trukdyti. Teatras drąsiai ištiesė jaunimui ranką, ir, tikėkimės, ji nepakibs ore be atsako.
