Teatrų sistemos krizė: laikas klausti. Įkyrios mintys

Audronis Liuga 2007 10 29 7 meno dienos, 2007 10 26

aA

Nuotrauka iš www.wwlt.com.au
Teatro sezonas prasidėjo triukšmingai. Nespėjo nuaidėti atidarymo salvės, kai teatrinę visuomenę sudrebino žinia, jog iškart keli valstybiniai teatrai priversti stabdyti arba mažinti veiklą dėl juos ištikusių problemų. Problemos nenaujos. Maži teatrų darbuotojų atlyginimai ir neaiškios darbo perspektyvos jau senokai verčia ieškoti papildomo uždarbio už teatro sienų. Pirmieji pradėjo migruoti aktoriai, ir teatrų vadovai jau įprato savo repertuarus derinti prie jų gastrolių, filmavimų arba tiesiog „chaltūrų“ grafikų. Bet štai netikėtai (?) vadovus „už gerklės“ sugriebė iki šiol nepasireiškusi jėga – aptarnaujantis techninis personalas. Ir sugriebė taip, jog paaiškėjo daug kam neįtikėtina tiesa – techniniai darbuotojai gali sutrikdyti teatro darbą, nes pas mus spektaklyje lengviau pakeisti aktorių, negu apšvietėją. Toks tad pirmasis naujojo teatro sezono atradimas.

Drebėjimo epicentru tapo Kauno dramos teatras. Čia sutapo keli veiksniai: objektyvus – užsitęsę rekonstrukcijos darbai, dėl kurių teatras negali vykdyti visavertės veiklos, – ir subjektyvus – teatro kolektyvo susiskaldymas. Seniausias Lietuvos teatras buvo beveik paralyžiuotas. Tačiau tai nėra vieno teatro problema. Šis įvykis tik apnuogino visos mūsų teatro sistemos krizę.

Rekonstrukcijos darbų nepaskubinsi – jų tempai priklauso nuo valstybės skiriamo finansavimo. Taip jau sutapo, kad tuo pačiu metu Kultūros ministerija priversta gesinti ir Klaipėdos dramos teatro „gaisrą“. Tačiau susidaro įspūdis, kad Klaipėdos teatro situacija ministerijai tapo parankiu argumentu: jei tik kas pasiskundžia dėl prastų sąlygų ar mažų atlyginimų, iškart bedama pirštu į didvyrišką uostamiesčio teatralų kovą už savo išlikimą. Būtent tai ministerijos atstovai nedviprasmiškai pareiškė susitikime su Kauno dramos teatro kolektyvu. Suprask – jūsų kolegos gyvena dar sunkiau, tai būkit mieli, nesišiauškit, o paieškokit vidinių rezervų. Tačiau ką daryti, kai rezervų nėra, nes teatras neturi kur normaliai rodyti spektaklių ir kurti naujų? Galima apkaltinti teatro administraciją dėl vadybos spragų arba „neteisingo“ pinigų skirstymo tarp savų darbuotojų ir kviestinių aktorių. Tačiau labiau akis bado teatrui skiriamas valstybės finansavimas. Ką šiuo metu reiškia visai Kauno dramos teatro veiklai, įskaitant pastato išlaikymą ir atlyginimus, atseikėta 1,7 mln. litų suma?

Kalbėkime ne apie simpatijas, bet apie principus. Mūsų valstybėje juos viešai išdrįsta ginti tie, kurie nebeturi ko prarasti: gydytojai, mokytojai... Teatro techniniai darbuotojai atsisakė dirbti už skurdų atlyginimą paprasčiausiai todėl, kad profesionalūs apšvietėjai ir garso technikai šiandien rinkoje gali gauti tiek, kiek teatre mokama pagrindiniams aktoriams. Kas kita kūrybiniai darbuotojai, – daugeliui jų nėra kur išeiti, o minimalaus atlyginimo verkiant reikia socialiniam draudimui. Kadangi neturime jokių veiksmingų scenos meno darbuotojų profsąjungų, tai kiekvienas gelbėjasi, kaip išmano. Laikosi iš paskutiniųjų arba tiesiog trenkia durimis.

Teatrų techninio aptarnavimo problema nėra vien techninių darbuotojų atlyginimai. Šiandien jų niekas neruošia. Turime vos kelis, galinčius aptarnauti tarptautinius renginius. Su šia problema susiduria ir mažesni, ir dideli, Kultūros ministerijos remiami reprezentaciniai festivaliai. Tad ar ne laikas paklausti, ką ministerija galėtų padaryti, kad Lietuvoje atsirastų daugiau šios deficitinės teatro profesijos darbuotojų? Klausimas aktualus Europos kultūros sostinės išvakarėse. Ir jo sprendimas svarbus ne vien dėl reprezentacinių renginių. Gal skandalingai iškilusios teatrų kasdienybės problemos paskatins ieškoti išeičių? Ar ne laikas pradėti rengti techninius teatro specialistus Muzikos ir teatro akademijoje? Bet iš pradžių galimi ir paprastesni keliai, – skirti Kultūros ministerijos stipendijas jaunų apšvietėjų ir garso technikų praktiniam ugdymui kviečiant į pagalbą labiausiai patyrusius profesionalus.

Tačiau labiausiai jaudina krizinėje situacijoje išryškėjusi Kultūros ministerijos nuostata, kad teatrai turi daugiau užsidirbti patys. Šitaip kratomasi atsakomybės dėl nevykstančios teatrų sistemos reformos, apeliuojant vien į lėšų stygių. Kadangi Kultūros ministerija daugiau pinigų teatrams skirti negali, tai palaiminti tie, kurie sugeba daugiau užsidirbti. Niekas nesigilina, kaip užsidirbama, svarbu, kad teatrai moka priedus prie varganų savo darbuotojų atlyginimų ir netriukšmauja dėl nepakankamo finansavimo. O tai, kad teatrų pajamos dažnai nesusijusios su valstybės įsteigtos biudžetinės (!) kultūros institucijos funkcijomis, jau tapo norma.

Derėtų paklausti, kaip mūsų repertuariniai teatrai pateisina savo vardą? Ar jie rūpinasi tik parduotų bilietų kiekiu? Repertuarinis teatras neegzistuoja be kryptingos meninės politikos. Šiuolaikiniame teatre ją tinkamai formuoti ir už trupę atsakyti gali kuriantis režisierius. Kiek tokių yra Lietuvos teatruose? Jeigu vienas kitas atsiranda ir sugeba ne tik kūrybiškai dirbti, bet ir siekia atnaujinti teatro veidą, jis turėtų būti visokeriopai palaikomas. Bet čia iškyla klausimas, – ar meno vadovas turi teisę formuoti teatro kolektyvą? Teoriškai taip, o praktiškai? Idėjos baigiasi ten, kur prasideda rūsti kasdienybė, – etatinių darbuotojų kerštas už pasikėsinimą į jų teises. Jau tapo įprasta, kad „nuskriaustieji“ verčia jiems nepatinkančius vadovus, „griaunančius jų likimus“, ir paskui dalijasi valdžią.

Kodėl žinomiausi mūsų režisieriai vengia valstybinių teatrų? Akivaizdu, kad jie nori formuoti savo ansamblį ir kartu su juo įgyvendinti kūrybines idėjas. Darbas repertuariniame teatre verčia daryti kompromisus. Jie neišvengiami, tačiau yra ribos. Jeigu vadovas trupėje neranda aktoriaus pagrindiniam vaidmeniui svarbiame teatrui pastatyme, ar tai reiškia, kad turi atsisakyti sumanymo, užuot ieškojęs aktoriaus kitur? Jei principingas vadovas negali taikytis su atsainiu darbuotojų požiūriu į darbą, ar tai reiškia, kad jis bus priverstas išeiti iš teatro? Nežinau, kokių klaidų padarė Gintaras Varnas, vadovaudamas Kauno dramos teatrui, bet akivaizdu, kad jis stengėsi nedaryti kūrybinių kompromisų. Jo sprendimus pateisino spektaklių meninis lygis ir teatro atnaujinimo idėjos. Rezultatas – nepatenkintųjų maištas. Taip mūsų teatre buvo jau ne kartą. Ir kaltė dėl „kolektyvo interesų“ nepaisymo būdavo suverčiama vadovams. Ar ministerija vardan šių interesų ir vėl aukos kūrybišką teatro vadovą?

Egzistuoja ir kita nuomonė. Antai žinomas kompozitorius dėl susidariusios kritinės situacijos kaltina teatrui vadovaujantį režisierių, savo menines ambicijas iškeliantį aukščiau už „kolektyvo interesus“ ir šitaip „pažeidžiantį etiką“. Bet kaip įvardyti tuos „kolektyvo interesus“? Jei aktorius teatre objektyviai negali gauti darbo, ar tai tik režisieriaus kaltė? Kiek šiandien mūsų teatruose aktorių, tik ir laukiančių, kad jiems viskas būtų patiekta ant lėkštutės!

Žvelgiant į problemą giliau, reikia pripažinti, jog mūsų repertuariniuose teatruose nebelieka jų kolektyvus vienijančių idėjų. Klausimas, vardan ko kas vakarą išeinama į sceną, tapo retoriniu. Dėl to kaltę turėtų prisiimti ne vien režisieriai, bet visa teatro bendruomenė. Turime institucijas be kūrybinio turinio, persunktas įtarumo, nepasitikėjimo ir baimės. Tačiau kai kurios jaunos grupės – „Atviras ratas“, „cezario grupė“, Gintaro Varno studentai – demonstruoja, kad teatro kolektyvas gali būti kitoks.

Be abejo, valstybės dotacija teatrų veiklai nėra pakankama ir turėtų būti didinama. Bet ar šiandieninė teatrų sistema leidžia ją efektyviai ir kūrybiškai panaudoti? Teatrai negali formuoti trupės terminuotų sutarčių pagrindu, biudžetinės įstaigos statusas apsunkina galimybę pasitelkti kitų rėmėjų. Pažangūs repertuariniai teatrai Europoje yra ne vien spektaklių gamintojai. Jie veikia kaip miestų kultūros centrai. Čia vyksta nuolatinis darbas su miestelėnų bendruomene, įgyvendinamos edukacinės programos, rengiami kūrybiniai seminarai. Prie teatrų veikia specializuotos bibliotekos ir skaityklos. Dalis šios veiklos vykdoma pagal programinį principą, ją finansuoja ne vien valstybiniai fondai, bet ir privatūs rėmėjai. Žinoma, daug ką lemia pačių teatralų iniciatyvos, jų noras keisti ir atnaujinti teatro veidą. Būta tokių bandymų ir mūsų teatruose, tačiau iniciatyvos kažkodėl greitai užgesdavo. Šiandien pustuščiai sovietmečiu statytų pagrindinių Lietuvos teatrų pastatai primena muziejus, kuriuose neatsiranda vietos dabarčiai. Kartą per metus surengtas renginys tuštumos neužpildo.

Ar nevertėtų grįžti prie diskusijos apie teatrų teisinį statusą, labiau atitinkantį jų veiklos pobūdį? Galimybė teatrui tapti viešąja įstaiga yra numatyta Teatro įstatyme, tačiau nėra mechanizmų, kaip tai praktiškai realizuoti. Kaip ir kokiomis sąlygomis teatrų steigėjais galėtų tapti savivaldybės? Į klausimus kol kas nėra atsakymų. Tačiau pats gyvenimas verčia pradėti jų ieškoti. Būtina, kad pagaliau užsimegztų dialogas tarp Kultūros ministerijos, savivaldybių ir pačių teatrų. Nes teatrų sistemos reforma taip ir liks utopija, jei neatsiras politinės valios ją įgyvendinti. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo tokios valios nebuvo. Gal kažką pakeis suvokimas, kad kone kiekviename teatre tiksi uždelsto veikimo bomba. Ar lauksime, kol ji sprogs?

Komentarai