„Bembilendas“: postmoderni utopija

2007 07 13 Šiaurės Atėnai, 2007 07 07

aA

Apie spektaklį „Bembilendas“ (rež. Yana Ross (JAV), OKT / Vilniaus miesto teatras) su kunigu pranciškonu Arūnu Peškaičiu kalbasi Giedrė Kazlauskaitė

Paveikslai iš „šventųjų gyvenimo”
– Yra tokia nepopuliari Evangelijos ištrauka, turbūt retai kada skelbiama nuo altorių: „Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: Aš tariau: jūs esat dievai!?“ (Jn 10,34). Spektaklyje vaizduojama groteskiška Dievo su Hitlerio kelnėmis ir simboline kvailio (šių laikų tradicijoje – gimtadienio šventėjo) kepure mutacija. Iš žmonių, jo mokytinių, gimsta daug identiškų dievukų, dargi su zuikių uodegėlėmis („Playboy“, neapeinama seksualumo galia). Visiems žinoma žydų psalmės metafora „kaip elnė trokšta vandens“ čia transformuojama į „Bembilendą“, atspindintį pačius vaikiškiausius vartotojų rojaus įsivaizdavimus. Man šis spektaklis pasirodė toks itin „kastorpoluksiškas“, švariai įžūlus, todėl norėjau, kad jį pasižiūrėtų dvasininkas. Ar jis jūsų nepapiktino?

– Ne, bet jis tikrai nepalietė mano emocijų. Neįvyko joks katarsis. Kalbant apie estetinius sprendimus – toks įspūdis, kad jau daug ką esu matęs. Purvo vonios, kiaulių galvos – taip, tai dabartinė teatro kalba, bet spektaklis padarė keistą neoriginalaus darbo įspūdį. Jame daug formos, tačiau man pritrūko turinio, gelmės, o tai, ką norėta perteikti – perdėm paprasta, kad reikėtų naudoti tiek akcijų ir atrakcijų. Gal viena iš idėjinių užduočių buvo parodyti tą paviršutiniškumą, kuriame gyvename? Tikėjausi kažko kito.

– Buvot girdėjęs apie jį anksčiau – iš reklamos ar atsiliepimų? Arba apie dramos autorę – Nobelio literatūros premijos laureatę Elfriedę Jelinek?

– Ne, tik prieš eidamas peržvelgiau kelias recenzijas. Formos spektaklyje buvo tiek daug, kad dramos tekstas jame pasiklydo. Ten buvo kartojama Dicko Cheney pavardė – niekaip nesupratau kam. Žvilgsnis vis dėlto yra pripratęs prie spektaklių, kuriuose visuma bent kiek logiška. Gali būti ir alogiška logika, kaip Oskaro Koršunovo – kai žiūriu jo pastatymus, tampa aišku, kad pasaulyje, kurį jis kuria, gali vykti tokie dalykai. O Dickas Cheney „Bembilende“ man nesukelia jokių papildomų asociacijų, jis yra tik viceprezidentas, joks simbolis. Kodėl ten reikėjo švilpaut Lietuvos himną? Jeigu būtų švilpaujamas Amerikos arba Rusijos himnas, man tai neiškristų iš imperializmo kritikos konteksto. Galbūt mano įspūdis subjektyvus, tačiau kai kurie dalykai ardo visumiškumą. Bet gal jo – visumiškumo – spektaklyje labiausiai ir pasigedau. Tarkim, kam ta Anglijos karalienės parodija ar dainavimas to, kuris reprezentuoja Dievą – tas estradinis intarpas. Į žydiškąjį motyvą net nesureagavau iš pradžių. Mat žiūrėdamas galvoji atitrauktai, paskui pradeda į galvą lįst stereotipai, kuriuos spektaklis nenorom tvirtina: mes – antiamerikiečiai, mes – antižydai. Keistas sutapimas: grįžęs namo, atsiverčiau dienraštį „Bernardinai.lt“ ir atsitiktinai po kažkokiu straipsniu, visiškai nesusijusiu su antisemitizmu, perskaičiau kelis komentarus, maždaug tokius: „Taip, tie žydai valdo pasaulį.“ Netikėtai supratau, kad Lietuvoj tai gyva, skaudžiai aktualu. Antiimperializmas giluminėje visuomenės sąmonėje reiškia kovą su amerikiečiais ir žydais – žydai valdo pasaulį, o arabai bombino amerikiečius. Spektaklyje ta tema, matyt, turėjo provokuoti.

Anglijos karalienės scena: ironija ar realybės atspindys?
– Religinis aspektas: ar jis jums, kaip dvasininkui, pasirodė vykęs?

– Nepastebėjau pretenzijos iš esmės svarstyti religinius klausimus. Prisiminiau Davido Shenko knygą „Pasaulio dievai“ – apie tai, kaip formuojasi visuomenės, veikiamos skirtingų religinių Dievo įvaizdžių. Tie įvaizdžiai yra iššūkiai. Menui taip pat. Pjesės frazės apie krikščionybę atrodo parašytos žmogaus, kuris nesupranta, net nėra pajutęs, kas tai. Nepaisant to, žvelgiant į spektaklį kaip į amatą, reikia pasakyti, kad jis gerai padarytas. Salėje labai daug jaunimo. Prieš dvidešimt metų, kai buvau jaunas, mes žiūrėjome Nekrošių, Tamulevičiūtę, Rusų dramos teatro spektaklius – Tatjana Majorova ten buvo neprilygstama aktorė. Mes tapatinomės su tuo, kas buvo kalbama nuo scenos – tai buvo ir maištas, ir skausmas. Susitapatinimas aiškiai įvyko ir šiame spektaklyje – jauni žmonės labai plojo, nes kažką jame atpažino, o tai rodo, kad kūrinys pastatytas talentingai. Nors man jis kažkuo primena „Naujosios kairės“ manifestą, lyg būtų teatrinėm priemonėm jam giminingas.

– Taip, lyg tyčia mačiau parteryje tą manifestą pasirašiusių žmonių. Bet gal tai tiesiog reiškia, kad jie vaikšto į teatrą. Tačiau man, tarkim, bažnyčioje irgi nepatinka jaunimo mišios: atrodo ne mano skonio. O vis dėlto aš neatmetu ir tokios liturginės raiškos.

– Jaunimo mišios yra organiškos tiems žmonėms, kurie jose dalyvauja; vientisos savo stilistika. Spektaklyje religines temas kliudantys estradiniai numeriai iškrito iš konteksto, atrodė lyg šokiruojantis, drastiškas skečas – trumpa intermedija, nelogiška pati savaime. Gal ji skelbia tai, kad krikščionybė bus priversta tėkštis veidu į purviną grindinį? Gyventi tokioje kasdienybėje, be abejo, reiks išmokti kitaip. Kas pasiryš sekti Kristų, vis labiau turės eiti ten, kur kalbama labai įvairiais žodžiais. Gerajai Naujienai teks mokytis kito leksikono. Iš tikrųjų maištas prieš krikščionybę, pradedant Nietzsche – tai tik maištas prieš hermetišką kiautą, kurį anksčiau ar vėliau teks nusimest. Spektaklyje man tai vis dėlto pasirodė suprimityvinta. Jis pasilieka prie to, ką nori pats subjektyviai pasakyt – ten nėra Jėzaus mąstymo, supratimo, veikimo, tik interpretacija pagal tam tikrus sąmonės klodus.

– Ar šis spektaklis, jūsų manymu, skirtas žiūrovui apkvailinti? Ar jis skirtas kvailam analfabetui, infantiliam postmodernizmo kūdikiui?

– Tikriausiai ne. Galvodamas, kam jis skirtas, pasilieku prie manymo, kad nežinau. Yra spektaklių, kuriuose matau gelmę, pavyzdžiui, Nekrošiaus „Dėdė Vania“, „Trys seserys“ – pačiuose veiksmuose yra kažkas, kas paliečia ligi egzistencinių dalykų, ir katarsis iš tiesų įvyksta. Šis spektaklis panašesnis į plakatą, skelbiantį, kad mes pasiduodam imperialistams, todėl esam lėkšti. O gal tai pretenzija į intelektualumą, kurio, šiaip ar taip, ten nėra. Kartais šiuolaikinis teatras man atrodo pernelyg pretenzingas.

– Bet ar tai nėra tiesiog viešoji nuomonė, sužinota iš laikraščių? Bendras nusiteikimas teatro atžvilgiu, pasitikint beveidžių kritikų kalbomis, negrindžiant sava patirtimi? Nematau, tiesą sakant, klero teatre. Gal dėl to, kad šeštą ar septintą valandą vakaro paprastai jie laiko mišias. Apie kiną jie išmano daugiau.

– Neįmanoma pretenduoti į reiškinyje nesančią gelmę; apie ją tik snobai sako: „Ak!“ Taip, kinas yra demokratiškesnis žanras, bet žinau, kad kunigai lankosi ir teatre. Kunigas turi pažinti kultūrą, mokytis priimti kitą, stengtis suprasti, būti empatiškas. Jo širdis turėtų būti platesnė nei ne kunigo.

– Dar norėčiau grįžti prie teatro ir mišių paralelių bei susikirtimo taškų. Formos požiūriu mišios juk išsirutuliojo iš antikos teatro; kuo tai artima ir ar įmanomi tokie dalykai kaip liturgijos individualumas, mišių režisūra? O gal vien bendruomenė, t. y. tam tikra mišių auditorija, tai diktuoja?

– Sunkiai įsivaizduoju kunigą, kuris nereaguoja į bendruomenę; mes esam įpareigoti kalbėti tiems, kurie yra čia ir dabar. Liturgija yra skirtingų galimybių sritis, kaip jomis pasinaudosi, priklauso nuo kūrybiškumo. Liūdniausia, kai kūrybiškumas bažnyčioje naudojamas saviraiškai – mišios tampa spektakliu. Tai yra netikra, nes nelieka mišių. Kunigas turi būti tame, ką jis teikia – tame sakramente, Kristuje. Egzistuoja net ir kontroversiški dalykai, kurie taikliai nusako, kas yra Kristus. Atsimenu, prieš aštuonerius metus pirmas kursas seminarijoje padarė Betliejaus prakartėlę – iš kažkokių gelžgalių, spyruoklių, plytų, ant jų padėjo patefoną su viniline plokštele, grojančia „Kopų balsus“. Mintis buvo ta, kad čia, chaose ir destrukcijoje, gimsta Jėzus. Arba toks liudijimas: viena mano pažįstama su bičiuliais nuėjo į ŠMC – buvo kaip tik pasiruošę iškart po parodos važiuoti į iškylą, tačiau vienoje salėje pamiršo kuprinę. Kai maždaug po valandos grįžo, paliktoji kuprinė buvo virtusi parodos objektu, instaliacija – žmonės ėjo ir žiūrėjo į ją kaip į meno kūrinį. Komiška tai.

– Man asmeniškai graži Jelinek ir Ross krikščionybės interpretacija: jų veikėjai taip mechaniškai žegnojasi, kad net nesuprasi, ar jie atlieka sukalkėjusį religinį judesį, ar saliutuoja pionierių rikiuotėje, o gal renka PIN kodą. Juk čia yra tiesos: daugelis religingumo formų neišgyvenamos gyvai, jos „naudojamos“ sustabarėjusios ir tokios yra brukamos aplinkiniams. Pažiūrėjusi spektaklį, pagalvojau, kad ir pas mus namuose kryžiai nebuvo kažkokie ypatingos svarbos dieviškojo asmens atvaizdai: aš juos visada suvokiau tik kaip daiktus, tiesa, su simboline potekste. Kodėl iš krikščionybės mene ir popkultūroje vis tebesišaipoma ar bent jau kalbama apie ją su švelnia ironija? Aš nekalbu apie Browno „Da Vinčio kodą“; kalbu apie kokybiškus artefaktus, tokius kaip Serrano „Myžalų Kristus“. O bet kokios pozityvaus kalbėjimo direktyvos, kaip, tarkim, Melo Gibsono filmas „Kristaus kančia“, sulaukia mūsų pačių paniekos. Ar tai rodo, kad kažkas Bažnyčioje šlubuoja? Pavyzdžiui, humoro jausmas.

Dievo pokalbis su nusidėjėle. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
– Leidyklų produkcija, varijuojanti visomis Leonardo da Vinci paveikslų detalėmis, turėjo iš ko pasipelnyti, nes mes patys, krikščionys, dalinai prie to prisidėjom – pūtėm iš to burbulą, padėjom fenomenui išgarsėti ir linksmai pasikabinom ant jo meškerės. Stebėdamas „Eurovizijos“ rezultatus, nesuprantu, ar tai tendencija, ar atsitiktinumas – religiniai įvaizdžiai dainų pavadinimuose tapo madingi. Pernai triumfavo „Hard rock hallelujah“, o šiemet – „Molitva“. Jokie boikotai man neatrodo prasmingi; iššūkiais kartais tikrinama tikėjimo gyvenimo kokybė. Jei krikščionys ir paskaito „Da Vinčio kodą“, nieko neatsitinka. Problema ta, kad visada egzistuoja tam tikra tikinčiųjų dalis, nenorinti girdėti, kad reikia įdėt pastangų siekiant suprasti iššūkius, įžvelgti juose provokacijas diskusijai arba dėmesio troškimą. Gal mes, krikščionys, duodam pagrindo tokiam matymui, kad esam niūrūs ir infantilūs. Mūsų tikėjimo gyvenime neretai daug formalizmo. Daug ką darom dėl formos; jei ji nepripildyta širdies suvokimo, ji iš tikrųjų žudo.

Komentarai