Istorijos ir socialinės tikrovės refleksijos

Ridas Viskauskas 2007 06 18 Literatūra ir menas, 2007 06 15

aA

Teatrinių susitikimų Taline vėliava
Festivalyje „Tallinn Teater Treff“ ir Kaune vykusiame renginyje „Šypsos lėlės ir vaikai“ vaidino daug jaunų menininkų. Tai patvirtina šio teatro žanro gyvybingumą ir perspektyvumą. Taline mačiau Sankt Peterburgo valstybinės teatro meno akademijos IV kurso, kuriam vadovauja Irina Laskari, emocionalų vaidinimą „Dainos už spygliuotos vielos“. Čia reiktų pažymėti kelias lėlininkų ugdymo Sankt Peterburgo mokykloje ypatybes. Klaipėdos universitete lėlininkus norima lavinti visapusiškai (kiek tai leidžia šios mokyklos finansinės galimybės), kaip galinčius (profesinės sėkmės atveju) kurti savo teatrą, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nūnai surinktas tikslinis aktorių kursas Vilniaus „Lėlės“ ir Kauno valstybiniam lėlių teatrui (vadovas – Algirdas Latėnas). Sankt Peterburge, pasak režisieriaus ir pedagogo Aleksandro Staviskio, būsimi lėlių teatro aktoriai studijuoja 5 metus. Man pasirodė netikėta, kad su šiuo kursu dirba net trys specialybės pedagogai, kad jau dabar studentai savo repertuare turi 4 spektaklius, trys iš jų – dramos spektakliai pagal A.Čechovo vodevilius (V kurso pradžioje jie paruoš ir lėlių spektaklį vaikams).

„Dainos už spygliuotos vielos“ (režisieriai Aleksandras ir Tamara Staviskiai) – scenos iš Gulago lagerių gyvenimo. Nustebino rimtas ir kruopštus studentų pasirengimas spektakliui. Jie turėjo ne šiaip sumesti etiudėlius iš savo vaizduotės pasaulio, bet studijuoti gausią archyvinę medžiagą, neoficialią kalėjimų subkultūrą, gilintis į Aleksandro Solženicyno ir Varlamo Šalamovo kūrybą. Teatro pedagogikos požiūriu vaidinimas mokė studentus ansambliškumo – vieną miniatiūrinę lėlę animuodavo 3–4 studentai; tikslumo – scenos greitai keisdavosi, anapus širmos – geležinė tvarka; juvelyrinio darbo su lėle; emocinio plastiškumo. Kauniškis aktorius Saulius Bagaliūnas atkreipė mano dėmesį į studentų vaidybos stilių – jie it psichologiniame teatre rėmėsi išgyvenimo mokykla, maksimaliai susitapatindavo su savo personažais. Nuo scenos sklidusi emocijų griūtis – kiek neįprasta mūsų lėlių teatro kultūrai; publika buvo skatinama tapatintis su veikėjais ir sielotis dėl jų…

„Dainos už spygliuotos vielos“ mokė ansambliškumo
Spektaklyje it kaleidoskope keitėsi lagerių gyvenimo scenos: šiurpą kėlė scenų jungtis, kai besimankštinantį Žmogų (būta anuomet visuotinės mados mankštintis, skambant „džiuginančiai“ garsiakalbių muzikai) užpuolė iš garsiakalbio sargybiniu šunimi virtęs padaras (kumštininė lėlė), prišaukęs tokių pat pabaisų būrį… Nebijota ir juokaut – kelios dainingos kalinės iš visų jėgų kėlė sukniubusią dvasną kumelę: „Kelkis! Boba tu ar ne boba?!“ Spektaklio garsiniu leitmotyvu pasirinktas pūgos kauksmas, o stingdantis šaltis – kaip fizinė lagerio buitį ženklinanti aplinkybė. Spektaklio kūrėjai „neieškojo kaltų“: čia nuo šalčio krito tiek kaliniai, tiek prižiūrėtojai. Gulago lageriai interpretuoti kaip likimas, sunaikinęs milijonus žmonių…

Mūsų lėlių teatre istorija reflektuojama labai retai, ne dažniau – ir socialinė tikrovė. Apibendrinant galbūt galima pasakyti, kad pas mus vyrauja poetinio lėlių teatro kryptis (nors Vitalijaus Mazūro, Rimo Driežio ir Algirdo Mikučio spektakliuose esama ir nemažai ironijos, bet gryna socialinė satyra jiems nėra būdinga). Gal todėl Kauno festivalyje „Šypsos lėlės ir vaikai“ išsiskyrė Gardino apskrities lėlių teatro komiškas vaidinimas „Nepaprastas žiedas“. Jį režisavo Kauno valstybiniame lėlių teatre kartais spektaklius kuriantis Olegas Žiugžda. Man regis, jo savame teatre režisuoti vaidinimai yra sėkmingesni, nes jis ten žino, ką ir vardan ko kuria. Kauno teatre menininkas dirba šiek tiek „apskritai“, pagal užsakymą, gerai nejausdamas čia gyvenančio adresato ir socialinio mikroklimato…

„Nepaprastas žiedas“ – vaidinimas suaugusiems – neidealizuoja tikrovės, kuri, kaip oficialiame teatre dirbantiems baltarusių teatralams būdinga, kartais maskuojamai perteikiama sakmės forma. „Masinės kultūros ženklai šiuolaikiniame lėlių teatre“ – galėtų būti tokia teatrologinių tyrimų tema, o šis spektaklis būtų vienas iš medžiagos šaltinių. Šaržuoti socialiniai tipažai – išgerti nevengiantis Vanka kvailelis, jo rėksnė kaimietė mama ir kičiniu kostiumu pasipuošusi „madam“ – atskleidžia gūdžios provincijos žmonelių mentalitetą ir gyvensenos ypatumus – nenorą dirbt ir gerai „kaip Paryžiuje“ (jis „damos“ vizijose išreiškiamas „gražuolio“ iš populiaraus žurnalo nuotrauka) gyvent. Nacionalinė saviironija – spektaklio stiprybė. Kūrėjai šaiposi iš žmonelių lūkesčių praturtėt staiga ir daug. Krištolinius rūmus čia įkūnija „bambalių“ vėrinys, o prabangų limuziną – konteineris (kuris vėliau virsta lėlės Vankos kalėjimu…). Socialinės satyros kupinas spektaklis greitai užmezgė ryšį su publika – juk „nusipelnę gyventi geriau“ be didesnių pastangų jaučiasi ne vien mūsų kaimynai…

Lėlė – tai aš, arba Rizikos drąsa

„Vienišo žmogaus istorija“ su tikrovės, sapno ir svajonės ryšiais
Kaune ir Taline buvo rodyti keli spektakliai suaugusiems, kuriuose derėjo profesinis meistriškumas ir meninė rizika, skverbiantis į žmogaus psichikos slėpinius, privataus gyvenimo mįsles. Turiu galvoje Oferio Amramo trupės iš Izraelio vaidinimą „Vienišo žmogaus istorija“ (2006) ir Eduardo de Paivos Souzos (Dudos Paivos) monospektaklį „Angelas“ (2004).

Žydų trupės vaidinimą „Lėlės“ teatre Lietuvos nacionalinio UNIMA centro prezidentės Aurelijos Čeredaitės pastangomis galėjo pamatyti ir vilniečiai. Jų vaidinime itin įdomūs lėlės ir aktoriaus ryšiai, gyvo (žmogaus) ir negyvo (lėlės) interpretacija.

„Vienišo žmogaus istorija“ grindžiama „borchesiškai“ suraitytais tikrovės, sapno ir svajonės ryšiais. Su publika kūrėjai gudrauja kaip katė su pele, nes atsakyti, kuris iš dviejų spektaklio vyrų yra „vienišas žmogus“, sunku. Neskubrus spektaklio tempas, juvelyriškai tikslūs veikėjų judesiai, melancholiškos muzikinės temos savotiškai net hipnotizuoja žiūrovus. Aktorių vaidyba išoriškai tarsi „depsichologizuota“, nėra jokio aistrų plėšymo, nors spektaklyje kalbama apie sudėtingus išgyvenimus, skeptiškiau nusiteikęs pasakytų – apie psichoemocinius vyro ir moters bendravimo sutrikimus.

Spektaklio pradžioje matome sėdintį sustingusį vyrą (vaidina kario kūno sudėjimo pats Oferis Amramas), lyg ištiktą komos. Jį it lėlę minimalistiniu ritualiniu judesiu, kurį visi veikėjai vėliau kartos daug kartų, pažadina kitas veikėjas (Olegas Rodovilskis). Jis vyrui įteikia natūralaus dydžio moters-lėlės ranką. Atgijęs vyras ją sujungia su lėlės korpusu. Taip prasideda vyro gyvenimas – sapnas. Jis mylisi su moterimi (sąlygiškai, bet imituodamas tikrus sueities veiksmus, – tai kiek neįprasta mūsų teatre), sulaukia su ja sūnaus, patiria šeimos gyvenimo džiaugsmus, matydamas, kaip sūnus auga, išdykauja, mokosi skaityti... Su lėlėmis vyras bendrauja uždengęs viršutinę veido dalį kauke – tai svarbi detalė: be kaukės šis teatrinis žaidimas dvelktų patologija...

„Šeimos idilę“ suardo atėjusi moteris (Renata Raz). Ji, kalbant atvirai, nori būti su vyru. Šis įtraukia moterį į savo lėlių žaidimą „Šeima“. Moteris – be kaukės, taip pabrėžiamas jos svetimumas keistai lėlių šeimynai. Vėl kūniškos meilės scena. Trise. Moteris-lėlė – viduryje. Tikra moteris mėgina vyrą priartinti prie savęs... Vyras negali mylėtis normaliai: moteriai jis mėgina primesti lėlės vaidmenį, kaip su lėle jis ir elgiasi – šiurkščiai. Šios peripetijos baigiasi moters atstūmimu. Ši it Medėja imasi keršto: fiziškai sunaikina vyro lėlių šeimą, ritualiniu būdu – smeigdama į lėlę virbalus – ir patį vyrą. Finale visą šį vyksmą scenoje stebėjęs ir kaip lėlininkas kartais veikęs kitus veikėjus antras vyras sėdasi į pirmojo vietą...

„Vienišo žmogaus istorija“ – liūdnas alegorinis pasakojimas apie šiuolaikinę visuomenę. Su tikrais žmonėmis be tarpininkų ir visokių „kūno tęsinių“ bendraujame vis sunkiau. Sapnuose lieka įkalinta mūsų tikrovė…

Dramos, šokio ir lėlių monospektaklis „Angelas“ grindžiamas aktoriaus Eduardo de Paivos Souzos (daugiau apie jį: www.dudapaiva.com) bendravimu su publika ir virtuozišku lėlės animavimu. Dirbęs Brazilijoje, Indijoje, Japonijoje, o nūnai gyvenantis Olandijoje, ironiškas ir gerąja prasme chuliganiškas aktorius sukaupė savitą teatrinę patirtį. Taline teko matyti, kaip jis 2 valandas mokė tarptautinę aktorių grupę vieno „Angelo“ spektaklyje vartojamo plastinio sakinio – gal dvidešimties įvairių žingsnių ir rankos, tariamai animuojančios minkštą lėlę, judesių jungties. Pratybos baigėsi, o tiksliai pakartoti judesių kombinacijos niekam nepavyko…

„Angelas“: žvilgsnių dramaturgija. Nuotraukos iš noorsooteater.ee
Spektaklio pradžioje matome keletą rudeniškų lapų krūvelių, sukniubusį keistą angelą neproporcingai didele vaiko galva (lėlę) ir dūmus. Iš kažkur išnyra apskuręs valkatėlė murzinu veidu ir įplyšusiais džinsais. Jis smagiai gurkšteli alaus iš butelio, raugteli ir ima šnekėtis su publika: girdi, jis renkąs pinigus vaikams, kurie neturi ateities, ar nepaaukotume?.. Jokių ašarėlių. Tonas – familiarus. Publika mesteli keletą metalinių pinigėlių. Oi, kiek daug pavyko surinkti, ironizuoja valkatėlė. Šiaip ne taip jam pasiseka prižadinti, prikelti angelą. Ir prasideda jų makabriškas bendravimas. Kas čia „valdovas“, o kas „pavaldinys“, – neįmanoma nuspręsti. Smagiai jiedu bendrauja. Kaip tėvas ir padūkęs vaikas („Neduosiu tau operuoti mano rankos. Tu – nekompetentingas!“), kaip du panašaus autsaiderio likimo nelaimėliai, kaip vienas be kito negalintys gyventi sadomazochistinių polinkių meilužiai. (Oi, ir smeigia angelą valkatėlė prie sienos, nuplėšdamas jam sparnelius! O šis jau kad paris valkatą žemele! Kad įsisiurbs į lūpas, regis, tuoj liežuvį išplėš iš burnos!..)

Aktoriui partneriaujant su lėle kaip su gyva būtybe, itin svarbi žvilgsnių dramaturgija: kas į ką žiūri (tai būdinga ir žydų trupės spektakliui). Tarpusavio santykius, potekstes žiūrovai sufantazuoja patys, remdamiesi būtent ja. E. de Pai­va Souza – virtuozas, kuris nesimėgauja savo meistriškumu (ši yda kartais būdinga artistams – solistams). Kai falcetu, netikėtai peraugančiu į girgždantį bosą, kalba angelas, artistas net slepiasi už lėlės. Didysis animavimo stebuklas: iliuzija, kad šalia vaidinantis žmogus – niekuo dėtas…

Visa ši drastiška „puolusiųjų“ istorija baigiasi jų energijos atoslūgiu. „Aš – tavo balsas!“ – sako valkatėlei pavargęs, keistai iš vaiko seniu virtęs angelas. Metamorfozių teatras – šokiruojantis, kandus ir nenukopijuojamas. Kūrėjo asmenybės teatras. O iškilių asmenybių trūksta visur, lėlių teatre – taip pat.

Komentarai