Komentaras, skaitytas per Lietuvos radiją „Kultūros savaitėje” 2007 05 12
 |
| Trys pranešimai, trys kryptys. Nuotrauka iš www.bahrnoproducts.com |
Kartais būna smagių transformacijų. Nuo seno girdima frazė, kad balandis – švaros mėnuo, pirmiausia buvo grįsta praktika: po žiemos būtina apsikuopti, išsivalyti, susitvarkyti. Vėliau ją pasiėmė ideologai ir pradėjo rengti socialistines talkas. Šiandien jos nebevyksta, žmonės patys tvarkosi. Bet būtinybė apsikuopti šįmet nuskambėjo iš šalies vadovų pranešimų, paskelbtų per keletą savaičių viens po kito. Lietuvos Prezidentas metiniame pranešime ėmėsi rūsčios šluotos, Vyriausybės vadovas savo veiklos ataskaitoje pabandė sudėlioti suvenyrus į lentynas. Išeities pozicijos skiriasi – Prezidentas kalbėjo, ko trūksta, premjeras – kas padaryta. Tačiau abu jie labai aiškiai išsakė šalies vyriausiųjų požiūrį į kultūrą, o ypač – Europos Sąjungos kontekste, kurį atskleidė trečias pareiškimas.
Lietuvos Prezidentas išvardijo vienus pagrindinių kultūros politikos rūpesčių. Cituoju: „kultūros politika turėtų skatinti kūrybą, o ne tik išlaikyti savo struktūras. Bet kuriuo atveju akivaizdus faktas: reikia rimtų diskusijų apie prasmingą kultūros politiką“. Vėliau buvo konkretesnis, sakydamas, jog „Turime reformuoti valstybės paramą kultūrai, aiškiai apibrėžti rėmimo principus.(…) Ekspertai realiai bus nepriklausomi tik tuomet, kai jie nebus susiję su jokia interesų grupe. (…) Būtina peržiūrėti mokslą ir kultūrą remiančių fondų veiklą ir siekti, kad jie ne tik perskirstytų, bet ir kauptų lėšas, turėtų savo kapitalo“.
Iš esmės keliais sakiniais buvo įvardinti pagrindiniai šalies, jei ji nori tapti kultūringa ir konkurencinga Europoje, rūpesčiai. Tačiau nors retorika dažnai nebūna esminė, čia kaip tik jos pritrūko: greta Prezidento metamų nemažų akmenų į ramų politikų tvenkinį – turiu galvoje stipriai kritikuotas sunkiasvores švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos reformas, o tiksliau, jų stoką – kultūros tema nuėjo kaip vandens raibuliai. Nors Prezidento išvardintos globalios problemos nuo korupcijos iki šalies tapatybės praradimo iš esmės reiškia viena – akivaizdžią kultūros stoką tarp aukščiausių šalies asmenų. Tai neatidėliodami čia pat patvirtino jo nesiklausę parlamentarai. Todėl neabejoju, kad kultūros temą atsakingieji už ją sąmoningai praleido pro ausis. Akmenis susirinko kiti konkretūs ministrai.
Kad kritika, kaip sakoma, „pranešė pro šalį“, išdavė ir Vyriausybės vadovo kalba. Vyriausybės ataskaitoje premjeras paminėjo kultūrą dusyk: jam buvo svarbi „kylanti verslo kultūra“, o pabaigoje pridurtas šūktelėjimas: „Nepamirškime mūsų kalbos kultūros, paveldo išsaugojimo, (…) talentų.“ Nepamirštame. Bet tarp pagrindinių iššūkių ir šalies vystymosi krypčių kultūros sferos paminėta nebuvo.
Politikos analitikai, komentatoriai, savaime suprantama, net neanalizavo pranešimų šiuo aspektu. O ir kas apie tai kalbės? O ir kam kalbėti? Nėra abejonių, Prezidento paminėta diskusijos apie kultūros politiką būtinybė ir liks tik sakiniu jo pranešime. Nes Prezidentūra jau senokai spinduliuoja atskiros planetos įspūdį. Tai neseniai patvirtino Prezidentūroje vykusi įvairių šalių intelektualų konferencija apie valdžios kaitą posovietinėje erdvėje. Iš tiesų kaitą ir simbolizavo uždara diskusija dramblio kaulo rūmuose, kaip intelektualams ir priklauso. Tiksliau, priklausė – XIX amžiaus romantikams, maniusiems, kad neverta to viešinti netašytiems valstiečiams. Žinoma, galima diskutuoti apie intelektualų prievolę visuomenei, egzistuoja ir nuomonių, kad jie turi daryti tai, ką sugeba geriausiai, antraip ir patys pages, ir valstybę sugadins. Tačiau kažin ar dar turi tokia nuomonė pagrindo pasaulyje, kuriame viskas taip persipynę ir tiek elitinė filosofija persikelia į popkultūrą, tiek popkultūra įkvepia gimti sudėtingiausius kūrinius.
Kultūra, seniai tapusi neatsiejama absoliučiai visų sričių sąjungininke ar svarbia sudedamąja dalimi, mūsų šalyje per visus naujosios nepriklausomybės metus taip ir netapo nors kiek svarbesne gyvenime ir šalies ūkyje. Vadinasi, per visus 17 metų nebuvo nė vieno ministro, autoriteto ar iškilesnių žmonių grupės, kuri būtų šalies vadovams įteigusi jos svarbą ir būtinybę rūpintis ja. Keletas privalomų vadovams koncertų pagal protokolą – dar ne visa šalies kultūra.
Praėjus beveik mėnesiui po Prezidento kalbos, šį ketvirtadienį ES komisija paskelbė komunikatą „Europos uždaviniai kultūrai globalėjančiame pasaulyje“. Jame pabrėžiami trys tikslai: skatinti kultūrinius skirtumus ir tarpkultūrinį dialogą; pabrėžti kultūrą kaip kūrybingumo katalizatorių Lisabonos strategijoje; remtis kultūra kaip esminiu veiksniu tarptautiniuose Sąjungos santykiuose.
Vienas šio dokumento iniciatorių, aistringas kultūros svarbos šalininkas, ES komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso pristatydamas memorandumą pabrėžė, kad kultūra ir kūrybingumas yra pagrindinės Europos projekto varomosios jėgos, kurios remiasi bendrosiomis vertybėmis, bet tuo pačiu pripažįsta ir gerbia skirtybes. Naujasis dokumentas, pasak Barroso, įtvirtina kultūros vietą politikoje kaip esminę.
Ką praktiškai reiškia šie skambūs, bet lyg ir tuštoki žodžiai ir toks dokumentas mūsų šaliai ir mūsų politikams? Gal tai dar viena retorika, kuri „praneš“, kaip ir Prezidento ištarmės? To besitikintiems, spėju, teks nusivilti. Iki šiol kultūra ES politikoje buvo palikta jos šalių rankose. Jei ji būtų buvusi įrašyta greta žemės ūkio ar krašto apsaugos, joje taip pat būtų pajudėjusios reformos. Dabar kultūros situacija struktūriškai tokia pati, kaip ir senais laikais, ir jai trūksta to, ką jau minėjo mūsų Prezidentas. Šis dokumentas kultūros reikalų neperkelia į Briuselį, tačiau tai – pirmasis apskritai ES dokumentas, kalbantis apie kultūros strategiją. Galbūt jis atsirado dėl ekonominių sumetimų, bet galbūt kaip tik dėl kultūros žmonių pasipriešinimo ekonominiam diktatui. Mat pernai metų ES komisijos užsakyta analizė atskleidė stulbinantį kultūros ir kūrybos sektoriaus poveikį Sąjungos bendram vidaus produktui, gerokai didesnį už tekstilės ar automobilių pramonės, žemės ūkio ar nekilnojamojo turto. O tai reiškia visiškai priešingą populiariai nuostatai, kad kultūra yra kitų sričių išlaikytinė. Greičiau atvirkščiai, ypač – jei pagalvotume apie netiesioginę jos sukuriamą vertę, matuojamą saugiomis gatvėmis, išradimais bet kurioje sferoje, kavos puodeliu teatre ir euroviziniais koncertais bei įplaukomis už bilietus – ne tik į koncertus, bet ir į pačią šalį.
Priėmus naujas šalis jų kultūros sektorius nebuvo įvertintas – jis iki šiol nevertinamas, nes šios „postkomunistės“ neturi mechanizmų skaičiuoti, nes nėra susitarusios, kas priklauso kultūros, kas – kūrybos sektoriams. Taigi, to teks išmokti. Mūsų politikams tai reikš dar vieną grafiką: numatytas Atviras koordinavimo metodas kas dveji metai brėš skalę, kurioje matysime šalies vietą pagal kūrybines industrijas, įstatymus, kultūrinę plėtrą ir viso to skatinimą. Taip pat bus skelbiamos statistinės suvestinės, koordinuojamos „Eurostato“. Neabejotina, kad tai stipriai atsilieps šalies įvaizdžiui.
Kadangi mūsų politikai labai mėgsta grafikus ir socialistinį lenktyniavimą, tai jiems gali būti neblogas akstinas kiek pasistengti. O kadangi esame ES pirmūnai ir, priešingai demokratijos senbuvėms, net neskaitę priimame sąjungos konstituciją, gali rastis viltis, kad ir šis dokumentas bus pastebėtas. Tad Briuselis, keista, bet gali išgelbėti mūsų kultūrą.
Žinoma, įmanomas ir kitas variantas. Kultūros politikams tai gali reikšti daug daugiau darbo. O to jau jie tikrai nemėgsta. Tai kas, kad žiūrovams, klausytojams iš to būtų daugiau pasirinkimo ir tuo pačiu – kokybiškesnių renginių. Įvairovė gali reikšti ir kultūros monopolių ir nustatytų ryšių griūtį, t.y. situaciją, kai viena ar kelios organizacijos nusigriebia visos meno srities liūto dalį, – tuomet žiūrovas ir regi tuos pačius atlikėjus, lyg pasaulyje nebūtų kitų. Neabejotina, kad tam bus stipriai priešinamasi ir bandoma apgauti statistiką. Tačiau taip apsigautume patys. Nes dokumentas iš esmės reiškia labai idealistinį ir net keistoką principą: dirbti žiūrovui, lankytojui, klausytojui, – o gal net ir lavinti jį.
Šiame dokumente yra dar viena keistenybė. Toks biurokratinis ir beveik negyvas aparatas kaip ES komisija, į memorandumą įtraukia citatas kaip skyrių epigrafus: „Bet kuri kultūra gimsta iš samplaikų, sąveikų, susidūrimų. Atvirkščiai, užsidariusi savyje civilizacija miršta“. Rašytojas Octavio Pazas. Kita: „Kultūra – ne prabanga, o būtinybė“. Gao Xingjian, rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Tad jei man dar kas nors bandys įrodinėti, kad bendroji lietuvių kultūra yra labai aukšto lygio, aš jam pasiūlysiu paskaityti įstatymus.
