Mūsų teatrui jau kuris laikas žengiant į naujas valstybės neremiamas avantiūras ir erdves reikėtų bent kiek įdėmiau patyrinėti naują fenomeną, vadinamą „Lietuvos komerciniu teatru“. Straipsnio formatas neleidžia smelktis į jo istoriją, tad apsiribosime šių dienų premjeromis, kurios visiškai iškalbingai škicuoja pačią padėtį.
 |
| „Tout payé, arba Viskas apmokėta“ – žvaigždžių ansamblis. Jono Kariniausko nuotrauka |
Aiškumo dėlei pirmiausia būtina susitarti dėl sąvokos „komercinis“. Kadangi iš esmės visi teatrai yra komerciniai, t. y. vienu savo tikslų (skirtumas – jų prioritetai) garsiai neskelbdami laiko pinigų uždirbimą (ar švelniau tariant – publikos dėmesį), „komerciniu“ vadinsiu teatrą, neremiamą valstybės. Būtent taip skiria savo teatrus Didžioji Britanija, brėždama aiškią opoziciją tarp sąvokų „komercinis“ ir „remiamas“ (angl. subsidised). JAV labiau pabrėžia tikslą, „komercinį“ priešindama su „nesiekiančiu pelno“ (angl. non-profit). Tačiau šios sritys, kalbant apie meną, seniai susipynusios, ir dabar Britanijoje kalbama apie tai, kad komercinius teatrus taip pat turėtų remti valstybė, nes būtent Vest Endo miuziklai sutraukia į šalį daug turistų ir skatina šou industriją, o pastaraisiais metais komerciniai teatrai susišlavė daugumą teatro menui skirtų apdovanojimų. Kaip rašoma Londono teatrų draugijos pranešime, „klestintis Vest Endas gerai veikia visą industriją, kaip ir klestinti regioninių teatrų scena labai svarbi tolesniam Vest Endo klestėjimui“. Tačiau tai, dėl ko šiandien britų teatrai bando vienytis, pas mus dar yra vystyklų stadijos, ir normaliai evoliucijai pirmiausia reikia atsiskirti.
„Domino“ orbita
Vos prieš mėnesį atsidaręs „Domino“ teatras nėra pati pirmoji scena nepriklausomoje Lietuvoje, pastatyta ne už valstybės pinigus, tačiau tai yra pirmoji teatro scena be trupės, ir ji akivaizdžiai deklaruoja komercinius siekius. Tai žymėtų ir jos lokacija – „Coca Cola Plaza“ multipleksas. Šį rengėjų – „Makrokoncerto“ – žingsnį reikėtų tik sveikinti, nes taip greičiau išsisluoksniuotų tiek teatrai pagal savo pobūdį, tiek žiūrovai suvoktų, kur eina ir ko turėtų tikėtis.
Gyčio Ivanausko teatro spektakliai, „Laukinė moteris“, „Melo detektorius“, „Briedis Eugenijus“ – šie spektakliai duos pelną, ir čia žiūrovas neturėtų ieškoti meno aukštumų (arba – apskritai meno): jis eina į pramogą arba į spektaklį vaikams (kas taip pat – pramoga mažiesiems). Suprasti Eimunto Nekrošiaus „Giesmių giesmės“ atėjimą į „Coca Colą“ galima tik prisiminus nežmoniškas valstybinių teatrų salių nuomas. O jei pramogauti nusiteikusiam nuvorišui Senasis Testamentas „nuraus stogą“ – tuo bus galima tik džiaugtis. Kol kas „Domino“ gali džiaugtis valstybės patvirtintomis teatrų salių nuomomis, nes tai – pinigai ant jų laimės malūno. Maža to – kol kas žiūrovus veikia dar pusiau šventas žodis „teatras“, ir jie jo tikisi.
Bet kas yra geras komercinis spektaklis? Profesionalus visų kūrėjų darbas plius gera istorija. Meno neieškokite, ieškokite kičo, kurio fejerverkais ir trykšta Vest Endo miuziklai. Tačiau Lietuvoje kol kas teatro rinka panaši į Jeromo K. Jeromo aprašytą airišką šiupinį: dedame į puodą viską, ką randame namie. Svečiai vis tiek suvalgys.
Valstybės komercija
 |
|
„Viskas tau, mano meile“. Henris-Džeimsas Česterfildas – Vladimiras Jefremovas, Karoli Berne – Lida Gnatenko. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Valstybiniai teatrai taip pat suinteresuoti pelnu, tai natūralu. Bet stato spektaklius, kuriems tinkamesnė vieta būtų „Domino“ stiliaus scenos. Aukštesnės rinkos visuomenės valstybėje, kurioje rėmimas ir pelnas yra visiškai skirtingos kultūrinio gyvenimo sąvokos, veikiančios patį gyvenimo stilių ir tavo vietą jame, nuolatos atsirandantys komerciniai spektakliai valstybės remiamuose teatruose gali kainuoti jų vadovų postus. Pas mus ne tik teatrų vadovai be jokių programų skiriami kadencijoms „iki gyvos galvos“, – jie net komerciją derina su kita komercija. Tik pafantazuoti galima, kaip, sakykime, Britų menų taryba pažvelgtų į jų Jaunimo teatro repertuarą su „Viskuo apie vyrus“ ir „Geltonąja neūžauga“, ir į teatro vadovo Algirdo Latėno angažavimąsi „Domino“ spektaklyje? Nesvarbu, kaip vaidina. Svarbu pats faktas.
Rusų dramos teatras praėjusį savaitgalį paleido gyvuoti Françoise Sagan „Viskas tau, mano meile“. Palyginti su ankstesniais komerciniais „Nedelsiant apsirenkite, madam“ pobūdžio veikalėliais, čia – beveik aukštoji kultūra. Bet 1966 m. prancūzės pjesę apie anglus aktoriai vaidina taip pat – kaip sovietiniuose filmuose 1966-aisiais rusai vaidindavo anglus. Tiesa, rėkia ir klykia gerokai mažiau, bet aristokratija išreiškiama tik bemaž nepriekaištinga scenografija, o visa kita palikime kičo valdoms. Tiesa, gan kultūringo, bet neieškokime ten nei meno, nei režisūros užuomazgų.
Panašaus pobūdžio spektakliais valstybiniai teatrai tiesiog teigia, kad žodžiai „menas“ ir „misija“ jiems labai artimi sąvokai „pelnas“. O ko tikėtis žiūrovui – ar jis galutinai pasmerktas amžinajai loterijai?
Diagnozė – savigarba
Kas yra gera komercija, galėjo įsitikinti paklojusieji 100–300 Lt už Maskvos „Lenkom“ teatro spektaklį „Tout payé, arba Viskas apmokėta“. Buržuazinė, t. y. miesčioniška Yves‘o Jamiaque‘o 1979 m. komedija, statyta ir pas mus, paliko labiau antreprizės, o ne „tikro“ spektaklio įspūdį, bet tam foną sudarė ir „buržuazinis“ Operos teatras, ir spektaklio gimimas: pjesę pasirinko patys aktoriai, o jau vėliau pasikvietė režisuoti visiškai svetimo tokiam žanrui skonio estą Elmo Nüganeną (gal kas prisimena pas mus gastroliavusią jo „Pianolą“?). Tačiau kai scenoje Olegas Jankovskis, Ina Čiurikova ir Aleksandras Zbrujevas, posovietinis žiūrovas negali sėdėti neplodamas.
Štai čia ir skiriamės: tokio masto aktoriai iš esmės galėjo šią antreprizę susistyguoti patys. Tačiau ne, jiems prireikė žvilgsnio iš šalies, jie suprato, kad režisierius būtinas (o gal ir jų „tėtė“ Markas Zacharovas saviveiklos nebūtų leidęs), ir net trejų metų senumo spektaklį šiandien vaidino santūriai, nepaleisdami į apyvartą puikiai visiems pažįstamų štampų, už kuriuos būtų pelnę trigubai tiek plojimų, kiek jų girdėjosi po kiekvieno epizodo. Jie neparodė aktorinio meno, jo spektaklyje apskritai nebuvo – bet tai buvo paprasčiausias (ar sudėtingiausias) profesionalizmas ir aukšta klasė.
Pamokanti istorija: vienišas ponas Amilkaras „nusiperka“ prostitutę, aktorę ir dailininką, kad su jais kas vakarą vaidintų šeimą. Šio spektaklio autorius yra jis, bet jis yra ir publika. Geras siužetas apie mūsų „komercininkus“. Tik jie – ne prancūzai, todėl elgiasi priešingai. Savo nežinia kokiai terapijai (ar, būkim tiesūs kaip amerikiečiai, – pelnui) Kostas Smoriginas pasikviečia Algirdą Latėną ir Viktoriją Kuodytę – bet, deja, ir publiką. Šie aktoriai – ne jankovskiai su čiurikovomis, todėl jiems režisieriaus nereikia. Kaip jie vaidina ir ką kas režisuoja, nesvarbu, bet nuo pat pradžių įvyksta tragedija, geriausiai atsispindinti žiūrovų reakcijose. Šie sėdi šokiruoti, kol po pusvalandžio bando „nusileisti“ iki tos aktorystės ir humoro lygio, kurių nesitikėjo išvysti, nes ėjo ne į agitbrigadų konkursą „Juokis 1983“. Nemaža jų dalis neabejotinai ėjo žiūrėti Nekrošiaus ar legendinio kadais Jaunimo teatro aktorių, o aptiko ką? Jedigėjų po 30 metų rinkos visuomenėje? Makbetą, statantį skėtį į antrą galą karalienei Gineverei? Jie aptiko daugiau: tragediją apie prarandamą savigarbą, savojo vardo ir kūrybinės biografijos atsisakymą – ir teatro paniekinimą taip pat. Visa tai – vien už tą „payé“?
Galbūt ne vien tik tai. Galima teisinti (bet ne pateisinti) gerus aktorius, kad jie neturi rimtų darbų. Tačiau trumpa lietuviškojo komercinio teatro istorija rodo, kad kuo toliau, tuo kokybė prastėja. Atvirkštinė evoliucija, lyg tik ką gimęs kūdikis ne augtų, o kasdien vis mažėtų. Guodžia nebent tai, kad Muzikos ir teatro akademija kasmet į rinką paleidžia vis naują bedarbių armiją, ir galbūt pagaliau šie ims rimčiau konkuruoti. O žiūrovai palengva dar iki spektaklio ims skirti, kur rimtas teatras, kur lengva pramoga, o kur abiejų kaukės.
