Dalia Juškienė
|
|
| Kauniečių neišgąsdino net puspenktos valandos „Faustas” |
Tarptautinės darbo dienos proga buvom apdovanoti ilguoju nedarbo savaitgaliu. Tik svarbiausios dovanos – gero oro – negavom. Susigūžę kantriai priėmėm dangaus staigmenėlę – sniegą gegužėj. Jau net keiksnoti tą nestabilų gimtinės pavasarį pavargom. Yra kaip yra.
„Tokių pavasarių galėtų būti keliskart per metus!” Tai – ne ironija, bet nuoširdus linkėjimas iš sekmadienį „Girstučio” kultūros rūmuose pasibaigusio „Lietuvos teatrų pavasario” žiūrovų atsiliepimų. Kad ir ką mums dovanojo dangus, praėjusi savaitė Kaunui atnešė tokį pavasarį, kuris pražydo pačiais laukiamiausiais mūsų mieste žiedais. Gyvybės jame buvo tiek, kad galėjai bėgioti iš renginio į renginį ir nagus iš apmaudo graužtis, kodėl neįmanoma būti keliose vietose tuo pačiu metu.
Teatrinio meno maratonas „Girstutyje”, Sankt Peterburgo kultūros dienų renginiai, „Kaunas Jazz” festivalis. Nors Kauno meras Andrius Kupčinskas, sveikindamas „Lietuvos teatrų pavasario” laureatus ir pasvarstė balsu, ar nevertėtų ateityje geriau suderinti grafiko, kad tokio masto renginiai nesuliptų vienas ant kito, publika rado kelius ten, kur kiekvieno širdžiai miela. Visos salės lūžo.
O tokią Laisvės alėją, kokia ji ūžė džiazo naktimis, šviesiausiame sapne galima buvo susapnuoti. Kavinių viduje ir prie lauko stalelių vietų – su žiburiu ieškok. O užsieniečių, kantriai laukusių vietos nutūpti, veido išraiška – balzamas kauniečio širdžiai. Lai parsiveža tokių įspūdžių apie mūsų miestą, kuriame – ir be didelių lozungų aišku – tokiomis dienomis gyventi ne tik galima, bet ir gera.
Aktorius Valentinas Masalskis, „Girstutyje” prizais ir bravo šūksniais pamalonintas publikos, buvo jai dosnus komplimentų – Kauno žiūrovai šiltesni, nuoširdesni už sostinės. Dviejų savaičių spektaklių maratoną kauniečiai ištvėrė garbingai. „Jei net puspenktos valandos „Faustas” neišgąsdino, tai tikrai aukščiausios prabos publika”, – žavėjosi teatralai.
 |
| „Girstutyje” prizais ir bravo šūksniais publika sutiko aktorių Valentiną Masalskį. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Visus „Kaunas Jazz” koncertus publika vainikavo bisais ir audringais plojimais stovėdama. Jos išprusimas, gebėjimas įvertinti kokybę buvo stimulas ir patiems atlikėjams. Gyvosios muzikos legendos gitaristo Alo di Meolos į festivalį Kaune pasiklausyti atvažiavę vilniečiai turėjo galimybę sugretinti šio atlikėjo pasirodymus, nes prieš kelerius metus jis koncertavo Vilniaus džiazo festivalyje. A. di Meolos gerbėjų nuomonė buvo vieninga – Kaune koncertas labiau pavykęs, Kauno publika nuostabi.
Sankt Peterburgo kultūros dienos, aprėpusios ir Kauną, ir Vilnių, laikinojoje sostinėje debiutavo su didžiuliu publikos palaikymu. Nesvarbu, kad vilniečiai turėjo galimybę dalį renginių pamatyti nemokamai. Už galimybę išgirsti Sankt Peterburgo menininkus Muzikiniame teatre kauniečiai mokėjo kaip už premjerinį spektaklį, taip tarsi balsuodami – tokių renginių miestui ir miestiečiams reikia kuo daugiau.
Kad ir kokie ištikimi būtų vienų ar kitų renginių gerbėjai, didžiausius populiarumo dividendus krauna tų renginių duoklė miestui. „Kaunas Jazz“ tradiciškai „vaišina“ nemokamais lauko koncertais, o kai per miestą pajuda kolona su pučiamųjų orkestru priešaky, visi žino – į Kauną atėjo džiazo pavasaris. Restoranų tinklas „Pizza Jazz“, kaip oskarus kino versle įsteigęs „Jazz Eaters Award“ („Džiazo valgytojų apdovanojimą“), suteikė galimybę nepatekusiems į festivalio koncertus klausytis jų tiesioginių įrašų visose tinklo kavinėse Kaune ir Vilniuje.
29-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“, 17-asis „Kaunas Jazz“ – dešimtmečiais tradicijas brandinę ir žiūrovų meilę pelnę renginiai. Paskui šiuos ilgaamžius besirikiuojantiesiems reikėtų perprasti tą aukštos kokybės ir stulbinančio populiarumo receptūrą. Pavyzdžiai čia pat. Kultūriniai pavasariai šiltesni už bet kokius sinoptikų prognozuojamus.
