Kryžių keliai ir teatrinės kalėdos

Vaidas Jauniškis 2007 03 30 Verslo žinios, 2007 03 30

aA

Ričardas III (Lawrence´as Olivier): „Pasibaigė nesantaikos žiema?”. Nuotrauka iš www.r3.org
„Pasibaigė nesantaikos žiema,/ Po Jorko saule vasara suspindo“, – šiais Glosterio žodžiais iš Shakespeare´o „Ričardo III“ buvo pradėta Tarptautinės teatro dienos šventė ir „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimo ceremonija. Ir iš tiesų ši šventė, vienaip ar kitaip režisuota, ginčų sutinkama ir palydima, vis dėlto išlieka kaip vienintelės teatrinės kalėdos, kai visi vieni kitiems šypsosi, atleidžia, atsiprašo, dėkoja ir sveikina.

Vienintelis kartas per metus smagiai, o ne kolegą laidojant susibėgti įvairių miestų teatro žmonėms ir pasibūti. Sceninė šventės dalis jau nėra spektaklis, todėl ji ir nekritikuotina, nes lieka teatralų reikalu: kokią padarysit, tokią ir turėsite, tokio atgarsio ir sulauksite platesnėje visuomenėje – ne vien tik šventės ir jos karnavalo atgarsio, bet ir paties teatro vardo ir jo svarbos.

O patys apdovanojimai – taip, nuomonių pilni interneto portalai, nes apie teatrą taip pat žiūrovai viską žino. Juoba kad čia galima remtis vien tik skoniu ir tuo niekam tarsi nepakenkti (ne gydytojas, širdies neišoperuosi). Nebent per skonį-skrandį pakenksi savo paties ir kitų širdžiai-dvasiai.

Keliai iki kryžių

Kai esi patyręs šį teatro meno maratoną, tarpais lyginamą su kančių keliais, itin retais atvejais apdovanojamą teatriniais stebuklais, kiek kitaip žvelgi į vertinimo komisijos darbą ir kai kam keistai skambančius sprendimus. Nes kokie 50-70 spektaklių per metus (neskaičiuojant festivalių) reiškia geriausiu atveju kas penktą vakarą ne namuose, kartais kelionę į nakties pakraštį iš Klaipėdos ar Šiaulių, dvigubą darbo dieną su naktipiečiais pakelės kavinėje. O dar šalia teatro egzistuoja ir kitos meno sritys, veikiančios sceną, kurias pažinti privalu, idant savojoje būtum profesionalas. Tai reiškia ir nuovargį, ir persisotinimą scena, ir bandymą demokratiškai suderini skirtingas patirtis bei skonius.

Viename radijo komentare teatro kritikas Egmontas Jansonas pareiškė: kadangi vis nominuojami tie patys stipriausieji, tai kam tuomet reikėjo važinėti? Taip visažinio tonu konstatuoti galima tik post factum ir nubraukti romantiškąją viltį rasti ką nors naujo ir ką netikėto pastebėti. Tačiau be tokios vilties darbas lieka tik rutina, kuri save gerbiantį kritiką turėtų paskatinti tik atsisakyti vertinimų. Nes tai reiškia nepastebėti sėkmingo debiuto ir jaunų kylančiųjų, nežinoti šalies konteksto ir kito miesto teatro problemų.

Peizažas su pažįstamaisiais

Bet jei peržvelgtume pristatytuosius apdovanojimams, t.y. geriausius teatro žmones ir jų darbus, galima pastebėti ir šalies teatro kraštovaizdį, ir pačios komisijos polinkius.

Taip, iš esmės peizažas nepakito. Klaipėda tebeturi nuostabią trupę ar bent jau jos tvirtą branduolį, bet ji pastebima tik tuomet, kai su ja dirba aukšto lygio režisierius. Kaip ir po „Šalto vaiko“, taip ir po „Kelionės į Damaską“ Oskaras Koršunovas pakėlė Klaipėdos kartelę. Šiauliai ją pasikėlė su Aidu Giniočiu ir jo „Princese Turandot“, bet neabejotinai suveikė ir gastrolinis žaidimas: nebūtų atvežę keturių spektaklių į Vilnių, kažin ar būtų buvę taip ryškiai pastebėti (5 nominacijos, nors nė vieno „kryžiaus“).

Ramiai jau keletą metų ilsisi Panevėžio ir Alytaus miestai su visais savo teatrais in corpore. Pirmasis miestas – dėl stipresnių režisierių stokos ir jokių norų tai spręsti, antrasis – dėl labai silpnos trupės. Kauno dramos teatras, nepaisant sudėtingų remontų ir klajonių po kitas erdves, paleido į sceną bent keletą spektaklių, tačiau sulaukė tik savojo miesto įvertinimų.

„Pietūs su Liudviku”: vietoj filosofijos – šeimos salonas. Igno Maldžiūno nuotrauka
Štai taip pasireiškia provincijos sindromai (jaučiu kylančią interneto komentarų bangą, bet tokiais metodais pasižymi ne vien Kaunas): „Fortūnų“ diplomai ten, atrodo, buvo dalinami visiems, kas bent kiek scenoje sukrutėjo, o kas dar ir paprakaitavo – tiems ir statulėlės. Nesvarbu, pagal kokią pjesę statoma, kaip elgiamasi su dramaturgu, su jos implikuojamu kontekstu – apdovanojimas vien už tai, kad išėjai į sceną (ir drauge – apdovanojimo nuvertinimas tiems, kas jų nusipelnė). Vizualiai apgaulinga, kai aktorius žino, kaip save pateikti – „teatrališkai“ dirba, kuria neva sudėtingiausią beprotį, o visas spektaklis drauge su jo herojumi eina visiškai pro pjesės šoną („Pietūs su Liudviku”). Kaip tuomet nevertinti Vytauto Anužio Nepažįstamojo „Kelionėje į Damaską“ – visą laiką scenoje, daug dirba, dar daugiau kenčia? Bet, spėju, komisijai egzistavo ir kitas kriterijus: ar mes aktorių tokį jau matėme, ar jis pateikė ką naujo iš savo galingo arsenalo? Pataisa-paguoda: gal dar nepateikė, bet gal pateiks ateity. Spektaklis taps savas, augs. Kita vertus – mes juk kalbame apie apdovanojimus profesionalams. Peteris Brookas premjera leisdavo sau vadinti kokį 30-ąjį spektaklį, bet pas mus skubos dėl komercijos sumetimais premjeros dažnai tebelieka juodraščiais.

Komercializacija ir efektai

Spėju – nors ir kaip su tuo nesutikčiau, – jog tokį pat „naujumo“ kriterijų komisija pritaikė ir Vlado Bagdono Faustui, ir pačiam Nekrošiaus spektakliui. Bet taip gresia amžini ginčai: o ką naujo pateikė Rolandas Kazlas, Jonas Vaitkus, Povilas Budrys? Naujo gali pateikti tik scenografai ir kompozitoriai, jei jie sukuria, o ne kompiliuoja iš anksčiau padarytų. Ginčai čia gali būti begaliniai, tad geriau nekliūti už šios varčios.

Vis dėlto prisimenant pernai metų apdovanojimus, galima būtų rasti ir šios komisijos stilių bei atsekti skonius. Tai – ne tik natūralu (juk komisija – gyvų žmonių grupelė), bet net ir suteikia tam tikrą alibi: toks yra šių metų komisijos stilius ir prioritetai. Ir tai nėra komisijos darbo kritika, o tik pastebėti tam tikri dėsningumai, galbūt esantys ir komisijos prioritetais.

Aštria scenografija ir kostiumais paženklinta „Ivona, Burgundo kunigaikštytė”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Akivaizdžiausiai matosi, kad jai artimesnis vizualus, ekspresyvus tonas, labai šiurkščiai apibendrinant – komerciališkesnis ir efektais grindžiamas teatras, į kurio neseną atsiradimą kritika reaguoja ir jį palaiko. Prisiminkime: pernykštis neabejotinas favoritas – triukšmingas dūmų ir spalvų reginys „Meilė ir mirtis Veronoje“; nominacijos ir prizai rafinuotos popkultūros nestokojančiam „Vaidinant auką“; ryškių gražių kostiumų „Nykštukui Nosiai“. Lengvi, sąmojingi, šilti Aido Giniočio ir jo mokinių darbai apdovanoti ir pernai, ir dabar. Šįmet favoritai – iš intermedijų pokštų nupinta „Princesė Turandot“ bei intelektualiais paradoksais ir aštria scenografija paženklinta „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, nugalėjusi sunkiasvorius „Faustą“ ir „Kelionę į Damaską“. Pagaliau palanki nuomonė apie atvirai pramoginio stiliaus Andželikos Cholinos choreografiją: pernai – nominacija už „zmones:)“, šįmet – „kryžius“ už „Otelą“.

Tačiau tai nėra visagalis dėsnis, nes šalia šių nominuotų ir apdovanotų darbų atsirado vietos ir kitoms kryptims atstovaujantiesiems.

Tai liudija, jog šių metų teatre nematėme nė vieno neginčijamai – jei taip apskritai būna – tvirto spektaklio, kuris būtų sutiktas be išlygų. Tiesiog juntamas laviravimas „geras, bet ...“ Galbūt tai ženklas, kad didieji meistrai šiek tiek pavargo, o ne tokie tvirti pamažu stoja kovoti dėl savų teritorijų.

Laimei, tai ne karas. Laimei, tai karas, kur vieno pergalė yra dovana daugeliui. Ypač tinkantis per teatrų kalėdas. Kaip baigia „Ričardą III“ Ričmondas – „Taika ilgam sugrįžo mūsų žemėn, / Užgijo žaizdos, Dievas tarė „amen!“ Ilgam – tai iki kito kovo.

Komentarai