Beau monde stiliaus teatras ir dvikovos su klasika. Ironiška apžvalga

Irena Aleksaitė 2006 06 21 Kultūros barai, 2006 Nr. 5

aA

Teatriniai kryžiaus keliai – taip galima pavadinti šių metų vertinimo komisijos keliones po teatrus, ieškant pretendentų į „Auksinio kryžiaus“ apdovanojimus. Ne todėl, kad šaltomis tamsiomis naktimis teko baladotis iš vieno miesto į kitą, ne todėl, kad per pusantro mėnesio perižiūrėjome keturiasdešimt šešis vaidinimus. O todėl, kad pamatėme didžiulį kiekį neįsivaizduojamai prastų spektaklių, atsidūrusių šiandienos teatrų repertuare. Tai kas gi dedasi už Vilniaus ribų? Kokia teatrine produkcija maitinami žiūrovai? Apie tai ir bandysiu papasakoti.

Galopu į Europą...

Kauno Mažojo teatro spektaklis „Ponas „K“. Nuotrauka iš Kauno Mažojo teatro archyvo
Atrodo, teatrai (ir sostinėje, ir kituose miestuose) nesiskundžia žiūrovų stygium. Visur, kur buvome, salės pilnos, kartais net perpildytos. Panašu, kad televizija nukamavo žiūrovus galutinai ir jie vėl atranda teatrą. Atrodytų, gyvuok ir džiaukis! Bet kai kurie teatrai vis tiek griebiasi „masalo“. Kaip dainuojama „Veronoje“ – „dėl viso pikto...“ Kas tas „masalas“? Ogi „lengva“ produkcija – visokio plauko verstinės užsienio autorių komedijėlės, melodramos, kaip du vandens lašai panašios į televizines „muilo operas“. Meilės, aistros ir vyrų ištroškusios agresyvios damos kivirčijasi viena su kita ir su neištikimais meilužiais iš pavydo ar dėl turtų... Nesudėtinga „aistrų aritmetika“ pasaldinama melodramos sirupu, seksualiniu padažu ar primityvia detektyvine intriga. Šitokį banalybių kratinį teatrai programėlėse pateikia kaip naujausią užjūrio sensaciją, o autorių pristato vos ne kaip paties Moliere’o tolimą giminaitį... Iš kokio „aruodo“ traukiami į dienos šviesą „Ponas „K“, „Pižama šešiems“, „Peepshow“, „Heroinas“, „Rudens stiliaus moteris“ ir panašūs dramaturgijos šedevrai? Gal manoma, kad šiuo greitkeliu greičiau pasieksime išsvajotą holivudinį beau monde? Šitas beau monde – atseit aukštuomenė – neretai scenoje atrodo tikras dvasios skurdžių sapnas. Flirtas, vilionės, simpatijos – šie dalykai scenoje seniai užmiršti nuo Konstantino Glinskio estetizuotos režisūros laikų. Todėl, kai šiandien bandoma visa tai prisiminti, „ažūrinė“ emocijų konstrukcija virsta gelžbetonine, o meilužių flirtas labiau primena gašlius pasikirkinimus...

Šiuo atžvilgiu sunkiasvoris man pasirodė Panevėžio dramos teatro spektaklis „Pižama šešiems“ (režisierius Rolandas Atkočiūnas). Prancūzo Marco Camoletti komedijoje veikia trys meilužių poros, nuolat pakliūvančios į „pikantiškas“ situacijas. Iš to kyla painiava, nesusipratimai. Kadangi tai ne gamybinių, o amūrinių santykių sfera, reikėtų siekti vaidybos lengvumo, bet tik aktorius Albinas Keleris jaučia „lengvojo“ žanro reikalavimus. Kiti, ypač damos, kaip sakoma, „smogia iš peties“. Ir nors programėlėje parašyta, kad pjesės „herojai verkia iš apmaudo, o žiūrovai leipsta iš juoko“, – tokio „leipimo“ salėje nepastebėjau.

Apgailėtinas, nutriušęs butaforinis aukštuomenės vaizdelis pateiktas Kauno Mažojo teatro rėksmingame vaidinime „Ponas „K“ (režisierius Vytautas Balsys). Dvi poros įnirtingai aiškinasi mįslingą pono „K“ dingimą. Šeimininkai visaip kvailina ir mulkina į svečius atvykusią porą – štai ir visas detektyvas, ir visas humoras. Vienintelė mįslė, kurią sprendžiau žiūrėdama šį sceninį kičą, – kuo dėta Mona Liza, kurios išdidinta reprodukcija pakabinta skurdžiai pretenzingame interjere. Nusprendžiau, kad tai, ko gero, „postmodernistinis“ režisūros „štrichas“.

Vladimiro Djačenkos pjesę „Rudens stiliaus moteris“ pastatė Kauno akademinis dramos teatras, šiam „vienos dienos groteskui“ (taip autorius įvardija žanrą) pakvietęs Šilutės teatro režisierių Sergejų Paciuką. Pasak jo, „Tai istorija apie tai, kaip dvasinio drugio krečiamas žmogus savo gyvenimą paverčia nuobodaus „atsėdėjimo“ šioje žemėje ceremonija. Turtinga moteris, įstrigusi niekam nereikalingų, beprasmiškų reikalų ir poelgių rate. Sustingusi siela – ar gali moteris jaustis dar žiauriau?“ „Atsėdėjimas“ spektaklyje vyksta iš tikrųjų – herojė Ema Berg sėdi milžiniško dydžio aptriušusioje lovoje su gausybe telefonų, „aprengtų“ megztais rūbeliais... Spektaklio pradžioje dūzgia lėktuvo motoras, uniformuotos stiuardesės su standartinėmis šypsenomis nešioja užkandžius, kaip įprasta lėktuve. Pertraukose dvi šokėjos šoka (palyginti neprastai) „pilvo šokį“, herojė demonstruoja prabangius tualetus. Tai ir visa režisieriaus fantazija, meninis skonis (dėl kurio, kaip žinome, nesiginčijama...).

Vieno negaliu suvokti: kaip į šitą „lovinę“ istoriją įsivėlė talentinga aktorė. Vien iš vaidybos geismo, noro būti scenoje? Stebiu Daivą Stubraitę, aktorę, o ne jos vaidinamą turtuolę Emą, matau išskirtinius sceninius jos duomenis ir fantazuoju, ką ji galėtų vaidinti? Ir ledi Makbet, ir Elizą Dulitl, ir Norą, ir Medėją... Jai tiktų ir groteskas, ir komedija, ir vodevilis... Kokia plati ir įvairialypė jos vaidybos amplitudė, parodė talentingai suvaidinta Ela, senstanti agresyvi filosofė, Gintaro Varno spektaklyje „Nekalti“ pagal Dea Loher pjesę – už šį vaidmenį Daiva Stubraitė šiemet apdovanota „Auksiniu kryžiumi“, pripažinta geriausia sezono aktore. Gal vien dėl to būtų galima neskausmingai numarinti tuščiavidurę „Rudens stiliaus moterį“?..

Alytaus miesto teatro „Heroinas“. Nuotrauka iš www.teatras.lt
„Pramoginis“ repertuaras neapsiriboja vien klastos ir meilės istorijėlėmis. Yra ir „šiurpesnių“ dalykų. Alytaus miesto teatras pristatė „Heroiną“ – Dalios Kimantaitės inscenizaciją pagal Melvino Burgesso kūrinį. Virš scenos ne pro šalį būtų iškabinti plakatą su užrašu: „Nevartok heroino – jis labai kenkia sveikatai!“ Tai būtų šio pastatymo „antuždavinys“. Pirma reikia parodyti sveiką ir linksmą jaunimą, paskui įklampinti jį į heroino liūną. „Kaifas“ trunka neilgai – tai rodo vaivorykštinis šviesų blykčiojimas scenoje. Po to prasideda „sudėtingesnės“ užduotys – jauniems aktoriams reikia pademonstruoti savo plastinius sugebėjimus: ropoti, šliaužti, riestis lanku ir stotis piestu, kad būtų plika akimi matyti, kaip tas nelemtas heroinas užvaldo kūnus. Praverčia ir raiški mimika – skausmo grimasos. Viskas čia taip paprasta ir aišku, kad net darželinukai lengvai įsitikintų heroino žala.

Ar ne pernelyg sparčiai skuba „(post)modernizuotis“ Alytaus teatras, kuriam pirmiau derėtų atsistoti ant kojų profesiniu atžvilgiu?

Apie profesionalumą

Joks kūrėjas neapdraustas nuo nesėkmių ar užsitęsusių kūrybinių pauzių. Tačiau yra vienas nekintamas rodiklis – pasirengimas kūrybinei veiklai, profesijos įvaldymas. Šių žinomų tiesų nekartočiau, jei taip akivaizdžiai nesusidurčiau su profesionalumo stygium.

Karingą neprofesionalumą kasdien regime TV ekrane, bet tas nesusivokimas, nesusigaudymas, nepasirengimas aktorystei ir režisūrai, deja, jau įsibrovė ir į teatrą.

Kauno Mažojo teatro spektaklyje „Ponas „K“ iš septynių atlikėjų vaidina tik vienas profesionalus aktorius. Visi kiti – nežinia iš kur čia atsiradę. To, ką jie išdarinėja scenoje, apskritai negalima vadinti vaidyba įprastine šio žodžio reikšme. Keisti rėkavimai, spygavimai, blaškymasis, dirbtinumas, apsimetinėjimas, dviejų merginų, vaidinančių damas, manieringas maivymasis... Tai, ką matėme scenoje, buvo taip agresyvu ir vulgaru, kad pasijunti atsidūręs tiesiog už „gėrio ir blogio“ ribų... Grupelė jaunų vyrukų ir merginų ėjo Kauno senamiesčiu ir, užsukę į čia esantį teatriuką, nutarė dvi valandas pavaidinti. Matyt, tokios neįpareigojančios pozicijos laikosi ir šio miesčioniškai gariūniško balagano režisierius Vytautas Balsys?..

Aleksandras Rubinovas spektaklyje „Neūžauga". Nuotrauka iš www.kamane.lt
Po poros dienų patekau į kitą spektaklį Kaune, bet jau Kameriniame jaunimo teatre, – „Neūžaugą“ pagal Paro Lagerkvisto kūrinį režisavo Stanislovas Rubinovas. Dešimt žiūrovų, apsisiautusių šiltais pledais, susėdo rūsyje (tik tiek ten telpa žmonių). Atsidūrėme ne tik architektūros, bet ir vaidybos viduramžiuose. Nuo žiaurųjį Neūžaugą vaidinančio Aleksandro Rubinovo žiūrovus skiria vos du žingsniai, bet režisierius to visiškai nepaiso ir siūlo aktoriui kurti „visu pajėgumu“. Per visą monospektaklį šiurpinami klaikių Neūžaugos žvilgsnių, akių vartaliojimo, pamišėliškų šnibždesių ir draskymosi, veidu žliaugiančio prakaito, pasibaigus kančių seansui iš rūsio sprukom kiek kojos neša.

Alytaus miesto teatrui vadovauja du entuziastai – Arvydas Kinderis ir Dalia Kimantaitė. Abu jie LMTA parengė savo teatrui trupę, su kuria ir dirba. Vieni spektakliai labiau pavykę, kiti mažiau. Tačiau prastesnieji verčia sunerimti.

Jau minėjau Kimantaitės režisuotą spektaklį „Heroinas“, nustebinusį lėkštu schematiškumu. Kinderis užsimojo plačiau – pats inscenizavo ir pastatė Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ dvi dalis. Pamenu, dar sovietmečiu režisierė Kazimiera Kymantaitė siekė gauti rašytojo sutikimą šiam romanui inscenizuoti ir pastatyti. Buvo parinkusi ir aktorių Vasario vaidmeniui (juo turėjo būti Algirdas Lapėnas), parengusi detalų spektaklio planą. Tačiau Mykolaitis-Putinas kategoriškai pareiškė, kad nepageidauja matyti savo romano nei teatre, nei kine. Autoriaus, o vėliau ir jo našlės draudimas galiojo ilgą laiką. Matyt, dabar draudimo terminas baigėsi ir įsigalėjo naujas principas: kas pirmesnis, tas gudresnis... Romaną inscenizuoti pirmasis suskubo Arvydas Kinderis Alytaus miesto teatre. Drąsus poelgis!

Abi „Altorių šešėly“ dalys – atskiri spektakliai, matyt, skirti daugiausia mokyklinei publikai. Čia viskas taip supaprastinta, net suvulgarinta, kad nebeliko nei pakilaus dvasingumo, nei poetinės-lyrinės, filosofinės-intelektualinės intonacijos, būdingų romanui. Kartais, ypač pirmojoje dalyje, kur kalbama apie Vasario mokslą Kunigų seminarijoje, susidaro įspūdis, kad su raudonu pieštuku gerokai pasidarbavo koks sovietinių laikų cenzorius... Prisilietimas prie šio sudėtingo kūrinio nusistebėtinai negrabus, primityviai vienareikšmis. Nejaugi režisierius mano, kad moksleiviams reikia pateikti nudrenuotą, nusausintą ir išdžiovintą „produktą“? O jei adresatas platesnis, tuo labiau nesuprantami šios inscenizacijos atsiradimo motyvai. Antroje dalyje „Eina gyvenimas“ veiksmas vyksta baronienės fon Reinek dvare. Po sceną zuja net devyniolika personažų: prelatai, vikarai, klebonai, kunigai, inžinieriai, daktarai, dvaro tarnaitės, jauni dabitos, panelės, baronienės vyras, gimnazijos kapelionas ir kt. Turbūt negausios lėšos, skirtos šiam vaidinimui, apribojo ir scenografo Artūro Šimonio fantaziją – pretenzingas dvaro vaizdas veikiau iš Jono Marcinkevičiaus „Benjamino Kordušo“ epochos. Akį rėžia varganai „prabangūs“ damų tualetai, matyt, iš „dėvėtų rūbų“ arsenalo, ypač bateliai, dar juokingiau atrodo apsilupinėję „rokoko“ stiliaus staliukai ant iškrypusių kojelių. O šalia jų – medinis grubaus darbo arkliukas-sūpuoklės tiesiai iš XIII amžiaus, tarsi pasiskolintas iš liaudies buities muziejaus. Režisierius stengiasi išlaikyti aukštuomenės etiketą, žinoma, pagal savo supratimą. Baronienė fon Reinek stovi trečia baleto pozicija ir koketiškai atsilošusi gundo Vasarį, baronienė Sokolina daro manieringus reveransus ir įmantriai gestikuliuoja, jaunos damos „žengia“ polonezo žingsniu, joms asistuojantys vyrai „elegantiškai“ susigūžę trepsi iš paskos. Jaunas dabita dar nėra apsisprendęs, į ką turėtų būti panašus jo herojus – į Chlestakovą ar į Byroną... Dvasininkai kiekvienas individualiai ieško savo personažo keistenybių, bet visi sutartinai „lenkia taurelę“... Tokį keistuolių būrelį retai pamatysi. O tarp jų visų, įtraukęs galvą į pečius, siaubingai sutrikęs, su skausminga veido išraiška (tarsi vienu metu jam geltų visus trisdešimt du dantis) šmėsčioja Liudas Vasaris (Marius Sadauskas)... Stebina ne sceninė romano parodija, ne režisierius, nesuvokiantis savo realių galimybių, bet rami visų reakcija į tokį akibrokštą. Ar yra kas šiandien galėtų užtarti klasiką ir apsaugoti nuo profanacijos?

Scena iš Arvydo Kinderio režisuoto spektaklio „Altorių šešėly“. Nuotrauka iš www.teatras.lt
Alytaus teatro trupei ypač aktualus ir darbas su jaunais aktoriais. Jiems siūlomas „išorinio nudavinėjimo“ kelias, nesiekiant nei vidinės tiesos, nei psichologinės poelgių ir jausmų motyvacijos, lemia, kad viskas guli paviršiuje, viskas tiesmuka ir vienareikšmiškai banalu. Tai pavojingas dalykas, juoba kad aktorių vaidybinis pajėgumas – neabejotinas.

Ir vėl klasika

Visada įdomu išsiaiškinti, iš kokių paskatų teatras imasi klasikos kūrinio. Reikia manyti, iš pačių kilniausių. Gal todėl, kad didžiumai trupės aktorių rastųsi darbo, gal kad repertuaras įgautų „svorio“, gal kad kuris nors aktorius yra seniai nusipelnęs klasikinio vaidmens. O gal dėl visko kartu. Bendrais bruožais aptarsiu šio sezono klasikos pastatymus.

Seniai mūsų scenoje nebuvo Bertolto Brechto pjesių. Jo „Kaukazo kreidos ratą“ Panevėžio dramos teatre režisavo Raimundas Banionis. Niekada Lietuvoje nestatyto žymaus lenkų dramaturgo Witoldo Gombrowicziaus „Jungtuves“ Šiauliuose pastatė Algimantas Pociūnas. O Algirdas Latėnas per vieną sezoną suskubo pastatyti Antono Čechovo „Dėdę Vanią“ Vilniaus Jaunimo teatre ir „Karalių Lyrą“ Klaipėdoje. Pastarąjį spektaklį jis perėmė iš kito statytojo rankų. Tai buvo rizikingas mostas, nors Latėnas ir gelbėjo teatrą.

Nebe pirmą sykį Šiaulių dramos teatre stato spektaklius laisvai samdomas režisierius Algimantas Pociūnas ir visada jis su kolektyvu dirba rūpestingai. Gal, sakau, teatras galėtų „užlaikyti“ jį ilgesniam laikui?

Gombrowicziaus „Jungtuvės“ Šiaulių dramos teatre. Nuotrauka iš Šiaulių dramos teatro archyvo
Gombrowicziaus „Jungtuvės“ – labai sudėtinga pjesė. Apstu įvairiausių perversijų ir metaforų – filosofinių ir mitologinių, beribio autoriaus fantazijos žaismo ir šėlsmo, kai herojai mūsų akyse staiga transformuojasi į visai kitus, kito socialinio statuso žmones: sūnus, grįžęs iš karo, pavirsta despotišku kunigaikščiu, jo Tėvas tampa karaliumi, Motina – karaliene, buvusi Tarnaitė sužėri kaip kunigaikštytė, o ištikimas Sūnaus draugas tampa dvariškiu... Pasak autoriaus, „tai naujo ir nežinomo Tapsmo iškilmingos, šventos apeigos“... Veiksmas, viena vertus, intriguoja savo mįslingumu ir fantastiškumu, kita vertus, paverčia žiūrovus stebėtojais, kurie laukia, bet taip ir nesulaukia stebuklo. Spektaklis virto klaidžiu labirintu, po kurį buvome vedžiojami. Šiauliečių garbei reikia pasakyti, kad jie dėmesingai sekė šį nelengvai suvokiamą vaidinimą, nė vienas nepatraukė durų link.

Šiaulių teatro trupei Pociūnas suteikė galimybę imtis ne tik sudėtingos, bet ir visai kitokios medžiagos, nei ji yra įpratusi. Teatrinės formos atžvilgiu „Jungtuvėse“ patraukia darnios ir plastiškai raiškios masinės scenos, aštrios, dirglios veikėjų reakcijos, nuotaikų ir emocijų žaibiška kaita, paslaptinga spektaklio atmosfera.

Raimundas Banionis Panevėžio dramos teatre statydamas „Kaukazo kreidos ratą“ pasitelkė beveik visą šio teatro trupę – net trisdešimt aktorių, ir tai be masinių scenų dalyvių! Didelio formato vaidinime gausybė įvykių slenka greitai it filmo kadrai. Veiksmas perkeliamas tai į lietuviško kolūkio saviveiklą, tai į mūšio lauką, tai į mero rūmus, tai į triukšmingą teismo salę... Spalvingoje ir margoje masuotėje gerai įsimeni paskirus veikėjus, paskiras grupeles. Pagautas įkvėpimo, iš salės į sceną įskrieja aktorius Albinas Keleris, vaidinantis saviveiklos Režisierių; įdomus trijų Moteriškių – Astos Preidytės, Lolitos Martinonytės, Laimutės Mališauskaitės „choras“; juokingai chaotiška, iš baimės paklaikusi mero aplinka – jo rėksminga žmona (Ligita Kondrotaitė), pats meras (Algirdas Paulavičius) bei gausi jo svita; komiški du vienas kito nekenčiantys konkurentai, pametę galvas dėl Grušės ir t.t.

Scenografas Sergejus Bocullo personažus įkurdino suspaustoje erdvėje, tarsi uždaram vidiniam kieme su bildančiomis nuolat varstomomis, stumdomomis durimis, dar labiau pakaitindamas ritmą. Scenoje ūžia tikras avilys... Įdomūs, ironiškai raiškūs ir dailininkės Ritos Kosmauskienės sukurti spalvingi kostiumai.

Tačiau įspūdingame įvykių sraute tarsi išblėso pagrindinis dalykas, dėl ko Brechtas ir sukūrė šią pjesę, – istorija, įpinta į senovinę Kaukazo kreidos rato legendą. Virėjos padėjėjos Grušės (aktorė Eleonora Koriznaitė) ir jos išgelbėto vaiko istorija, ir net svarbiausia spektaklio scena, kai tikroji vaiko motina – mero žmona ir netikroji – Grušė stoja į kreida apibrėžtą ratą, kad pertrauktų vaiką savo pusėn, spektaklyje sukalbėta greitakalbe, todėl nepadarė jokio įspūdžio, buvo netgi nesuprasta. Aktorė Grušę vaidina protokoliškai sausai, formaliai, ir Brechto teorija čia niekuo dėta.

Abejonių sukėlė ir teisėjas Azdakas – Albinas Keleris. Teismo scenoje jis taip užsiėmęs savo personažo girtumo „metamorfozėmis“, t.y. publikos juokinimu, kad sunku patikėti saliamoniškai išmintingu jo sprendimu, kuri iš motinų laimėjo dvikovą kreidos rate. Negi šis vos ant kojų pastovintis, vos liežuvį apverčiantis teisėjas yra pajėgus suvokti Tiesą? Nežinau, kaip ir dėl ko tai įvyko. Teatre daug mįslingų dalykų pasitaiko...

Algirdo Latėno „Karalius Lyras“ Klaipėdos dramos teatre. Nuotrauka iš Klaipėdos dramos teatro archyvo
Algirdo Latėno „Karalius Lyras“ Klaipėdos dramos teatre pratęsė šios pjesės nesėkmių istoriją. Jos taip ir neįveikė Eimuntas Nekrošius, ilgai su ja kamavosi Aurelija Ragauskaitė... Įklimpo į ją ir Latėnas, ėmęsis „greitosios pagalbos“ vaidmens po to, kai pasidavė ją statyti bandęs kitas režisierius. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad „Karalius Lyras“ aiškesnis už kitas didžiąsias Shakespeare’o tragedijas. Matyt, tai apgaulinga prielaida, suklaidinusi daugelį. Tokia mintis kilo, kai prisiminiau Peterio Brooko „Karalių Lyrą“, kadaise matytą Maskvoje per anglų teatro gastroles. Tada pirmąsyk savo akimis regėjau pasaulinio garso režisierių šlovės viršūnėje – anglų teatrą pažinojau tik iš teatro istorijos vadovėlių. Brooko „Karaliaus Lyro“ koncepciją ir esmę supratau gerokai vėliau. Režisieriui rūpėjo giluminiai personažų tarpusavio santykiai, jis ieškojo psichologinės motyvacijos, poelgių logikos, vidinių ir išorinių priežasčių, nulemiančių vienokį ar kitokį žmogaus elgesį. Brookas siūlė į Lyrą karalių ir Lyrą, netekusį karalystės, pažvelgti kritišku žvilgsniu. Jis netikėtai teisino dukterų įniršį, neapykantą tėvui, kuris siautėjo su niekuo nesiskaitydamas, griaudamas tvarką, pabrėždamas savo galią ir valią, o vėliau keikdamas pats save, kad šitos galios atsisakė. Jo įniršis – tai sielos maištas prieš artėjančią senatvę, prieš Mirtį, prieš savo bejėgiškumą.

Būtų įžūlu lyginti aną ir šitą „Karalių Lyrą“. Mąstydama apie nesėkmes, kurios ištinka klasikos statytojus, darau išvadą, kad daugelis režisierių, užuot gvildenę veikalo esmę, užuot, Goethe’s žodžiais tariant, žvelgę „į žmogaus pasaulį“, atsideda „šiuolaikiškesnės“, „modernesnės“ sceninės formos, sąsajų su tikrove paieškoms, tarsi esmė jau seniai atskleista ir nieko nauja čia nebeatrasi. Tų sąsajų galima prigalvoti daug ir pačių įvairiausių, netikėčiausių. Tačiau, kaip rodo sėkmės atvejai, šis procesas – klasikos įsirašymas į gyvenamąjį metą – vyksta tarsi savaime. Vienas pavyzdys: režisierius Romualdas Juknevičius, grįžęs iš tremties, iškart ėmėsi statyti „Dėdę Vanią“. Režisierius, kaip ir šis Čechovo herojus, staiga skausmingai suvokė, kokie tušti tremtyje beprasmiškai praleisti metai, gal net nujausdamas, kiek mažai jam beliko laiko...

Latėno spektaklyje Lyrą supa jam priešiška, grobuoniškai žiauri ir korumpuota aplinka, pirmuoju smuiku „griežia“ abi dukros ir jų vyrai su meilužiais, vyksta bakchanalijos, rezgamos išdavystės ir sąmokslai. Baisi „šiandienos“ kaukė šiepiasi gąsdindama mus... Į spektaklio audinį režisierius drastiškai įtraukė kažkokios Charkovo kavinės grupę „5 nizza“, kuri agresyviomis, nusivylimo, pykčio ir klaikios nevilties kupinomis dainomis zongais tarsi turėtų pabrėžti chaosą, tvyrantį Latėno sukurtoje apokaliptinėje Lyro aplinkoje. Tačiau šis „implantas“ neprigijo. Spektaklis sau, dainos – sau... O pats Lyras su taip ir neišryškinta žmogaus tragedija atsidūrė kažkelintam spektaklio plane.

Spektaklis „Nekalti“ Kauno dramos teatre. Nuotrauka iš Kauno dramos teatro archyvo
Vokiečių dramaturgės Dea Loher dviejų dalių dramos „Nekalti“ nepavadinsi klasika, bet Kauno dramos teatre Gintaro Varno režisuotą spektaklį priskyriau šiam skyreliui. Režisierius neklysdamas nustatė pjesės stilistiką, žanrą, intonaciją. Jo sukurti spektakliai patraukia visumos pojūčiu, kai aiškiai suvoki, apie ką kalbama ir ką norima pasakyti. „Nekaltuose“ Varnas tarsi sulydo skirtingų žmonių istorijas, jiems, išstumtiems iš gyvenimo, iš visuomenės, atsidūrusiems ant mirties ar savižudybės slenksčio, taiko nekaltumo prezumpciją. Rūsčiai ir be sentimentų atveria mums jų likimus – baisius ir tragiškus, keistus ir juokingus. Pasaulis tikrai „išsinarinęs sąnarius“, netekęs vertybinių atramų, paklaikęs ir agonizuojantis. Ar tie nelaimingieji – akla mergina, pamišusi filosofė, lavonų „globėjas“ ir šarvotojas, du savižudžiai, du imigrantai, vieniša moteris, nelaiminga žmona ir jos motina – „kalti“ ar „nekalti“? Kas galėtų vienareikšmiškai atsakyti? Kas galėtų juos apkaltinti ar išteisinti? Kažkas privertė juos tapti tokiais, nustūmė prie bedugnės krašto. Paskui tas „kažkas“ atsiskyrė nuo jų, saugiai įsitaisė televizijos ekrane, iš kur nematyti „nekaltųjų“ akių, negirdėti balsų. „Valdžia“ nuo „žmogaus“ atsitvėrė neįveikiama virtualia siena (ir tai visai ne marksistinė interpretacija). Varnas atidžiai dirba su kiekvienu aktorium, narpliodamas personažų istorijas ir likimus. Jis itin dėmesingas scenovaizdžiui (scenografė Marta Vosyliūtė), kuris režisieriaus koncepcijai suteikia estetiškumo, yra svarbus ir paveikus spektaklių komponentas.

Kauno dramos teatre po didžiųjų persitvarkymų prasidėjo naujas ir, atrodo, vaisingas kūrybos etapas. Tą patvirtina ir nuostabus Inesos Paliulytės spektaklis vaikams „Anderseno gatvė“.

Apie jaunųjų režisūrą

Jaunų režisierių ne taip jau daug turime. Šiuo atžvilgiu ypač vertintinos Jono Vaitkaus pastangos ugdyti naują režisūros kartą, renkant bendrus aktorių ir režisierių kursus. Be režisieriaus Vaitkaus šitos reikšmingos misijos nedaug kas imasi. Tiesa, šiuo metu LMTA Teatro ir kino fakultete Rimas Tuminas taip pat vadovauja būsimų režisierių kursui.

Režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „Savižudis“ Kauno dramos teatre. Nuotrauka iš Kauno dramos teatro archyvo
Du jauni režisieriai Albertas Vidžiūnas ir Agnius Jankevičius – Jono Vaitkaus mokiniai – ypač intensyviai stato spektaklius. Ne visada viskas pavyksta, bet kritika, ypač jaunoji, negaili jiems komplimentų, kartais ir nepelnytų. Iš Jankevičiaus spektaklių man atrodo įdomiausias Nikolajaus Erdmano „Savižudis“ Kauno dramos teatre, nors ligi galo ir nesutvarkytas. Abejonių kelia pjesės „sulietuvinimas“, – rusiškos, juokingai skambėjusios ir turėjusios tam tikrą ironišką prasmę pavardės pakeistos lietuviškomis. Daugiau to lietuviškumo, išskyrus estrados vokalistą Edmundą Kučinską, spektaklio finale optimistiškai „traukiantį“ dainą „Laimės žiburys“, nepastebėjau. Bet vis dėlto tai jau ne Erdmano sovietinis komunalinis butas, prigrūstas gyventojų, dūstančių nuo kolektyvinio bendravimo.

Įdomiausia ir ypač prasminga detalė šiame eilinio miesčionio eiliniame „tradiciniame“ interjere yra dailininkės Lauros Luišaitytės sukurtos grindys – it po septynių balų žemės drebėjimo jos tai kyla aukštyn, tai slenka žemyn vos ne stačiu kampu... Kaip ir Erdmano herojų beprotiškai sumaištingame gyvenime, žemė tikrąja šio žodžio reikšme slysta iš po kojų.

Spektaklyje dominuoja fantastiškai sąmojingas Erdmano tekstas, nuo kurio leipsti juoku. Jankevičiaus „atradimas“ – aktoriaus Eimučio Kvoščiausko Podsekauskas, sakyčiau, „žmogus nesusipratimas“, entuziastingas idiotas, kuriam rūpi tik išsvajota kepeninė dešra. Šalia jo ryški Editos Užaitės vaidinama žmona Marija – it kuolą prarijusi ryžtinga aktyvistė, ir jos Motina (aktorė Liucija Rukšnaitytė) – Podsekausko uošvė, ištežusi it peraugęs grybas... Įspūdingas trio! Šie sceniniai charakteriai labiausiai priartėjo prie Erdmano grotesko, deja, to negalėčiau pasakyti apie kitus vaidintojus, kurie man priminė Juozo Vaičkaus „Skrajojamo teatro“ trupės „nudavinėjimus“ ir vadinamąjį „charakteringumą“. Tarp šių dviejų scenos personažų grupių neišlaikyta žanrinė pusiausvyra. Itin keista antrosios grupės vaidybos maniera – trepsėjimas, stenėjimas, krenkštimas, primenanti mėgėjų pastangas juokinti publiką. O juk pjesėje jie – maištingi idėjų „generatoriai“, „revoliuciniai tiesos šaukliai“, ieškantys savižudžio. Spektaklyje, deja, virtę šaržais. Iš šio vargano būrelio išsiskiria tik Raimondos Šukytės efektinga storulė estetė. Yra ir nelabai vykusių režisūrinių „prigalvojimų“ – pavyzdžiui, Podsekausko kaimynas su vilko kauke iš teleserialo „Na, palauk!“... Susidarė įspūdis, kad režisierius lyg ir nespėjo kūrybingiau padirbėti su aktoriais...

Tokia tad „keista“ teatrinė kasdienybė už Vilniaus ribų.

Komentarai