Kultūra, nematanti vaiko

Rūta Oginskaitė 2006 10 23

aA

Piešinys iš www.tuscaloosachildrenstheatre.com
Ne, aš visai nenusiteikusi verkti, kad švedai, vokiečiai, olandai ar danai turi puikų teatrą vaikams, o lietuviai turi vis tą patį tradicinį, į kurį ir vaikus sunku nutempti, ir patys tėvai nelabai ką ten randa. Visai nėra ko dėl to kelti skandalus ar lieti ašaras, nes apsidairai aplink ir matai, kad gyvenime yra apstu tikrų nelaimių. Žmonės serga nepagydomom ligom, netenka savo artimųjų, sudega namai, skyrybos, savižudybės, konfliktai – žmonija tiesiog užknista įvairiausių nelaimių. O čia – dar ir vaikų teatras neblizga. Naivu ir juokinga. Žiūrint globaliu mastu.

Bet kai ateina savaitgalis ir norisi, tarkime, su vaiku kur nors nueiti, ir kad tas „kur nors“ būtų kultūringa inteligentiška aplinka, gal koks menas – tai kokius mes čia, Lietuvoje galime rinktis variantus? Aš esu mama teatro kritikė, ir savaime aišku, kad kartais bandau nusivesti vaiką į teatrą. Kartais, vadinasi – kokį kartą per metus, dažniau nepavyks. Tada namuose prasideda karas – nes vaikas daro viską, kad mama jo į teatrą nesivestų. Mama jam pažada aukso kalnus po to. Aukso kalnai yra vienos rūšies – „Makdonaldas“ arba picerija. Vaikas sutinka, bet vėlgi daro viską, kad kuo vėliau išeitų į tą teatrą.

Trumpai tariant, kai išsiruoši su vaiku pasikultūrinti, reiškia, kad namuose įkuri pragarą. Kam to reikia? Nei mamai, nei vaikui. Nutemptas į teatrą vaikas vos spektakliui prasidėjus ima klausinėti: kada baigsis? Kada mes eisim? Duok saldainį. Kažkas aplink žiūri, kažkas muistosi, kažkas jau gavo saldainį. O scenoje tuo metu gali būti didžiausias menas arba linksmiausi fejerverkai – vaikui vienodai rodo. Kontakto nėra. Vaikas nemato teatro, jeigu teatras nemato vaiko.

Ant pirštų gali suskaičiuoti spektaklius, kur vaikas atpažįsta sau rūpimus dalykus. Keistuolių teatre „Marius ir Miglė“ pagal trisdešimties metų senumo vokišką pjesę buvo tas spektaklis, kurį mano sūnaus klasė ne tik įsiminė, bet ir citavo gerą savaitę. Klasika. Dramaturgas Volkeris Ludwigas yra vienas iš tų, kurie savo pjesėmis padarė perversmą vaikų teatre. Bet tas perversmas įvyko tikrai prieš tris dešimtmečius.

Ne, negali sakyti, kad Lietuvoje niekas teatre nemato vaiko. Mato. Pasilenkia, čiulba meilius žodžius, kurių prasmė būna tokia: vaikeli, atėjai į meno šventovę, elkis mandagiai, neišdykauk, netriukšmauk ir nieko neliesk, nes gali sulaužyti, o viskas čia mums brangiai kainuoja.

Švedija. Miesto vardas Lundas. Pusė dešimtos ryto. 9.30, kitaip tariant. Į miesto teatrą darželinukus atveda auklėtojos. Kadangi tame teatre vaidinama vaikams, mažutėje fojė patiestas kilimas, pridėta pagalvių ir vaikai, nusiavę batus, prieš vaidinimą dūksta, voliojasi, krykščia. Niekas jų nestabdo, tegu žaidžia, juk vaikai, energija per kraštus lipa. Ir jų dūkimas toks gražus, kad akių atitraukti negali, net galvoji, kad jokių gražesnių vaidinimų niekur pasaulyje negali būti.

Ir ką, tokie prisidūkę jie žiūrės vaidinimą? Matys ką nors, klausys ar toliau norės eiti galvom?

Atsidaro salės durys, į fojė įeina du artistai. Tyli ir šypsosi. Vaikai palengva pastebi juos – vienas pamato, kitam parodo, ir visi jau žiūri taipogi išsišiepę. Visi pasisveikina ir artistai duoda vaikams užduotį – ar šie moka pakaukti kaip vilkai? Aišku, vaikai moka. Oho, kaip kaukia. Tai gerai, pagiria vaikus artistai, per spektaklį jums to prisireiks. O ar mokate taip tylėti, kad nė vieno garselio nepasigirstų ir nenubaidytumėte tų vilkų? Viskas, vaikų nebesigirdi, o jų dėmesys jau visas visas sutelktas į aktorius ir į tą paslaptį, kuri jų laukia už salės durų.

Tada vaikai gauna dar vieną užduotį – ta tyla ir bus jų bilietas už įėjimą į teatro salę. Dabar tyliai tyliai sueikime, o kas negali visiškai tyliai, laikykite už rankos draugą, kuris gali. Ar manote, atsirado nors vienas vaikas, kuris išleido kokį garselį, kol tykino į salę? Visi buvo azartiškai užimti tylėjimu ir tipenimu. Jie jau žaidė artistų pasiūlytą žaidimą. Ir jie jį žais per visą vaidinimą. O artistai supranta, kad vaikai negali sėdėti kaip įkalti, ir tarpais duoda visokių judėjimo užduočių – susijusių su spektakliu.

Tąkart spektaklis buvo apie dėdę, kuris keliauja per pasaulį ir sutinka įvairiausius gyvūnus. Artistas pasakojo ir grojo, o artistė už širmos persirengdavo ir pavaidindavo vis kitą gyvūną – kirminą, dramblį, krabą, tą kaukiantį iš vienišumo vilką, linksmą puošeivą žiurkę ir taip toliau.

Ir po visų švediškų spektaklių vaikams artistai grįžta po nusilenkimų ir kalbasi su vaikais. Leidžia čiupinėti kostiumus, groti, pamoko kokio judesio – jeigu žmogui smalsu. Ir po spektaklio paaugliams artistai yra prieinami savo žiūrovams. Mačiau tokius reginius ir Olandijoje, ir Vokietijoje. Vaikus ypač užkrečia spektakliai su mušamaisiais, ir dar kai būgnijama ne vien instrumentais, o viskuo, kas pasitaiko po ranka. Tada vaikai ilgai nesiskirsto ir būtinai kiekvienas bando pakartoti spektaklio ritmą arba sukurti savo.

O ko nemačiau Švedijoje ar Olandijoje – tai pamokymų vaikučiams, kad būtų geručiai. Arba kad atėję į teatrą, pažintų savo šaknis – nors tai lyg ir labai tauru ir pedagogiška. Teatrai su vaikais žaidžia, kalba jų kalba apie jiems suprantamus ir rūpimus dalykus. Ir susikalba. Ir visada, kurdami savo spektaklius, švedai, vokiečiai, danai, olandai ir kitos pažangios tautos atsižvelgia, kokiai amžiaus kategorijai jie vaidins. Tas spektaklis apie gyvūnus buvo skirtas 3-9 metų vaikams. Kiek vyresniems buvo vaidinama „Šokanti drabužių spinta“ – nes vyresniems jau įdomu ne tik vaizdas ir žaidimas, bet ir santykiai, ypač kovos tarp personažų. Juk svarbu tai žinoti, prieš kuriant spektaklio idėją.

Kad lietuviai savo akimis pamatytų, koks gali būti teatras vaikams, šiuo atveju rūpinosi Švedijos ambasada Lietuvoje, konkrečiai – kultūros atašė Torstenas Schenlaeris, aktorius, dramaturgas. Torstenui rūpėjo, kad kuo daugiau ir kuo veiklesnių žmonių pamatytų šiuolaikinio šokio vaikams festivalį „Salto“, daromą Malmės „Šokio stoties“ (www.dansstationen.nu). Todėl į festivalį važiavo ir šokėja Sigita Mikalauskaitė, choreografė Birutė Banevičiūtė. Ar įmanoma, kad mes trise kažką imtume keisti čia, kur vis dar kuriamas teatras vaikams apskritai? Ar mes galime išjudinti sistemą? Torstenas tiki: lašas po lašo ir sistemą pratašo. Kaip Malmėje sakė šokėja iš Vokietijos Andrea Lukas – „vaikų teatras įsivaizduojamas kaip keli šimtai besijuokiančių vaikų, o jei darai spektaklį tik kelioms dešimtims ir nesieki, kad jie būtinai juoktųsi, tai jau darai kažką netaip?“ Tik Andrea tai pasakojo jau kaip senovę, iš kurios Vokietijos teatras vaikams išlipo. Ilgai jie lipo iš tos tradicijos – kuri juk visuotinė, taigi pažįstama visose šalyse.

Kol kas neįsivaizduoju, kad čia, Lietuvoje, kur tikrai daug talentingų teatro žmonių, kažkas imtų keistis, ir spektakliai vaikams pradėtų darytis nepanašūs visuose teatruose ir ne šimtams besijuokiančių vaikų. Olandė choreografė Wies Bloemen gyrėsi, kad prieš trejetą dešimtmečių jos šalies vyriausybė staiga susirūpino kultūra vaikams – ėmė skirti pinigus vaikų meniniam ugdymui ir apsižiūrėjo, kadgi nėra kur juos vesti ugdyti, tada ėmė skirti lėšas ir kūriniams sukurti. Wies buvo viena iš tų, kurios ėmė kurti šiuolaikinio šokio spektaklius paaugliams, nes jai tai buvo įdomu.

O mes savo šalyje nieko neturime, pasakė Birutė Banevičiūtė. Angliškai tai skamba įdomiau: turime nieką. Aišku, ji kalbėjo apie šokio spektaklius vaikams. Bet pabandykime įsivaizduoti, prisiminti, kokią kultūrą vaikams mes turime? Į baleto teatrą vaiko nebenusitempsi, nes bus pragaras, į dramą – irgi geriau nebandyti, nes bus tas pats. Kai kurie muziejai laukia vaikų su specialiais projektais, bet pamėgink po mokyklos dailės pamokų įtikinti mažą žmogų, kad dailė – tai įdomu. Juk yra atvejų, kai vaikui kaip bausmę liepiama nupiešti gražią eglę!

Ir kas vaikui belieka savaitgaliui? Slankioti po prekybos centrų plotus su kompiuteriniais žaidimais, pasimaitinti picerijose ir pažaisti automatais kino teatro prieangyje. Ir gulėti priešais televizorių, įsijungus „Stresą“, „Amerikietiškas imtynes“ ar „Nacionalinę muzikos lygą“. Ir likti su tokiu agresyviu intelektu. Šviesi laisvos Lietuvos vaikystė.

Komentaras, skaitytas 2006 10 21 LRT1 „Kultūros savaitėje

Komentarai