Sezono pradžios stipinai

Valdas Gedgaudas 2006 09 28 Šiaurės Atėnai, 2006 09 23

aA

Jono Vaitkaus režisuotas Briano Clarko „Palaukit, kieno čia gyvenimas?"
Dar ne taip seniai Vilniaus mažasis teatras įsigudrindavo per sezoną žiūrovams nepristatyti nė vienos premjeros – teatras sėkmingai gastroliuodavo užsienyje gyvendamas iš Rimo Tumino šlovės dividendų, o pastarasis pergalingai reziduodavo užjūriuose, keldamas tenykščių teatrinių kultūrų lygį. Galop Mažojo benamystė baigėsi, teatras pagrindinėje sostinės gatvėje tauriai tviska marmuru, bufete galima pavartyti Jules’io Verne’o tomelį, o pirmosiose dviejose šio sezono premjerose po unikaliuoju stiklo blokelių skliautu galingai skamba mirties tema. Ką tai galėtų reikšti?..

Mirtis – gydo, tačiau tiek Jono Vaitkaus režisuotoje Briano Clarko pjesėje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“, tiek Sigito Račkio itin sėkmingai suvaldytoje Grigorijaus Gorino teatrinėje fantazijoje „Svifto namai“ kalbama apie negalėjimą, nesugebėjimą numirti.

Prieš daugiau nei dvidešimt metų parašytas ir daugelyje pasaulio šalių sėkmingai statytas B. Clarko opusas šiek tiek panėši į paradinį, tviskantį mėsainį reklaminėse „McDonald’s“ afišose. Pjesės fabula artima ašaringai muilo operai: autokatastrofoje nukentėjusi skulptorė Kler Harison (akt. Nijolė Narmontaitė) tyso paralyžiuota. Ji įstengia tik kalbėti ir judinti galvą. Be abejo, Kler itin protinga ir ryžtinga, todėl pasisamdžiusi advokatę visomis išgalėmis siekia išsivaduoti iš medikų globos ir ramiai numirti. O tai, be abejo, nėra paprasta, nes medikai, susaistyti Hipokrato priesaikos, uoliai dirba savo darbą visais įmanomais būdais stengdamiesi palaikyti pacientės gyvybę. Mažasis sezono pradžiai pateikė didelę greitojo teatrinio maisto, provokuojančio kaloringas diskusijas, porciją.

Beje, po spektaklio įvykusiame susitikime su pjesės autoriumi, režisieriumi ir aktoriais Gediminas Girdvainis, suvaidinęs gydytoją konsultantą daktarą Maiklą Emersoną, pareiškė, kad, pavyzdžiui, jo niekas neklausė, ar jis norėjo ateiti į šį pasaulį, tad, aktoriaus manymu, ir dėl apsisprendimo numirti žmonėms nereikėtų sudaryti papildomų kliuvinių.

Kultūringas jaunuolis, rašantis disertaciją apie eutanaziją, pabrėžė, kad svečiose šalyse šiuo klausimu nemažai pasistūmėta, tačiau žmogaus teisė numirti savo noru nėra iki galo juridiškai reglamentuota.

Pavyzdžiui, pilietis, sužinojęs, kad jame jau bunda kibusis Alcheimeris, nusprendžia, jog, ligai pradėjus progresuoti ir pasiekus kritinę stadiją, jis norės būti civilizuotai numarintas, tačiau vėliau, jau nebegalėdamas adekvačiai vertinti situacijos, tas pats pacientas pradeda trykšti gyvenimo džiaugsmu ir jokiu būdu nebenori savanoriškai keliauti anapusybėn. „Ką daryti tokiu atveju, kurį alcheimerininko norą laikyti galiojančiu?“ – mąsliai klausė būsimasis mokslų daktaras.

Lietuvai dėl tam tikrų sveikatos apsaugos sistemos ypatumų panašios problemos kol kas negresia ir artimiausiu metu, ko gero, negrės: čia ūmai numiršta galintys ir norintys gyventi bei trokštantys gydytis, o tvirtai apsisprendę išeiti nelaukia, kol nebegalės patys kontroliuoti situacijos, ir nedelsiant susiranda taburetę ar virvę, kaklaraištį ar gyvatuką, dubenėlį antidepresantų ar trofėjinį nupjautavamzdį.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad iki šimtaprocentinės muilo operos Clarkas vis dėlto nenusirita: pjesėje nėra, pavyzdžiui, rankas grąžančio Kler Harison meilužio, vyro, vaikų, tėvų ar isterikuojančių giminaičių ir t. t. Situacija pakankamai išgryninta: viso labo tik nusigalabyti trokštanti pacientė, medicinos personalas ir juristai.

Tačiau to pakanka, kad Vaitkaus režisuojamą pjesę „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ būtų galima pavadinti pakankamai stilingu britiškos muilo operos endšpiliu – steriliu ir šaltu tarsi Gintaro Makarevičiaus scenovaizdis: avanscenoje ilgas, pilkšvas stalviršis, scenos centre – lova su ratukais, už jos – stiklinės medicinos personalo patalpos su monitoriumi, per kurį nuolat galima stebėti pacientę. Pasirodžius kiek pašaržuotai „geležinei“ medicinos seseriai Enderson (akt. Adrija Čepaitė), regis, net pakvimpa kamparu.

Indrė Patkauskaitė ir Rimgaudas Karvelis Sigito Račkio režisuotuose „Svifto namuose“
Vaidmenų paskirstymas – tikslus kaip įgudusio chirurgo dūris į veną, gal tik keistoka, kad tarp Mažojo teatro moteriškosios trupės dalies nepavyko surasti „savos“ pagrindinio vaidmens atlikėjos ir teko kviestis Narmontaitę, šiuo metu gyvenime atliekančią stilingos, nuo celofanuotų žurnalų viršelių nenužengiančios demimondo heteros vaidmenį, o scenoje kartkartėmis kuriančią fatališkų moteriškių istorijėles. Sveika gyvensena (aktorė nuolat agituoja tautiečius laikytis dietos, pavyzdžiui, saikingai mėgautis cepelinais arba nevalgyti lašišos su balta duona, verčiau su juoda ar daržovėm) ir sportas padeda aktorei įkvėptai ir jausmingai vaidinti pasidulkinti trokštančią mirtininkę.

Kadangi vaidinime efektingais apdarais ir pozomis nebuvo galimybių pasipuikuoti, Narmontaitė atsigriebė jau po spektaklio: nusilenkti išėjo su juodais rūbeliais (suknutė, bateliai ir t. t.), o po kelių akimirkų į susitikimą su žiūrovais prisistatė jau su laisvo stiliaus baltu kostiumu (bateliai, kelnės, švarkas ir t. t.). Viskas preciziškai suderinta.

Bene įdomiausia spektaklyje stebėti štampų ėduonies dar nepagraužtų, natūralaus jaunystės žavesio gobiamų medicinos studentės Kei Sedler (akt. Miglė Polikevičiūtė) ir sanitaro Džono (akt. Jokūbas Bareikis) smagaus sceninio dueto ristynes. Išskyrus vaidmens dominantės neapčiuopiančios, dirbtinį, rezonierišką seksualumą eksploatuojančios advokatės Helen Hill (akt. Ineta Stasiulytė) vaidybą, kiti spektaklio „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ dalyviai ganėtinai išradingai kopinėjo simuliaciniam-publicistiniam sceniniam vyksmui gyvybės suteikiančius mažyčius, charakteringus savo vaidmenų „bruoželius“, „grūdelius“, „plaušelius“.

Narmontaitės Kler Harison kaunasi už laisvę numirti, kita vertus, de facto ji jau nabašninkė, lieka tik smulkmena – sutvarkyti de jure problemą, kuri anksčiau ar vėliau išsprendžiama savaime. Nors būtina pripažinti, kad statuso klausimas kai kuriems visuomenės sluoksnių atstovams ir organizacijoms (pavyzdžiui, teatrams) – itin svarbus. Ką ten gali žinoti, kaip kam geriau – ar de facto mirti, o de jure gyventi, ar atvirkščiai. Viena aišku – įvairiausių pavidalų gyvųjų lavonų aplink knibždėte knibžda.

Narmontaitės Kler Harison spektaklyje bando ir pajuokauti. Kartais itin taikliai, pavyzdžiui, seselei Kei papasakodama anekdotą apie kosminį daržovių pasmerktumą amžinai likti daržovėmis: „Morka išeina pasivaikščioti ir ją partrenkia svogūnas, vairuojantis jaguarą. Kai morka atsipeikėja ligoninėje, paklausia chirurgo: „Ar aš pasveiksiu?“ O chirurgas jai sako: „Taip, bet iki gyvenimo pabaigos Jūs liksit daržovė“. Ar tokiomis kontūzytomis „daržovėmis“ savo namuose sezoną turėtų pradėti Mažasis?..

Sigito Račkio režisuotuose Gorino „Svifto namuose“ svogūnų su jaguarais nesimato, bet ten, pavyzdžiui, auga dracena (Dracaena marginata), kuri pasirodo besanti penkių šimtų metų senumo ąžuolas; dailios vaikiškos mašinytės zuja po sceną vyresniajam liokajui Patrikui (akt. Edmundas Mikulskis) abejingai piktinantis įprasta netvarka; indėniškus Karlo Mayaus personažus primenantis mistiškas Kažkas (akt. Mantas Vaitiekūnas) rusvaplaukį konsteblį (akt. Mindaugas Capas) akimirksniu nukelia keletu šimtmečių atgal, ir pastarasis su apmaudu patiria, kad ir praėjusiuose gyvenimuose saugojo vis tą patį kalėjimą; du liliputai (akt. Jokūbas Bareikis ir Leonardas Pobedonoscevas) trokšdami užsiropšti ant arbatos puodelio karštai ginčijasi, kuris iš jų aukštesnis; milžinas Gliumas (akt. Ramūnas Cicėnas) kviečia dvikovon kilnųjį riterį Lancelotą...

„Svifto namai“ – nostalgiškas deliriumas, užminuotas įvairaus kalibro klasikos skeveldromis, gyvų numirėlių panoptikumas, kuriam diriguoja nebylusis, nekrologus sau kolekcionuojantis garsusis anglų satyrikas, „Guliverio kelionių“ ir „Gelumbinio laiškų“ autorius Džonatanas Sviftas (akt. Rimgaudas Karvelis).

Keista ir baugu, tačiau šis Račkio spektaklis savaip aktualus Mažajam teatrui, tai – išėjimo, atsisveikinimo, užgesimo, nyksmo, atmirimo epas, lyriškas in memoriam šviesiai Mažojo praeičiai savo nuotaika ir sceninėmis konstrukcijomis kažkuo toks artimas šio teatro jaunystei ir ankstyviesiems Tumino darbams, kuriuose buvo išpažįstamos kamerinio-atmosferinio teatro dogmos („statyti – nestatant“, „suvaidinti – nevaidinant“). Didžioji elegija mirštančiam Teatrui apie tai, kad visi mes – savųjų kalėjimų sargai ir savųjų vaizduotės kamerų kaliniai, tūnantys didžiulėje laiko dėžėje su savo baimėmis, milžinais ir liliputais, neišsipildymais ir lūkesčiais, kiekvienas skyrium ir tuo pat metu visi drauge.

„Vieno tėvo vaikai“ . Dmirijaus Matvejevo nuotraukos
Rudeniškas spektaklis sklidinas žmogiškos šilumos ir užuojautos efemeriškai teatro esmei bei pačiam sau, švelnaus pavydo prabėgusiam ir prabėgsiančiam laikui, dabarties akimirką dalijantis iš amžinybės, kurioje didžiulis, liūdnas vėlyvasis Račkio režisūrinis renesansas Džonatano Svifto lūpomis paklausia: „Pasakykite, kada aš mirsiu? Kad žinočiau, kada vaidinti, o kada gyventi...“

Šiuo spektakliu Račkys tarsi perspėja, kad savuosius namus pagaliau suradęs, sotus ir laimingas Mažasis, kadaise klestėjęs jaukioje buvusio Akademinio mažojoje salikėje (ten būta išties neprastos idėjų siuvyklos), yra netekęs kažko neapsakomai brangaus ir susigrąžinti tai nebus lengva (praėjusio dešimtmečio pradžioje su Bertolto Brechto „Galilėjaus gyvenimu“ Tumino deklaruoti „naujieji laikai“, matyt, kaip reikiant sudrebino šio teatro pamatus), tuo tarpu Juozo Glinskio tragikomedija „Vieno tėvo vaikai“ sezoną pradėjęs Nacionalinis dramos teatras šinkuoja privalomas pyliavas lietuviškai dramaturgijai („Norėjot kažko tautiško?.. Šekit...“).

Pasirodo, Nacionalinis ilgai ieškojo režisieriaus šiai Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos ekspertų komisijos premijuotai Glinskio pjesei. Būta paklausimų net iš Prezidentūros apie tai, kokių priemonių imamasi siekiant užtikrinti operatyvų veikalo realizavimą teatro scenoje. Pagaliau pavyko prikalbinti Gytį Padegimą, ir jis pastatė vidutinišką spektaklį pagal labai vidutinišką pjesę, paremtą itin komplikuota ir slidžia tematika (pokaris, stribai, miškiniai, fajetonas į Siberiją, kolchozai su čiudakais ir mudakais, žerebcovai su žebrokais ir t. t.).

Panoraminiai, lengvai nuspėjami tautos istorijos puslapių skerspjūviai, situacijų klišės, personažų retorika – viskas pažįstama, girdėta, skaityta, apmąstyta, po nepriklausomybės atgavimo siūbtelėjus megalomaniškų, grafomanijos putomis tvoskiančių tremtinių ir politinių kalinių literatūrinių prisiminimų bangai – šiek tiek suprofanuota. Bet laikas bėga, ir pamažėle mokytis ramiai reflektuoti sunkiausius savo tautos istorijos tarpsnius – privalu.

Galbūt taip ir reikėtų žvelgti į „Vieno tėvo vaikus“ – ramiau ir paprasčiau, pernelyg jų nesuniekinant ir jokiu būdu nepervertinant. Padegimas užduotį įvykdė sąžiningai. Nacionalinis taip pat – žiūrovams pristatė planinį nacionalinės dramaturgijos produktą. Ir tai dar ne viskas – lapkričio mėnesį laukia lyg ir jokiomis premijomis kol kas neapdalytas Vytauto V. Landsbergio „Bunkeris“.

Birutė Ukrinaitė pagrindiniu „Vieno tėvo vaikų“ scenografijos segmentu pasirinko bičių korius, be abejo, simbolizuojančius nemarias tautos kančių, golgotos, taikingo bendrabūvio ir klestėjimo, meilės ir darbštumo, draugystės ir ištikimybės trajektorijas. Po spaudos konferencijos užklydus į didžiąją sceną apsižvalgyti ir palinkus ties vienu iš daugybės gelsvo vaško kvadratėlių, nežinia iš kur atklydęs techninio personalo „bitinėlis“ perspėjo: „Atsargiau, neįsijausk, jie impregnuoti...“

Kažkodėl susidarė paradoksalus įspūdis, kad konkursinė kadaise buvusio modernios lietuviškos dramos pradininko, cenzūros griežtai prižiūrėto Glinskio pjesė „impregnuota“ socialistinio realizmo rudimentais. Be abejo, akcentai pakeisti, tonacija kita, bet kažkoks vėjelis nuo „Kalvio Ignoto teisybės“ dvelkia.

Neabejotinai vienas įspūdingiausių spektaklio personažų – Bubulis (akt. Džiugas Siaurusaitis), miškuose už tėvynės laisvę žuvusio Lietuvos karininko Danieliaus Žemgirdo (akt. Paulius Ignatavičius) sužadėtinės Kristinos Paliokaitės (akt. Jūratė Vilūnaitė), vėliau tapusios su sovietiniu režimu sėkmingai bendradarbiavusio Boleslovo Žebroko (akt. Šarūnas Puidokas) žmona, sūnus. Protiškai neįgalus, bet fiziškai itin pajėgus, spektaklio finale nudobiantis paliegusį, niurzgantį savo tėvą Boleslovą Žebroką.

Ko bepaklaustas, Siaurusaičio Bubulis vis prodainiu bubuliškai burblena: „Bhu, bhu, būbūbū... Bhu, bhu...“ Kiek atspalvių, niuansų ir prasmių tame fatališkame Bubulio kurčnebylume!.. Atrodytų, tarytumei ieškodama kelio į žiūrovų širdis beldžiasi pati motutė – lietuviška drama: ant lūpų pajunti medaus ir kraujo skonį, panosėj kybo debesio tamsus šešėlis, lyg volungę girdi prieš lietų šaukiant...

Traškėdams stipinas pradžios sezono čirpia. „Sirenos“ tuoj užkauks. Nesinervuokim. Viskas čia gerai.

Komentarai