Niekas jokių receptų neduoda

Rūta Oginskaitė 2006 08 31

aA

Jie dar ties teatro slenksčiu. Trys jauni žmonės, rašantys pjeses. Gabrielė Labanauskaitė, Gitana Gugevičiūtė, Mindaugas Valiukas. Balandį Kauno teatre per Šiuolaikinės lietuvių dramos panoramą buvo skaitomos Gabrielės pjesė „pis“ (režisavo Balys Latėnas) ir Gitanos pjesė „Labas gyvenimas“ (režisavo Vytautas Balsys). Mindaugas rašo poeziją, o šiemet pasirodys jo pjesių knyga.

Praeitą savaitę visi trys dalyvavo laboratorijoje „Drama jam session“, kurią Menų spaustuvė surengė Palangoje, vilos „Ramybė“ klube.

Šįkart jaunų dramaturgų mokytojai buvo sukviesti iš Rusijos ir Baltarusijos. Kartu su lietuviais mokėsi ir jų bendraamžiai iš minėtų šalių – Jurijus Klavdijevas (Rusija), Pavelas Priažko, Konstantinas Stešikas (Baltarusija). Norėta, kad drauge dirbtų ir lenkai, bet biudžetas tiek netraukė.

Mokiniai prieš tą savaitės susitikimą turėjo parašyti po trumpą pjesę tema „Miestelis prie jūros“ – kad jos būtų viešai, visiems laboratorijos dalyviams perskaitomos ir po to mokytojų analizuojamos. Paskutinę dieną visos išnagrinėtos ir pataisytos pjesės buvo sujungtos į bendrą dvikalbį spektaklį, kurį su lietuvių ir baltarusių aktoriais režisavo Dalia Jokubauskaitė (Lietuva) ir Vladimiras Ščerbanas (Baltarusija).

Trijų lietuvių dramaturgų klausinėjau apie tokios laboratorijos naudą ir domėjausi, koks jausmas, kai tavo pjesę, kolegoms girdint, negailestingai narsto profesionalai. O vėliau – kaip jautiesi, kai tavo pjesė vaidinama scenoje? Ir pagaliau – kokios perspektyvos?

Gabrielė Labanauskaitė: Šitoje laboratorijoje mano žiauriausias patyrimas, nes buvo pati pirma nagrinėjimų diena. Viskas priklauso, grubiai tariant, nuo to, koks tavo odos storumas, ar esi pripratęs prie kritikos ir koks tavo požiūris. Mano požiūris teigiamas, nes kiekviena pastaba bet kokiu atveju praplečia tavo galimybes.

Jie pasakė, kas teigiama, kas neigiama mano pjesėje „Kodėl plaukia debesys“, ir tas neigiamas puses, su kuriomis sutikau, aš bandžiau ištaisyti. Faktiškai pusę pjesės perrašiau. Ir matau, kad dabar žymiai geriau funkcionuoja, nes tai, ko trūko, jie pasakė. Pats kartais esi labai subjektyvus. Arba tiesiog neturi žinių.

Gitana Gugevičiūtė: Mano tai oda plonesnė. Ir aš reagavau ne po analizės, o prieš. Labai jaudinausi, įtampa didžiulė buvo. Bet po to įvertinau, ką reiškia, kai tekstą skaito profesionalas. Ne draugų ratelis, kurie pasijuokia ar pagiria. Profesionalai sako taiklias pastabas. Atsargiai, nemėgindami užmušti kūrybinio potencialo. Teisingos, labai naudingos pastabos.

Pataisyti, taip kaip Gabrielė pataisė savo tekstą, aš net nesiėmiau, kadangi tai būtų užėmę labai daug laiko. Mano pjesėje „Dž.Simpsono 2“ iš esmės būtų reikėję keisti daug teksto, tai aš pasitenkinau pakupiūravimu, intarpais, minimaliais keitimais. Bet ateičiai, tvarkant gabalą, kuris galėtų virsti pjese, pastabos bus vertingos.

Mindaugas Valiukas: Užduotis prieš laboratoriją buvo tokia: parašyti trumpą pjesę tema „Miestelis prie jūros“, kryptis – komunikacija. Potemės – religija, ekologija, sportas, santykiai tarp lyčių. Man teko santykiai tarp lyčių.

Gabrielė Labanauskaitė: Jie stengėsi parinkti tokias temas, kuriomis nesi rašęs. Aš klausiau, kodėl man – sportas? Sako, apie kitas parašytum, o apie šitą mažiausiai nusimanai. Tai kaip iššūkis pačiam dramaturgui. Provokacija.

Gitana Gugevičiūtė: Pati tema provokuoja – miestelis prie jūros. Juk ir patys Palangos gyventojai į savo miestą žiūri skirtingai.

Mindaugas Valiukas: Baltarusiai stebėjosi, kodėl mes tą Palangą taip... Kodėl rodom jos neigiamas puses? Nes baltarusiai čia atvažiuoja ir jiems labai gerai, o mes rašom, kaip čia blogai. Mano pjesė „[16; 36]” buvo apie kurortinį romaną. Šešiolikmetis ir trisdešimt šešių metų moteris. Tuo klausimu Palanga labai gera. Paveikslai iš gintarų čia pašiepti, „beliašai“...

Parašęs tą savo darbą, aš jau daugmaž žinojau, kas ten kaip yra, jau buvau išsianalizavęs. Ką pasakė oponentai, man nebuvo netikėta. Beveik su viskuo sutikau.

Esu parašęs dvi stambias pjeses, krūvelę mažesnių. Šiemet turi išeiti mano pjesių knyga. Iki tol nebuvau dalyvavęs jokiose dramaturgų laboratorijose, jokiuose „work“ šokuose.

Gabrielė Labanauskaitė: Man teko laimė dalyvauti seminare, kurį Jaunimo teatre vedė Erikas Ennas iš JAV, ir stebėti kaip dėsto Svetlana Dimcovič iš Didžiosios Britanijos. Stebėjau, nes ji dirbo su moksleiviais. Iš to darau išvadą, kad nereikėtų nė vienos laboratorijos dėstytojų principų priimti kaip absoliuto.

Tai, ką mes girdėjome Palangoje iš Pavelo Rudnevo, Vladimiro Levanovo ir Nikolajaus Chalezino, yra Rytų, slavų požiūris. Amerikiečių ar Europos kritikai, dramaturgai kalbėtų šiek tiek kitaip. Palangos laboratorijoje labai jautėsi rusiškas požiūris. Tai natūralu.

Mindaugas Valiukas: Būtų lenkai, būtų kitaip. Rusai tokie hiperrealistiški. Lenkai gal šiek tiek į absurdą linkę.

Gitana Gugevičiūtė: Bet, nepaisant to, kad čia buvo tiktai rusai, jie labai vykusiai padėjo suvokti, kad yra bendri dėsniai, be kurių neapsieisi – nesvarbu, kokia kryptis, forma ir taip toliau. Pavyzdžiui, man, kaip nedalyvavusiai jokiose laboratorijose, neseniai pradėjusiai rašyti dramaturgiją, labai naudinga buvo. Savaitėlė praėjo, ir nukrito migla nuo akių ir nereikia savęs apgaudinėti: yra dėsniai, kurių tu neišvengsi. Klausiausi kolegų lietuvių tekstų, ir rusų, – o skaityta daug – ir pamatai, be ko negalima daryti teksto. Sudėtingas žanras, atsakingas esi ir prieš režisierių, ir turi žinoti, ar verta tempti į sceną, viską, ką įsivaizduoji.

Mindaugas Valiukas: Tas dar kartą įrodo, kad dramaturgija – pats bjauriausias žanras, bjauriausia literatūros rūšis. Nes tai, ką darai, yra ne tavo. Man, kaip poetui, dar kažką ginčytis su režisieriais... Kai rašai eilėraštį, gali negalvoti apie nieką, tiktai rašyti. Laisvesnio žanro už poeziją apskritai nėra. O čia tu surištas. Rašai ne sau. Ir tai, ką parašai, yra ne tavo.

Gitana Gugevičiūtė: Reikalinga disciplina.

Mindaugas Valiukas: Bet kada matai, kaip aktoriai vaidina tavo tekstą, labai smagu. Kai buvo mano skaitymai Klaipėdoje, man teko tą patirti.

Aš į dramaturgiją žiūriu pakankamai laisvamaniškai, kaip ir į eilėraštį. Komponuoju labiau intuityviai. Pradėdamas rašyti, per daug nesigilinu į savo personažų istorijas, priešistores, kažkokias konflikto užuomazgas, kažkokią matematiką. Apie nieką niekada. Tik apie idėjas. Mane nuneša poezijos banga. Tiktai tada, jeigu kažkas sukibirkščiuoja, įvyksta, aš rašau toliau. Dramaturgiją rašau kaip poeziją. Tuo metu nevarginu savęs klausimais, ar tai bus statoma, žiūrima. Ant kūrybinės bangos kaip ant lentos ir čiuožiu.

Paskui jau prasideda pats bjauriausias daiktas, kai reikia šlifuoti, visus galus suvedinėti. Aišku, reikia rimčiau į tai žiūrėti.

Gitana Gugevičiūtė: Iš tikrųjų labai nudžiugau, kai Kaune išgirdau savo pjesę įgarsintą, įkūnytą ir šiek tiek judančią. Tai buvo tas atvejis, kai tiko aktorių parodymas. Būna tikriausiai ir liūdnesnių variantų.

Gabrielė Labanauskaitė: Dviprasmiškas jausmas. Pati didžiausia mano bėda – subjektyvumas, nes visiškai nesugebu tuo metu objektyviai vertinti. Buvo, kas Kaune mane pačią erzino mano darbe, ką daryčiau kitaip. Bet Lietuvoje režisieriaus ir dramaturgo bendradarbiavimas įsivaizduojamas visiškai kitaip, negu Vakaruose. Ne tik įsivaizduojamas, bet ir realizuojamas. Arba ne.

Aišku, Kaune režisierius padarė mano pjesę taip, kaip jis norėjo, o šiaip man žiūrėjosi visai smagiai. Buvo daug ironijos, salė kvatojo. Bet, kaip pastebėjo Gintaras Varnas, kažkokiu būdu pjesė iš tragikomedijos virto visiškai kitokiu žanru, vos ne farsu. Nėra gerai, kai rašyta vienaip, o scenoje pavirsta į ką kita.

Idealu būtų, jei režisierius ir dramaturgas bendradarbiautų. Aišku, dramaturgas gali būti visaip nusiteikęs. Jis gali sakyti – aš padėjau tašką, ir viskas. Erikas Ennas sakė, kad jeigu Amerikoje režisierius pakeičia nors vieną žodį, išmeta ar prideda, dramaturgas turi teisę paduoti jį į teismą. Lietuvoje yra tekę girdėti atvejų, kai režisierius pats prikuria pabaigą ir taip toliau. Bent man priimtiniausia būtų, kad režisierius nepabijotų bendradarbiauti su dramaturgu. Nes kai Menų spaustuvėje bendradarbiavom su Benu Šarka, iškart matai, kokia frazė scenoje nelimpa, kas neskamba arba nenatūralu, supranti, ar aktoriui tai padeda, ar trukdo. Tada jauti teksto pulsavimą.

Mindaugas Valiukas: Žinau idealius santykius su teatru. Parašai tobulą pjesę, jie pastato tobulą spektaklį. Tada jokių problemų. Ir gauni daug pinigų.

Gabrielė Labanauskaitė: O realias mūsų perspektyvas sunku suvokti. Ir ką laikysime perspektyvomis – ar pastatymus, ar mūsų pačių kūrybą? Menų spaustuvė prašė iš Kultūros ministerijos paramos mano pjesės „Skaudžiausia 2“ pastatymui, nes pernai buvo skaitymai. Tai apie gėjų realijas. Parama negauta. Pjesė išversta į rusų ir anglų kalbas. Rusišką dabar davė baltarusių Laisvajam teatrui. Angliško imsis Svetlana Dimcovič, kai atvažiuos dirbti lapkričio mėnesį. Neįsivaizduoju, kas tai bus – skaitymai ar eskizas, bet tikrai ne pastatymas.

Gitana Gugevičiūtė: Turiu minčių keletui pjesių. Pasitelksiu tai, kas šią savaitę nukrito nuo akių – tas „juodąsias“ technologijas, čia įgautas – ir bandysiu parašyti...

Mindaugas Valiukas: ...tobulą pjesę.

Gitana Gugevičiūtė: Tobulą – gal ne. Bet – pakankamai tvirtą tekstą, kurį galima būtų neraudonuojant pasiūlyti, o po to jau bendradarbiauti ir taisyti. Nežinau, ar yra teatro žmonių, kuriems be kompleksų galėčiau pasiūlyti savo darbą. Bet mūsų režisierei Daliai Jokubauskaitei jau išdrįsčiau parodyti ir nors pasitikslinti, ką padariau. Tai jau pažintis, kuri praturtina.

Gabrielė Labanauskaitė: Prisiminiau dar dramaturgo Kristo Szagoro iš Vokietijos seminarą. Szagoras buvo labai kategoriškas. Kalbėjo tam tikromis dogmomis – kas gerai, kas negerai. Kokia, tarkim, yra gera pjesė. Jo galva, gera pjesė negali būti su mažiau ne dviem veikėjais. Ar jūs matėt, klausė, gerą pjesę, kuri veikia vienas arba du herojai. Ne – mažiausiai reikia trijų. Veiksmų skaičius svarbu, pavadinimas. Bet čia jau apie teatrą kalbama kaip apie skalbimo miltelius.

Gitana Gugevičiūtė: Būtų įdomu turėti intensyvesnį seminarą su lektoriais iš Vakarų, iš Amerikos, iš Rusijos. Ir pamatytumėm, kaip jie skirtingai į viską žiūri. Kokios skirtingos jų visų strategijos ir suvokimai. Sutrauktume viską, kaip kempinės.

Mindaugas Valiukas: Tada lietuviai, sutraukę šitiek įtakų, turėtų rašyti geriausias pjeses.

Gitana Gugevičiūtė: Realiai niekas jokių receptų neduoda, nesuleidžia jokių vaistų, pats turi surasti ir vietą, ir laiką.

Gabrielė Labanauskaitė: Sutinku, kad poezijos rašyti neišmokys jokie universitetai. Bet dramaturgija turi savus dėsnius ir principus, ir šitų žinių reikia. Idealu būtų, jei dramaturgas būtų ne tik perpratęs rašymo metodiką, bet ir gyvenime visko ragavęs: pasėdėjęs kalėjime, gavęs dar visokių ekstremalių potyrių. Tada atsisėstų ir rašytų, o teatrai lauktų tokių pjesių išsižioję – žiūrėkit, gyvenimas pas mus ateina, pagaliau!

Komentarai