Lietuvių drama. Balandžio tezės

Ramūnas Cicėnas skaito Gabrielės Labanauskaitės „pis”.

Praėjusį savaitgalį Kauno dramos teatre karaliavo šiuolaikinė lietuvių dramaturgija. Per tris dienas atitvertas nuo Laisvės alėjos besiremontuojantis teatras tapo traukos centru naujo scenos žodžio ištroškusiems, jį tariantiems, ieškantiems kelių į jį ir jo sugestiją – ir tokių buvo nemaža.

Šiuolaikinės lietuvių dramos panoramoje iš beveik 90 atsiųstų buvo atrinkta 15 pjesių, pristatyta 13 (dvi tebeieško režisieriaus). Autoriai – nuo bebaigiančių gimnaziją iki pensinio amžiaus. Žanrai – nuo trilerio su keiksmais iki eiliuotos dramos. Bet visa dramos situacija pamažu ima gulti į šio mėnesio tezių rinkinėlį.

1. Drama – nebe „tūsui”. Pastaraisiais metais teatrus ir akcijas užplūdus įvairiems dramų skaitymams kilo pavojus, kad ir skaitymai, ir pjesės išvirs į pasilinksminimo objektą (pvz.: „Einam į klubą? – Ne, Jaunimo teatre vyksta dramų skaitymai. – O, jėga, varom”). Kaunas ryžtingai atmetė šį aspektą, ir visos trys dienos praėjo beveik darbo ritmu: įvairių teatrų aktoriai skaitė gerbdami autorių, žiūrovams pateikdami pirmiausia tekstą, o jau paskui jį sekė nedidelės režisūros detalės. Žiūrovai balsavo, reagavo gyvai, dalyvavo diskusijose. Pjesės tapo svarbiu veiksniu, ir čia povo plunksnomis galėjo dabintis tik jų autoriai. Pirmasis atėjęs į galvą žodis akcijai nusakyti – įdomu.

2. Publikos diktatas – ne įsakymas. Nors kai kuriose pjesėse publika „užvedė” aktorius (tuomet ir pačios pjesės kiek išsiderino, pvz., Editos Kauzaitės „Tu šiandien dar neverkei, arba Tikroji Eglės, žalčių karalienės, istorija”) ir šie paskui ją ėmė kvatotis, visgi tokių akimirkų buvo nedaug. Kai Gintarės Adomaitytės „Eisiu” pradėjo stipriai dvelkti 8-ojo dešimtmečio kartos literatūra ir herojės frustracijomis („tekėti-netekėti” ir „kodėl aš neištekėjau”), aktoriai „perjungė” pjesę į švelnaus humoro radijo kanalą. Pjesė nebuvo išgelbėta, skaitymas – taip. Bet dažniau būdavo atvirkščiai: net ir savižudiškai lyrinė ir metaforomis, poetizmais nukrauta Lauros Sintijos Černiauskaitės „Blyksnis po vasaros vandeniu” Paulo Budraičio buvo išskleista kiek sentimentaliai, bet drauge – įdomiai. Įdomumas nedingo ir iš poetinės (gal net eiliuotos) Dovilės Zelčiūtės pjesės „Kūno vartai”: režisierės Agnės Dilytės
dėka aktoriai tiesiog stulbinamai jautriai, bet drauge bandydami laviruoti ir atskiesti lyriką humoro ar dramatiškesnių scenų lašeliais, įvairiomis intonacijomis pateikė kiek autobiografinį kūrinį.

Sigito Parulskio „Keltininkas”

3. „Meinstrymo” paradoksai. Įprasta sakyti – „normalioje šalyje”, bet tų
„normaliųjų” vis mažiau. Kitur pagrindinę dramų srovę dažnai sudaro
gyvenimiškos, kietai suręstos šiuolaikines situacijas diskutuojančios dramos ar klasika, o poetizmai atsiduria repertuaro paraštėse. Pas mus viskas atvirkščiai, ir poetizmai – tikriausiai dar nuo Sruogos ir Vaičiūno laikų, ypač sustiprėję Marcinkevičiaus trilogijos dėka, pirmiausia skinasi kelią į sceną. Paradoksalu, bet pradėję kaip maištautojai, Parulskis ir Černiauskaitė dabar ištikimai tęsia lietuvių dramos tradiciją. Visgi „Panoramos” repertuare jie užėmė tą jiems deramą paraštės vietą ir tuomet buvo sukurta „normalios šalies” iliuzija. Lieka viltis, kad jaunieji dramaturgai iliuziją pavers tikrove.

4. Drama neigia kilmę. Žodis „drama”, žinia, graikiškai reiškia veiksmą. Tačiau nemaža dalis lietuvių dramaturgų (ar juos dar tokiais vadinti?) neigia šį jiems tenkantį krūvį ir pjesėse išsisukinėja nuo veiksmo. Ilgą laiką vyravo tradicija – kuo išmoningiau išsisuksi, tuo geresnė bus tavo pjesė. Veiksmas blefuojamas sąmojais, anekdotais, palyginimais, prigalvojama net pašalinių istorijų, kad tik pagrindinė nepajudėtų iš mirties taško. Ir kai Gitanos Gujytės pjesėje-vaizdelyje „Labas gyvenimas” mylimieji atvirai nejuda iš vietos – guli lovoje ir aiškinasi santykius, o tai vykusiai lengvai pateikia Vytautas Balsys, – tai kitur veiksmas neva sudėtingėja. Andriaus Jakučiūno trileryje „Prisisegti prie oro” nusikaltėliai šaudo, keliauja nuo banko apačios iki stogo – kad pabaigtų viską tame pačiame taške, kur ir pradėjo. Niekas iš esmės nesikeičia, herojų viduje nepasisuka joks varžtelis, niekas netrakšteli, situacija neatskleidžia naujų kampų. Sigito Parulskio „Keltininke” herojus gali taksi nuvažiuoti per visą miestą, bandyti įsimylėti, lankyti tetos kapus, būti sumuštas ir t.t. – bet ten viskas taip pat stovi vietoje, ir matyt, tai nujausdamas, Parulskis sugalvoja banaliausią sapno sapne „ėjimą”. Dar vienas išsisukinėjimas, o iš tikrųjų – klaidžiojimas tam pačiame sau įprastame mirties (kartu – kūno fiziologijos) sekso ir dievoieškos Bermudų trikampyje. Jei kas sakys, kad tai – postdraminio teatro pradžia, jam ir spjaukite į barzdą. Šio žanro vardas – nuobodulys.

5. Filologijos ydos. Atrodo paradoksaliai, bet būtent filologinis išsilavinimas ir kiša koją veiksmui. Pjesės surašomos gramatiškai teisingai, sakiniai sklandūs, bet frazė negina veiksmo į priekį, o jį stabdo. Ir užpila tekstą palyginimais, tarpais negrabiu žargonu, kurį ištarti sunku net nuo jaunimo labai nenutolusiems studentams, metaforomis etc. Aistės Ptakauskaitės „Tiesos paukštės” skaitymą išgelbėjo jaunos auditorijos ir jaunų aktorių entuziazmas, veiksmo ten taip pat būta, bet seklumo – dar daugiau (kiekvienai kartai savi „Bendraamžiai”). O teatrą teatre sukūrusi Gabrielė Labanauskaitė pjese „pis” įstrigdė aktorius interpretacijose: lyg ir šeši personažai ieškojo pjesės, tačiau pirmiausia tam reikėjo sukurti tvirtą istoriją, o jau po to ją skaidyti, dalyti, dauginti.

6. Skaudėti – prabanga ir išimtis. Iš tiesų tik retuose pjesės skaitymuose buvo galima pajusti tai, kas vadinama „tikra”. Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškos” lyg ir rizikingai pasakoja kasdienę situaciją: motina išvyksta į Angliją, ten, apgauta turko, bando parduoti savo ir sūnaus butą Klaipėdoje, kad sukištų pinigus į to turko „biznį”. Čia iš aplinkybių jauti ne tik stilių, bet ir gyvenimo tikrumą, personažai turi savo pagrindą, jie – ne tuščios abstrakcijos. Dovilės Zelčiūtės „Kūno vartų” skausmas taip pat ne protu išminkytas. Ir iš viso to randasi –

Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškos”. Mariaus Macevičiaus nuotraukos

7. Teksto malonumas. Aktoriams tiesiog malonu jį skaityti, maudytis tekste, interpretuoti jį. „Antoškos kartoškose” Ramunė Kudzmanaitė leido sau interpretuoti tekstą, palikdama herojus ambivalentiškus, ir dėl to pjesė tik laimėjo, atskleisdama papildomas interpretacijai erdves, o vaizduotės teatras buto iššvarinimą nuo baldų pateikia kaip globalinę gyvenimo išpustymo katastrofą. Aktoriai, ypač Jūratė Onaitytė ar Milė Šablauskaitė, tiesiog maudėsi motinos vaidmenyje. Tas pats buvo juntama ir Gitanos Gugevičiūtės „Labas gyvenimas”, kur buvo palikta pakankamai vietos autoironijai, ištartos frazės dviprasmybei ir drauge – kartais nepakeliamam gyvenimo lengvumui. Sakiniai lipo ir prie aktorių, ir prie scenos erdvės.

8. Amatas – per žema. Mokytis pjesių rašymo Lietuvoje nėra kur, o savarankiškai, regis, jokia Ibseno ar Shakespeare´o pjesė neskaitoma ir neanalizuojama. Tačiau keletas anksčiau surengtų seminarų kiek pakeitė padėtį (bent jau „Panoramoje”, o vėliau, vilsimės, ir kitur). Gimnazistė Marija Djačenko nesukūrė šedevro, tačiau šmaikšti „Wedding dress” parodė, kad ji valdo frazę, jaučia ritmą ir supranta dramos reikalavimus (pirmiausia – veiksmas ir problema). „Panoramoje” dalyvavo trys dramaturgų klubo D5 nariai, kurie keičiasi informacija, patys sau analizuoja pjeses, dalyvauja seminaruose. Jaunieji kardinaliai pakeitė „Panoramos” ir ateities situaciją: pripažinti „klasikai” (Parulskis, Černiauskaitė, Adomaitytė) buvo nustumti į šalį pirmiausia kaip nelabai valdantys amatą, pasiklydę tarp dramos ir poetinės prozos. Jei anksčiau galima buvo guostis vien savo originalumu, šiandien to nebepakanka.

9. Aktualijos darosi neįdomios. Pjesėse neliko televizijos, politikos, narkotikų, besaikio gėrimo ir kitos „černuchos”, klubinės kultūros, mažėja keiksmažodžių. Daugelio veiksmas vyksta šeimose, tarp kolegų, čia problemos yra meilės stoka, apgavystės, nesusitaikymas su mirtimi ar artimųjų praradimais. Bet drauge, kaip sakė literatūrologė Aušra Martišiūtė, herojai neveikia, o laukia veiksmo iš šalies, jie neryžtingi, o tiki stebuklais, savotiškais deus ex machina. Jei tarsime, kad dramos atspindi visuomenę, čia – rimtas signalas pačiai visuomenei ir jos gydytojams.

10. Negali nerašyti – gydykis. Būtent tai norėjo pasakyti „Aviečių” rengėjai, garsiai įvardydami į jas pakliuvusius blogiausių pjesių autorius: Arkadijų Vinokurą, Arvydą Čiutą, Arūną Spraunių, Tilę Vakarę (Liudą Jonušienę), Rožę Geležytę, VaiNikę, Virginijų Duobą. Regis, galima buvo parinkti bet kurią pjesę ir pastatyti „kvailai”, tačiau ir čia pirmiausia buvo pateiktas tekstas – be veiksmo, be objekto, be konflikto ar problemos, dažnai tarsi bandant išsipirkti „farso” žanru. Bet ir jame leidžiama ne bet kas. „Avietės” tiesiog sprogdino publiką juoku, aktoriai turėjo juoką valdyti savitvardos marškiniais – juoką iš banalybių ir kičo srauto. Galbūt pjesių rašymas šiems autoriams yra autoterapija, tačiau tam galima būtų rašyti dienoraštį ar laiškus draugams.

Kažkas papriekaištavo, kad viską nulems rinka ir žiūrovai, tačiau: jei aš atidarysiu psichoterapijos kabinetą, laisvai galiu pasiųsti keletą pirmųjų pacientų savižudybėn. Ar teatro žiūrovai – ne žmonės, ar juos galima įžeidinėti tokiais tekstais ir gaišinamu laiku be jokios atsakomybės? Todėl „Avietės” buvo radikalus, bet teisingas sprendimas net ir norintiems mokytis – kaip negalima rašyti. Drauge taip Kauno dramos teatras pakėlė savo kokybės kartelę: autoritetus neigiančioje visuomenėje, kur viskas galima ir viskas parduodama, klasika ir vertybių skalė tampa retenybe. Ją ir pamėgino sugrąžinti Panorama”.

Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio” straipsnius >