Naujų lietuviškų pjesių skaitymas žada intrigą

2006 04 11 Literatūra ir menas, 2006 04 07

aA

Jokių apribojimų, išskyrus kalbą ir literatūrinį žanrą, – tokiu principu Kauno valstybinis dramos teatras suformavo „Šiuolaikinės lietuvių dramos panoramą". Balandžio 21–23 d. Kaune bus skaitomos naujos lietuviškos pjesės. Trijose teatro salėse bus pristatyta apie 12 kūrinių (režisieriai Vytautas Balsys, Balys Latėnas, Mantas Verbiejus, Martynas Žukas, Paulius Budraitis, Arvydas Lebeliūnas, Agnius Jankevičius, Ramunė Kudzmanaitė, Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus ir kiti). Žiūrovai rinks jiems labiausiai patinkančias, specialistai diskutuos, kokios dramos reikia šiuolaikiniam Lietuvos teatrui. „Panoramos" programa bus paskelbta balandžio 10 dieną.

Ta proga „Panoramos" atrankos komisijos nares – literatūrologę AUŠRĄ MARTIŠIŪTĘ, teatrologę NOMEDĄ ŠATKAUSKIENĘ ir Valstybinio jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėją INGRIDĄ DAUNORAVIČIŪTĘ kalbina JURGA KNYVIENĖ.

Perskaičius beveik 90 pjesių, turėjo atsiverti plati šiuolaikinės lietuviškos dramaturgijos panorama. Pjeses siūlė seniai rašantys ir pradedantys, gerai teatrą pažįstantys ir, rodos, vos keletą spektaklių matę autoriai. Kokios temos rūpi šiandienos kūrėjams?

A. Martišiūtė. Dramaturgų dėmesį traukia kasdienis gyvenimas, eilinių žmonių santykių niuansai. Atidesnį įsižiūrėjimą į kasdienybę, matyt, lemia poreikis suvokti, kas yra svarbu šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Šiuolaikinės lietuvių dramos leidžia teigti, kad žmonėms svarbu suartėti, įveikti susvetimėjimą, suvokti save ir kitus.

I. Daunoravičiūtė. Nustebino autorių, pasiryžusių dalyvauti konkurse, gausa ir drąsus savo jėgų pervertinimas. Galima tik spėti arba nujausti, kad didžioji dalis jaunųjų pjesių kūrėjų plūduriuoja savotiškam egzistenciniame vakuume, yra ribojami priverstinės autorefleksijos, yra pažeidžiami ir nepasitiki savo, kaip kūrėjų, pašaukimu, dažnai nenumato, į kokį specifinį meno žanrą bando įbristi, savo kūrinį pavadindami pjese.

N. Šatkauskienė. „Panorama" – puikus plataus masto konkurso pavadinimas. Perskaičius beveik šimtą dramų, atsivėrė iki šiol nematytas (ir nenumatytas) dramaturgijos peizažas. Nepasakyčiau, kad jis gražus ir viliojantis, bet tikrai šokiruoja savo kontrastais. Pribloškė dramas rašančių amplitudė – nuo seniai klasikais laikomų Juozo Glinskio, Kazio Sajos ar šiandienos lietuvių dramaturgijos „žvaigždžių" (Sigito Parulskio, Lauros Sintijos Černiauskaitės) iki pensininkų ir moksleivių, panorusių išbandyti dramaturginius sugebėjimus. Kas rūpi autoriams šiandien? Dauguma leidosi į globalias egzistencines problemas, kiti nagrinėjo kasdienės buities rūpesčius. Pagrindinės temos būtų šios: šeimos santykiai (tėvų ir vaikų konfliktai, įvairiausios komplikacijos ar perversijos), meilės problemos (vyro ir moters santykiai, homoseksuali meilė, pirmoji meilė, paauglių meilė), futuristinė tematika (šamanizmas, ezoterika, pseudofantastika, utopijos). Išskirčiau istorinės tematikos dramas ir pjeses vaikams, – jų gauta gana nedaug, ir jos silpnos. Kodėl daugelis konkurse dalyvavusių autorių ėmėsi dramos, neatsakyčiau. Kartais abejoju, o ar tikrai jie norėjo ką nors pasakyti?

Kas geriau sekasi lietuvių autoriams – perteikti dramos turinį ar kurti formą?

A. Martišiūtė. Dramos turinys ir forma negali būti atsiję. Konkursui pateiktos pjesės išryškino atotrūkį tarp turinio užmojų ir jų neatitinkančios išraiškos. Kita vertus, sveikintinos iškalbingos formos paieškos – išskirčiau Gabrielės Labanauskaitės pjesę „pis", atskleidžiančią įvairių požiūrių į šiuolaikinio teatro stereotipus ir ieškojimus niuansus.

N. Šatkauskienė. Pasigedau siužetų – paprastų, aiškių, paveikių, originalių pasakojimų. Tai nereiškia, kad dramose ieškojau tradicinio naratyvo. Tiesiog daugelyje jų pasigedau elementarios minties, prasmės ir teksto gelmės. Kalbu apie skaitytojo, būsimo žiūrovo sudominimą, apie neišvengiamą dramatizmą (ar bent jo blykstelėjimą) tekste. Autoriai, turintys ambicijų, privalėtų žinoti, kad siužetas – ne chronologiškas išorinių įvykių (juo labiau ne banalių siužetinių peripetijų) išdėstymas ar alogiškų postringavimų rezginys. Šiuolaikinei dramai būdinga siužeto dekonstrukcija, pasakojimo fragmentacija nereiškia, kad galima kalbėti bet kaip apie bet ką (tiksliau apie nieką). Autoriai turėtų savęs dažniau klausti, kodėl pasirinko būtent tą siužetą, ką įdomaus juo pasakys? Daugumai autorių vaizduotės stokos neprikiši. Kitas klausimas, ką ji duoda? Kodėl kūrybiška vaizduotė vis dažniau mutuoja į beribę fantaziją? Pastebėjau, kad fantazuojama iki kraštutinumų: dramoje „Futurum" (Tilė Vakarė) rimtu tonu pasakojamas galvos pakeitimo nauja peripetijos, „Pasaulio krašte" (Monika Kutkaitytė) herojė vienuolikto gimtadienio proga dovanų gauna jaunikį iš ateities, S. Parulskio dramos herojaus išgyvenimai – fantazijos prie urologo kabineto durų. Kyla abejonių, ar tokiais fantazijos proveržiais nėra maskuojamas elementarus siužeto stygius?

I. Daunoravičiūtė. Yra keletas talentingų žmonių, kuriems porą metų Lietuvos teatruose rengti dramaturgų konkursai, seminarai davė naudos – jie po kruopelę sukaupė profesijos bagažą, drąsiai eksperimentuoja, juda pirmyn. Deja, tokių vienetai. Pagarbiai galima nulenkti galvą prieš klasikus – net po dešimtmečio tylos jie neišdavė savo kūrybinio braižo, yra atpažįstami nuo pirmo pjesės puslapio – ir didžioji dalis būtent dėl savo pamėgtų temų.

Iš 89 pjesių buvo atrinkta 17. Ko pritrūko likusioms?

N. Šatkauskienė. Pritrūko elementarios dramatizmo raiškos, formos, gyvybingumo, kartais net kalbos kultūros.

I. Daunoravičiūtė. Dalis atkritusių pjesių serga klasikine grafomanijos forma, dalį būtų per drąsu vadinti pjesėmis – jos labiau primintų kenčiančios jaunos sielos monologą, pirmųjų eilių rinktinę arba dienoraštį dialogo forma. Bet visi „Panoramoje" dalyvavę autoriai turėtų būtinai dalyvauti visuose projekto renginiuose – žinios, patirtis ir profesionalų patarimai nepakenks nė vienam.

A. Martišiūtė. Rašymas yra saviraiškos forma, tačiau dramaturgui nepakanka užfiksuoti tik tai, kas rūpi jam vienam. Rašančių vaizduotę kausto holivudinio kino štampai, laisvalaikio žurnalų „problematika". Visa tai gali būti dramaturgijoje keliama problema, tačiau tam reikalinga autoriaus pozicija ir ją išreiškianti kūrinio forma. Daugeliui rašančių trūksta suvokimo, kas yra dramos žanras. Trūksta rimtesnio domėjimosi teatru, šiuolaikinio teatro kalba ir šiuolaikine dramaturgija.

Vietoje planuotų 10 pjesių nuspręsta skaityti net 17. Ar tai reiškia, kad akcija pasisekė? Kuo išsiskyrė šios pjesės?

N. Šatkauskienė. Tai tiesiog didesnė pasirinkimo galimybė režisieriams, dramų „skaitytojams". Siekėme įvairovės, netaikėme išankstinių vienpusiškų kriterijų. Komisijos nuomonė dramų atžvilgiu buvo darni ir geranoriška. Atrinkome ir siūlome įvairius žanrus: dienos aktualijų pjesę, poetinę dramą, trilerį, groteską, utopiją, dramas jaunimui ir vaikams.

A. Martišiūtė. Išrinktos pjesės atskleidžia konkursui pasiūlytų kūrinių panoramą – toks ir buvo organizuoto konkurso tikslas. „Šiuolaikinės lietuvių dramos panoramoje" bus pristatyti įvairių kartų dramaturgų kūriniai, pasižymintys temų, formų įvairove. Atrinkdama 17 kūrinių, komisija siekė palaikyti kūrėjų teatrui entuziazmą. Daugelis dramų nėra užbaigtos, tačiau svarbu, kad jose pasireiškia nauji teatrui jau rašančių dramaturgų ieškojimai ar pradedančių rašyti pastangos surasti savo stilių, originaliai atsiliepti į šiuolaikinio teatro iššūkius.

I. Daunoravičiūtė. „Panorama" gali didžiuotis atradus kelis jaunus talentus. Keletas pjesių yra vertos likti KVDT repertuare, o tai didelė sumanyto renginio sėkmė.

Kaip vertinate KVDT iniciatyvą imtis tokios akcijos? Ar tai, kad nebuvo ribojamas autoriaus siunčiamų pjesių skaičius, kad nebuvo nustatyta jokia tematika, išėjo akcijai į naudą?

A. Martišiūtė. Panašūs konkursai atlieka dramaturgų ugdymo funkciją. KVDT iniciatyva yra sveikintina, reikėtų palinkėti tokios iniciatyvos ir kitiems teatrams, tačiau po konkursų būtina viešai įvertinti dramų rašymo ypatumus. Gerai, kad nebuvo nustatyta tematika ar ribojamas vieno autoriaus siunčiamų pjesių skaičius, – išryškėjo pažangūs kūrybos poslinkiai, taip pat kai kurių autorių nesugebėjimas atsikratyti dramos kūrinių stereotipų.

N. Šatkauskienė. Laisva konkurso forma atitinka „Panoramos" koncepciją. Akcija neturi analogų Lietuvoje. Ateityje galimi ir kitokie „Panoramos" scenarijai, taikant tam tikrus diferencijavimo kriterijus. Tarpukario Lietuvoje buvo rengiami dramų konkursai, pavyzdžiui, blaivybės tema ar Vytauto Didžiojo mirties 500 metų minėjimo proga. Gal ir šiandien tam tikri rėmai padėtų autoriams susikoncentruoti. Tarkim, skelbtumėm socialinės dramos konkursą, pavyzdžiui, emigravimo tema. Nesu tikra, kad tai būtų veiksminga. Labiau tikiu natūralia dramaturgijos raidos perspektyva.

KVDT, rengdamas „Panoramą", siekia papildyti savo repertuarą lietuviškomis dramomis. Kaip minėjot, keletas pjesių gali būti pastatytos KVDT ar kuriame nors kitame Lietuvos teatre?

I. Daunoravičiūtė. Tiek KVDT, tiek kiti Lietuvos teatrai „Panoramoje”" gali rasti autorių, atitinkančių jų repertuaro strategiją ar meninę poziciją. Reikėtų investuoti į autorių, o ne į konkrečią pjesę – kaip rodo patirtis, skatinamas ir teatro palaikomas, autorius gali pasiekti stebuklingų rezultatų.

N. Šatkauskienė. Talentingas režisierius ir kūrybiška trupė gali daug. Dramaturgo ir dramos kūrinio vaidmuo šiuolaikiniame teatre neturi ypatingos, lemiamos reikšmės. Ieškojome tekstų, kurie būtų vertingi, originalūs, kad režisieriams ir kitiems kūrėjams nereikėtų jų modifikuoti, siekiant suteikti ryškesnį sceninį pavidalą. Nekantriai laukiu pjesių skaitymų, tikiu, kad daugelis tekstų pasikeis, atsivers netikėtu rakursu.

A. Martišiūtė. Visos atrinktos pjesės gali užmegzti dialogą tarp dramaturgų ir režisierių, įsitvirtinti teatrų repertuare. Tačiau tai priklausys nuo to, kiek sėkmingas bus dramaturgų ir režisierių susitikimas. Teatras gali pjesę pagerinti, bet teatre visuomet yra atvirkštinio proceso rizika.

Lietuviškos dramaturgijos skatinimas Lietuvoje nėra naujas dalykas. Kasmet apdovanojamos geriausios pjesės, pastaruoju metu ypač pagausėjo lietuviškų pjesių skaitymų, dramaturgai ėmė burtis ir organizuoti savo kūrinių skaitymus. Ką nauja čia gali pasakyti „Panorama”?

N. Šatkauskienė. Tai dar viena galimybė, o jų nėra daug, autoriams išbandyti savo jėgas ir pamatyti savo kūrinius scenoje. Tai savotiška laboratorija, ir būtų idealu, jei galėtumėm perskaityti visų tekstų ištraukas. Vienus tai paskatintų, kitus atbaidytų nuo dramaturginių ambicijų. Dramaturgija – amatas, kurį būtina mokėti ir visą laiką tobulinti. Atrodo, kad lietuvių dramaturgams reikėtų geriau išmanyti scenos meną. Tik scenoje matyti tikroji tekstų vertė ir klaidos.

A. Martišiūtė. Šis konkursas išsiskyrė pateiktų kūrinių gausa, – vadinasi, autoriai tiki KVDT ir dramaturgų sėkmingu bendradarbiavimu. Akcija galėtų būti tradicinė, kasmetinė, tai mobilizuotų dramaturgus, skatintų publikos domėjimąsi šiuolaikine lietuvių dramaturgija.

I. Daunoravičiūtė. „Panoramos" stiprybė – ne griežtas vertinimas ir atranka, o siekis parodyti pagrindinius šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos atramos taškus. Tai kol kas humaniškiausias Lietuvoje vykęs nacionalinės dramaturgijos konkursas – čia niekas neklasifikuoja autorių, nebando įspausti jiems vertės žymės.

Kaip minėta, akcijoje dalyvavo įvairių kartų ir patirties autorių. Kokios pagrindinės tendencijos ryškėja lietuviškoje dramaturgijoje?

A. Martišiūtė. Sunku nusakyti ryškėjančias tendencijas, – jos priklauso nuo autorių individualybių, kūrybos poslinkių. Dramose matyti tam tikra egzistencinė distancija, leidžianti pažvelgti į tikrovės iliuziją kuriančius personažų dialogus iš šalies. Tokią tendenciją motyvuočiau farso žanro pasirinkimu (K.Sajos „Kenčiantis Jovas"), teatro teatre formos panaudojimu (G.Labanauskaitės „pis"), detektyvinių peripetijų ir mitinės perspektyvos derinimu (S. Parulskio „Keltininkas"), įsiklausymu į kitokią patirtį turinčių personažų – asocialaus asmens ar vaiko – elgesio motyvus (L. S. Černiauskaitės „Artumo jausmas", „Blyksnis po vasaros vandeniu").

N. Šatkauskienė. Dramaturgijoje vyksta permainos, bręsta nauja karta, tolstanti nuo lietuvių dramos tradicijų ir kartu nemėgdžiojanti Vakarų patirties. Naujo proceso kontūrai tik ryškėja, nesinorėtų jo stabdyti išankstiniais verdiktais ar prognozėmis.

I. Daunoravičiūtė. Džiuginanti tendencija – jauni autoriai pasiryžę šturmuoti teatro olimpą. Jų drąsa ir siekis mokytis, tobulėti, būti išgirstiems, sulaukti reakcijos nuteikia viltingai.

Kaip vertinate šiuolaikinę lietuvišką dramaturgiją pasauliniame kontekste? Kokia pjesė galėtų čia reprezentuoti lietuviškąją dramaturgiją?

A. Martišiūtė. Šiuolaikinė lietuvių dramaturgija stokoja konceptualumo – kūrinį vienijančios idėjos stuburo ir idėją kuo adekvačiau išreiškiančios formos. Daugelyje pjesių galima rasti subtilių ir jaudinančių epizodų, tačiau kūrinio visuma padrika, personažų poelgiai stokoja motyvacijos. Dramaturgų ugdymo problemą tik iš dalies sprendžia dabar organizuojamos akcijos, konkursai, pjesių skaitymai, ne visiems prieinamos ir kūrybinės laboratorijos. Dramaturgams reikalingas ne tik talentas, bet ir dramaturgijos bei teatro studijos. Kaip šiuolaikinę lietuvišką dramaturgiją reprezentuojantį kūrinį išskirčiau M. Ivaškevičiaus „Madagaskarą" – sėkmingą dramaturgo ir režisieriaus Rimo Tumino kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdį.

N. Šatkauskienė. Lietuvių ir pasaulio dramaturgijos sąveika – problemiška nuo lietuviškos dramaturgijos atsiradimo. Viena vertus, stengtasi sukurti, o vėliau puoselėti lietuvišką dramos modelį, kita vertus, bandyta neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų. Visada šiek tiek vėluota, šiek tiek prisitaikyta. Panašių minčių sukėlė „Šiuolaikinė lietuvių dramos panorama". Pateiktuose kūriniuose nematyti kokių nors aiškių įtakų, šiandien populiarių Vakarų dramos tendencijų. Tai liudytų savitumą, norą būti autentiškiems. Mane pradžiugino jauniausios kartos dramos autoriai – Marija Djačenko, Darius Piraitis, Vytė Tyliai (Gabrielė L.), Aistė Ptakauskaitė. Nauji vardai, naujas iššūkis. „Panoramai" linkiu tapti kasmetiniu renginiu, kurio lauktų dramaturgai, režisieriai, aktoriai ir žiūrovai. Pradžia padaryta, ir ateityje iniciatyva duotų rezultatų.

I. Daunoravičiūtė. Visada norim būti unikalūs, deja, kol kas rašome taip, kaip kiekvienam atrodo geriau, patogiau, keisčiau. Pasekmės: talentingas autorius gali parašyti vieną, pusantros pjesės, o paskui elementarių amato taisyklių nepaisymas užsmaugia talentą, į jo vietą stoja kitas, turintis kūrybinio parako dviem pjesėms, taip ir sukasi tas ratas...

O pasauliniame kontekste lietuviškąją dramaturgiją galėtų reprezentuoti unikali L. S. Černiauskaitės pjesė „Liučė čiuožia".

Komentarai