Emocijos pagal valstybės politiką

Jolita Balandytė 2006 02 28

aA

Auguste Rodin. Mąstytojas
1991-ieji – pasimetimas, nes neaišku, kurlink judėsime; vartai į pasaulį atsivėrė, tik tas pasaulis ne taip jau gerai ir žinomas; 1996 m. – euforija: suvokiame, kad „ten“ yra kitaip, o daugelis „ten“ vykstančių reiškinių mums jau žinomi; begalinis noras daug ką pritaikyti ir savuose namuose.  2000-ieji – liūdesys ir abejonės dėl to, ar viskas klostosi taip, kaip norėjome, tikėjomės; 2006-ieji – pyktis, nusivylimas, nes lūkesčiai nepasiteisino arba jei kažkas ir keičiasi, keičiasi lėtai, neprognozuojamai; xxxx m. – pasitenkinimas permainomis ir nuveiktais darbais; kada gi šis jausmas įsivyraus? Emocinės fazės, tokios kaip pasimetimas, euforija, liūdesys, pyktis, nusivylimas, pasitenkinimas ir susitaikymas būdingos ne tik kiekvienam žmogui, bet ir piliečiui, visuomenei arba tam tikrai jos grupei, jei tai susiję su visuomeninio gyvenimo procesais.

Ne išimtis šių jausmų liūne ir kūrėjai, kartais vadinami keista, kartais jautria, kartais nenuspėjama visuomenės dalimi. Jie juk taip pat yra neabejingi šalies politinėms, ekonominėms ir visuomeninėms tendencijoms. Bet ne apie politiką ar ekonomiką plačiąja prasme norėtųsi papostringauti. O jei ir apie tai, tai šiek tiek daugiau krypstant į tą terpę, kurioje ši visuomenės dalis sukasi, gyvena ar egzistuoja. Norėtųsi ir dar šiek tiek „susiaurėti“ ir koncentruotis ties po 1991 metų susikūrusiomis scenos menų organizacijomis, ne valstybiniais teatrais ar koncertinėm organizacijomis, bet tomis, kurios dažnai vadinamos „nevyriausybininkais“. Būčiau linkusi jas pavadinti „naujai susikūrusiomis“, tačiau suabejoju, ar tikrai jos jau tokios naujos ir jaunos. Iš vienos pusės,  kokios jos „naujos“, jei savo veiklą pradėjo prieš gerą dešimtį metų, iš kitos – juk jos dar ir šiandien bando įrodyti, kad yra svarbios kultūriniame šalies gyvenime. Kokie jausmai jas apima šiandien? Pasimetimas tikriausiai praeityje, euforija ir liūdesys jau taip pat išblėso, o pasitenkinimas esama situacija dar tikrai neišaušo. Pyktis ir nusivylimas tikriausiai yra tinkamiausi kalbant apie ankščiau paminėtą jausmų ir emocijų skalę. Sutinku, kad pasakyti – tai lyg nukirsti.

Atrodytų, kad nusivilti nėra pagrindo. Ir iš dalies tas tiesa, nes „naujosios“ jaučiasi svarbios, nes yra svarbios būtent jų spektakliuose, festivaliuose bei kituose renginiuose besilankančiai publikai. Ir tai ne bandymas tuščiažodžiauti, bet Scenos meno kūrėjų asociacijos atlikto tyrimo rezultatai, kurie pasako daug ką. Ir tai, kad Oskaro Koršunovo teatras savo meniniu lygiu lenkia daugelį „senųjų“, valstybinių šalies teatrų, ir tai, kad Keistuolių teatras yra vienas iš dažniausiai lankomų teatrų šalyje, ir tai, kad užsienio šalių scenos menai Lietuvos žiūrovui yra pristatomi tik „naujųjų“ dėka, ir tai, kad nevyriausybininkų veikla pagrįsta modernios vadybos principais, ir tai, kad „naująjį“ teatrą įkūręs Eimuntas Nekrošius yra vienas iš svarbiausių mūsų šalies ambasadorių užsienyje, ir tai, kad didžioji dauguma per pastaruosius metus suteiktų teatro apdovanojimų, „Auksinių scenos kryžių“ yra „naujose“ organizacijose kūrusių menininkų nuopelnas. Ir visai nesvarbu, kad laikmetis diktuoja savo sąlygas ir formuoja „akropolinę“ pasiūlą. Paklausa ne visada pasiduoda holivudinei, kokakolos, traškučių ir kramtomosios gumos bei lengvo žanro, „pigių“ komedijų diktuojamai pasiūlai. Domėjimasis „naujaisiais“ kartais stebina ir didžiuosius monopolistus, prekybos tinklų magnatus, kurie, pasitelkę profesionalus, bando prisijaukinti sau publiką. Stebina tai ir scenos menų senbuvius, kuriems atrodo, kad trisdešimt, o ir daugiau metų egzistuojantys teatrų pavadinimai kaip magnetas turėtų traukti žiūrovą į jų teatrus. O jei dar bus pasiūlytas lengvo žanro, nors ir abejotino meninio lygio kūrinys, tai salės bus perpildytos.

Žiūrovas „naujųjų“ jau atrastas, subrandintas, gal net prisijaukintas. Ir kodėl nesidžiaugti?– juk nuveikta tikrai daug, įkurti teatrai, centrai ar kitos modernius vadybos principus taikančios organizacijos. Visiškas pasimetimas susikūrus, per euforiją, liūdesį, pyktį ir nusivylimą modifikavosi į vadinamąją pasitenkinimo-susitaikymo būseną. Esi pripažintas visuomenėje, turi savo teatro gerbėjų ir nuolatinių lankytojų ratą, kurie tave palaiko, stimuliuoja kūrybą, nes iš dalies finansuoja, tiesiog pirkdami bilietus į tavo, „naujojo“, spektaklius.    

Auguste Rodin. Kalė pilietis
Bet... Yra ir kita „bandymo įrodyti“ savo svarbą pusė – ypač lėtai vykstantis valdininkų ir „naujųjų“ organizacijų dialogas. O jei dar tiksliau, tai monologas, kuris sklinda iš nevyriausybininkų lūpų ir nepasiekia valdininkų ausų. Ir čia pasitenkinimo-susitaikymo būsena vėl išblėsta ir apima kiti jausmai, kuriuos apibrėžti sunkoka, nes jie keičia vienas kitą: nusivylimas – pyktį, pyktis – liūdesį, o liūdesys vėl perauga į nusivylimą.  

Nuo „pradžių pradžios“ prabėgo 15 metų, o vis dar kalbama apie tai, kokia ta kultūros politika turi būti, kokių tikslų turi siekti, kokios reikalingos priemonės valstybės kultūros politikos siekiams įgyvendinti. Vieniems praktikams atrodo, kad šiuo metu egzistuojančios kultūros politikos principai yra teisingi, nes iš esmės tenkina jų poreikius, kiti mano, kad kultūros politikos, kaipo tokios, Lietuvoje tiesiog nėra. 

Vengiant radikalumo, norėtųsi surasti tą auksinį vidurį ir akcentuoti, kad kultūros politika šalyje egzistuoja, tik ji nėra gera, nes nesugeba lygiavertiškai atstovauti ne tik visų meno sričių, bet ir tam tikrų kultūros lauke veikiančių grupių, pvz., valstybininkų ir nevyriausybininkų. Tai kokią gi poziciją kultūros politikos srityje užima valstybė?

Daugeliui kultūroje besisukančių menininkų ši politika asocijuojasi su finansine valstybės parama kūrėjų veiklai, tačiau nereikėtų pamiršti ir kitų kultūros politiką formuojančių mechanizmų, tokių kaip įstatymų bazė, kuri jau pati savaime yra žingsnis racionalaus pinigų dalijimo link.

Nors valdininkai dažnai akcentuoja, kad Lietuvoje yra parengti ir patvirtinti pagrindiniai kultūros srityje veikiančių institucijų įstatymai (bibliotekų, kultūros centrų ir pan.), pamirštama, kad tie įstatymai, nors daugelis galioja tik keletą metų, buvo daugiau kuriami tiems, kurie egzistavo prieš „pradžių pradžią“, o „naujoms“ organizacijoms čia skiriama nepakankamai dėmesio, dažnai apie jas užsimenama vienu-dviem sakiniais ir tuoj pat peršokama prie „senolių“.

Dar viena bėda, kad be kultūros srityje veikiančių įstatymų kūrėjams tenka vadovautis ir bendrąja šalies įstatymų baze. Atrodytų, kas čia keisto ar neparankaus,– juk visi gyvename šalyje, kurios įstatymų turime laikytis. Bet... Vienas iš kuriozinių pavyzdžių – viešieji pirkimai, kurių klastą jau pajuto ir scenos menų prodiuseriai bei vadybininkai. Pagrindinis kriterijus pasirenkant vieną ar kitą paslaugą teikiančią įmonę yra mažiausia kaina. O kaip šioje situacijoje turėtų elgtis spektaklių kūrėjai, seminarų ir festivalių rengėjai? Juk aišku visiems, kad scenos menas yra specifinė sritis, o spektaklį kuriantis režisierius yra unikumas, nes šio menininko kūrybinio proceso metu taikomi metodai ar kūrinio interpretacija lemia ir spektaklio originalumą. Ar organizacija, nusprendusi spektakliui režisuoti pasikviesti konkretų menininką, jau nusižengia šiam įstatymui? Gal kitas jį galėtų sukurti pigiau ir jam mokamas autorinis honoraras būtų daug mažesnis? Ar ta pati organizacija arba teatras, ketinantis rengti seminarą, kuris yra būtent toks, bet ne kitoks, nes jį veda specifinę metodiką taikantis lektorius, taip pat piktnaudžiauja viešaisiais pirkimais, nes neskelbia viešojo konkurso? Bet jei tokį viešą pirkimą organizacija paskelbtų, neturėtų nei konkretaus seminaro vedėjo, nei būtent tokio seminaro. Kaip elgtis tokioje situacijoje? Ir ar tai nėra tiesiog spraga Lietuvos įstatymų liūne, verčianti kūrėjus tapti paslaugas parduodančiais, o organizacijas – jas perkančiomis įmonėmis bei eiliniais rinkos ekonomikos sraigteliais?

O dabar šiek tiek apie kultūros finansavimą, tokį svarbų tiek pavieniams kūrėjams, tiek ir scenos menų organizacijoms. Pinigai buvo ir bus žemiškiausias dalykas – ne tik egzistavimą užtikrinantis, bet ir meną kuriantis elementas. Todėl siūlyčiau sugrįžti prie anksčiau paminėtų „naujųjų“ ir valdininkų „dialogo-monologo“ bei pinigų menams dalijimo principų.

Situacija per paskutinius 15 metų praktiškai nesikeičia. Problemos, su kuriomis susiduria nevyriausybininkai, išlieka tos pačios – valstybės resursų, nekilnojamo turto ir lėšų, paskirstymo problema. Nors jau gerą dešimtmetį egzistuoja programinis-projektinis – „demokratiškasis“ lėšų paskirstymas, vis dar kyla abejonių dėl pinigų dalijimo vienoje ar kitoje programoje principų. Abejojama, nes niekaip negaunami atsakymai į „naujųjų“ užduodamus klausimus.

Kodėl, atrodytų, visiškas vieno ar kito konkurso reikalavimų atitikimas nubloškia tam tikrus pareiškėjus „už borto“, o sumos, skiriamos laimėtojams, savo dydžiu daugiau primena socialines pašalpas šeimoms, auginančioms vaikus, ar pensijas?

Auguste Rodin. Bronzos amžius
Kodėl, gavus net ir teigiamą atsakymą dėl finansavimo, projektui skiriama 5-10 % visos reikalingos sumos, o kitų „programų kišenės“ iš karto „užsegamos“? Ką veikti su 3-5 tūkst. litų, kai tarptautiniam renginiui reikia 20 kartų daugiau? Kodėl vienoms kultūros sritims, tokioms kaip, pavyzdžiui, muzika yra kuriamos įvairios finansavimo programos, o kitos sritys pasilieka nuošalyje?  Ir galiausiai, kodėl iki šiol nėra sukurtos tokios finansavimo programos kaip, pavyzdžiui, „Programa, finansuojanti teatrų, negaunančių nuolatinių dotacijų/subsidijų, administracines išlaidas (patalpų nuoma ir išlaikymas, išlaidos administracijai ir pan.)“ arba „Programa, finansuojanti profesionalios scenos menams būtinos įrangos įsigijimą“?

Taip vėl tie „naujieji“ nevyriausybininkai negali planuoti savo pajamų, nes nežino, ar jų gaus, ar bus patenkinta viena ar kita finansavimui pateikta paraiška, ar pakaks skirtų, bet tik socialinę pašalpą ar pensiją primenančių lėšų veiklai vystyti. Svarba eiliniam žiūrovui įrodyta, bet ne Valstybei. O juk Valstybė ir turėtų būti tas instrumentas, sukurtas visuomenės (menininkų, publikos ir pan.) poreikiams tenkinti. Apie kokį pykčio ir nusivylimo valdžia ir esama situacija malšinimą kalbame? Ir kada išauš tie xxxx metai, kurie suteiks pasitenkinimą dėl įvykusių permainų ir nuveiktų darbų?       
                  

Komentarai