Kas nerizikuoja

Kristina Steiblytė 2023 11 30 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Karvė yra meilė“, režisierė Aušra Bakanaitė (Klaipėdos lėlių teatras, 2023). Kristijono Lučinsko nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Karvė yra meilė“, režisierė Aušra Bakanaitė (Klaipėdos lėlių teatras, 2023). Kristijono Lučinsko nuotrauka

aA

Kalbėti apie meilę mene - rizikinga. Ši tema be galo lengvai nuveda banalybės keliais, o pasakyti apie ją ką nors naujo ir prasmingo - sunku. Sunku nekartoti, nesikartoti, neromantizuoti, o suromantizavus - pasijuokti iš to, kaip prasilenkia realybė ir lūkesčiai. Prabilę apie meilę rizikuoja ne tik būti banalūs, bet ir įtvirtinti tokius santykių modelius, kurie prisideda prie vis dar didelių smurto artimoje aplinkoje mastų. Ypač jei meilė yra pagrindinė ar net vienintelė kūrinio tema.

Kalbėti apie meilę marionetėmis, kurios Lietuvos teatrų scenose pastaruosius kelis dešimtmečius rodėsi vis rečiau, dar rizikingiau: gresia ne tik pasidalijimas neįžvalgiu sentimentalumu, bet ir siaubingas negrabumas bandant jį perteikti. Tad nepabijojęs tokios dvigubos rizikos, nusitaikęs į lėlių teatrui mūsų šalyje vis dar rizikingą suaugusiųjų publiką ir pakvietęs į marionečių spektaklį suaugusiesiems apie meilę „Karvė yra meilė“, Klaipėdos lėlių teatro kolektyvas nepaprastai suintrigavo.

Spektaklio „Karvė yra meilė“ režisierė Aušra Bakanaitė marionetėmis domisi jau kurį laiką. Nors to iš jos ankstesnių darbų Klaipėdos lėlių teatre nepasakytum: spektakliuose „Mama“ (2016), „Malina“ (2017) ir „Namai“ (2019) ji eksperimentavo su siūlais ir viela, skirtingų faktūrų paviršiais ir šviesa, popieriumi ir gyvu planu. Atrodė, kad tęsdama teatro meno vadovės Gintarės Radvilavičiūtės tradiciją A. Bakanaitė įsitvirtins kaip objektų teatro kūrėja. Vis dėlto naujausias darbas režisierę ir Klaipėdos lėlių teatrą grąžina prie ilgesnę istoriją ir tradiciją turinčios lėlių teatro formos.

Šis gręžimasis į tradiciją nėra lengvas: specifinių žinių reikia ir marionečių gamybai, ir valdymui. Juo labiau, kad spektaklyje veikia ne tik dvi vieno aktoriaus valdomos marionetės, bet ir tokios, kurių gyvumo iliuzija kuriama dalyvaujant dviem lėlininkams. Kad sėkmingai susitvarkytų su šia užduotimi, spektaklio režisierė ir visa komanda papildomų žinių sėmėsi iš lėlininkės, lėlių konstruktorės ir režisierės Alice Therese Gottschalk. Ir padedami jos Klaipėdos lėlininkai marionečių iššūkį įveikė.

Spektaklyje, kuriame pasakojama senukų poros meilės ir bendro gyvenimo istorija, jungiamas gyvas aktoriaus pasakojimas apie meilę, karvę ir senelius (Kęstutis Bručkus) bei marionečių-senelių scenos (lėlininkai Monika Mikalauskaitė-Baužienė ir Vytautas Kairys; lėles gamino Agnė Jablonskytė, A. Bakanaitė, Giedrė Brazytė, Eimantas Siudikas, Daina Ališauskaitė-Zinovičienė). Pasakotojas skaito lyriškus Linos Lauros Švedaitės tekstus apie tai, ką galima pamatyti karvės akyje, apie senelių pažintį ir visą likusį gyvenimą trukusį šokį, o pasakojimui nutrūkus žiūrovų žvilgsniai kreipiami į marionetes: pavargusių, pasenusių, vienišų savo bendrame buvime žmonių porą. Didžiąją spektaklio dalį šios lėlės leidžia atskirai, savuose scenos šonuose, tolimos ir svetimos. Tad pasakojama istorija apie meilę iš pirmo šokio žingsnio, regis, prieštarauja tam, ką matome scenoje: nesibaigiantis senelių šokis yra tik pasakojime, ne jų gyvenime. Jiedu nebešoka, net, regis, nebenori būti viename kambaryje. Taip supriešinami romantizuotas pasakojimas ir neromantiška, vieno nuo kito ir, regis, nuo gyvenimo pavargusių žmonių kasdienybė.

Lėlių veiksmą su tekstu vis dėlto susieja pora scenų. Štai M. Mikalauskaitės-Baužienės valdoma marionetė-senelė švelniai prisiliečia prie savo marionetę pakabinusio ir prigulusio V. Kairio, o spektakliui artėjant pabaigos link seneliai pagaliau sušoka šokį. Deja, paskutinį: Senelė itin švelniai pakyla ant lėlininkės rankų ir yra nunešama atgulti į žalią amžinybės pievelę. Panašioje ganosi ir spektaklio pabaigoje pasirodžiusi karvė - tylios, netobulos meilės amžinumo simbolis. Šios scenos ne tik naikina prieštaravimus tarp teksto ir veiksmo, Pasakotojo arba jam pasakojančių senelių romantizuotos meilės istorijos ir romantikos netekusios kasdienybės, bet ir atskleidžia nepaprastą lėlininkų atidą bei švelnumą marionetėms.

Galvojant apie visą spektaklį, pasirodė, kad būtent tokios pat jautrios, švelnios atidos pritrūko į premjerą išleistam kūriniui. Jame sunkiai jungėsi scenos - o jų jungimui būtų labai padėjusi išradingiau išnaudota kompozitoriaus Lariono Diakovo muzika ar mažiau kliovimosi užtemimais Mantvydo Poškaus šviesų dailėje. Veikėjai-marionetės, nesukūrę pilno savo kasdienybės paveikslo, blaškėsi skirtingoms būsenoms iliustruoti skirtuose, nors ir vizualiai efektinguose, epizoduose. Tad nesusidėliojo jų buities ir joje vietos sau ieškančios meilės paveikslas. O juodi aktorių kostiumai po scenos prožektoriais, galinės uždangos juodumoje išryškėjo skirtingais juodos atspalviais. Tarsi balti siūlai juodame rūbe kartkartėmis išnyrantys netikslumai vis atitraukdavo nuo iliuzijos, bet aktorių atida marionetėms į ją vis sugrąžindavo.

Spektaklyje „Karvė yra meilė“ atsikartojantis karvės akies ir to, ką joje galima pamatyti, motyvas mane dar labiau atitolino nuo spektaklio pasaulio. Visų pirma - todėl, kad užaugau mieste ir kur kas daugiau žinau apie balandžius nei apie karves. O antra - šis karvės motyvas perkėlė į mokyklinėje literatūros programoje skaitytas istorijas apie idealizuotą kaimą ir kartu į vaikystę. Ir net privertė suabejoti, ar tikrai šis spektaklis skirtas suaugusiųjų publikai. Šią abejonę išprovokavo ne tik romantizuoto kaimo motyvai, bet ir Pasakotojo personažas, itin retai sutinkamas teatre suaugusiesiems. Kaip ir gražūs, jautrūs, bet naujų, netikėtų įžvalgų apie meilę nepasiūlantys spektaklio tekstas bei veiksmas ir jų derinys su vizualiaisiais Giedrės Brazytės sprendimais, kuris sukūrė veikiau žaidimų kambario įspūdį, o ne gyvenimo pabaigos ir senos meilės tyrimo erdvę.

Suintrigavusi ir į Klaipėdą atviliojusi triguba lėlininkų rizika premjeros vakarą atrodė pasiteisinusi trečdaliu: su marionetėmis susikalbėti pavyko gražiai, tačiau kur kas sunkiau buvo suaugusiųjų publikai atskleisti naujų meilės temos rakursų. Tiesa, jautresniems, mažiau priekabiems žiūrovams, kurie iš šio kūrinio tikėjosi vyro ir moters meilės amžinumo patvirtinimo, „Karvė yra meilė“ galėjo pasiteisinti ir dviem, ir visais trimis trečdaliais. O tai jau didelis laimėjimas eksperimentuojančiam, rizikai atviram, mažam teatrui.  

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Recenzijos