40 049 vaikai (ir viena mergaitė)

Aistė Šivytė 2023 11 27 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Teiresijo krūtis“, režisierė Laura Kutkaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Teiresijo krūtis“, režisierė Laura Kutkaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Teiresijas - graikų mitologijos veikėjas, aklas žynys. Viena labiausiai žinomų jo mito detalių yra ta, kad 7-erius metus Teiresijas nugyveno kaip moteris - tokia jam buvo dievų bausmė už tai, kad šis užmušė gyvačių porą. Prancūzų rašytojas Guillaumeʼas Apollinaireʼas 1917 metais parašytoje pjesėje, viename anksčiausių siurrealizmo kūrinių „Teiresijo krūtys“, istoriją apverčia aukštyn kojomis - Tereza, nenorėdama gimdyti vaikų karo nualintai šaliai, o vyrui nešioti lašinių, paleidžia savo krūtis skristi ir, tapusi Teiresiju, pradeda gyventi taip, kaip iš tiesų nori. Šios dvi sugretintos istorijos iškelia įdomų paradoksą: Teiresijui būti paverstam moterimi - bausmė, o Terezai tapti vyru - išsigelbėjimas. Šį paradoksą ir kitas, į jo plačią orbitą patenkančias temas, Lietuvos Nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjeroje „Teiresijo krūtis“ ėmėsi svarstyti režisierė Laura Kutkaitė su kūrybine komanda ir aktoriais - spektaklio bendraautoriais.

Būtent kaip klausimo svarstymą, apmąstymą būtų galima apibrėžtį šį spektaklį. Kūrybinė komanda nesirenka tiesaus, aiškaus kelio per siurrealią pjesę (o gal iš tiesų ir kvaila būtų teigti, kad jis yra?), vietoje to keliauja per asociacijas, rezga tankų jų audeklą. Atsispirdami nuo pjesės teksto, kūrėjai liečia šeimos sampratos, lyčių vaidmenų temas, o svarbiausia - per Terezą / Teiresijų (atliekamą Aistės Zabotkaitės ir Dalios Michelevičiūtės) ypač paveikiai nagrinėja moters egzistavimo visuomenėje sunkumus. Spektaklis preciziškai užčiuopia pjesės tragediją, kuri nė kiek nesvetima šiandienai, išryškina Terezos pasirinkimo neviltį, fatališką dilemą - norint pilnavertiškai egzistuoti pasaulyje, būti girdimai, suprantamai ir nepertraukinėjamai, reikia „tapti vyru“. Daugybę to apraiškų kasdieną matome aplink save, kai moterys, norėdamos būti priimtos rimtai, slopina, slepia savo moteriškumą, nes žino, kad jis bus suvoktas kaip silpnybė ir trukdis (kiek kartų esame susidūrę su įsitikinimu, kad graži, pasipuošusi moteris yra kvaila; kiek istorijų-konfliktų tarp darbovietės ir motinystės „nesuderinamumo“ esame girdėję), o kartais net imasi žeminti kitas moteris (kai vadovės kaltina pavaldines, pasiskundusias kolegų priekabiavimu).

Kiekviena „Teiresijo krūtyje“ naudojama raiškos disciplina kuria savo pasakojimą, režisuoja nuosavą spektaklį, o kartu veikia kaip daugiabalsis choras. Pavyzdžiui, ką mums sako Agnės Matulevičiūtės muzikinė kalba? Svarbia spektaklio dalimi, nuosekliu jo palydovu tampa megafonas, kuris veikia tiek kaip instrumentas, tiek kaip simbolis. Juo naudojasi Vitalijos Mockevičiūtės įkūnijama Visuomenė, kuri (kurdama šmaikščią aliuziją į 2012 metais vykusį protestą prieš spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ rodymą bei taikliai parodijuodama šeimamarsietiškų šeimos gynėjų leksiką, argumentus) fojė karštligiškai dėsto savo primityvų požiūrį apie įvyksiantį spektaklį bei „pakrikusį“ (t. y. minimaliai atitolusį nuo „tradicinių“ lyčių rolių) pasaulį. Vėliau Teiresijo ir Terezos rankose megafonas tampa muzikinio fono instrumentu - šnypščianti, rami megafonų tyla, lyg laukianti kažkieno žodžių, puola aštriu spengimu vos mikrofonui priartėjus per arti. Kompozitorė spektaklyje taip pat naudoja sirenų motyvą, tačiau neleisdama sirenai laisvai gausti, kuria neišvengiamą fizinio nepatogumo jausmą - kulminacijos link artėjantis gaudimas vis netikėtai nutraukiamas, tarsi niekaip neišsipildanti galimybė pasisakyti, reikalavimas susivaldyti, gerklėje stringantys žodžiai.

Agnietės Lisičkinaitės choreografija, kartu su Paulinos Turauskaitės minimalistine scenografija ir kostiumais bei Juliaus Kuršio šalta, melsvo atspalvio šviesa, sujungia spektaklį į vietomis siurrealių, Roberto Wilsono estetikai giminingų, paveikslų virtinę. Per šokį, pantomimą primenantį judesį, fizinės komedijos epizodus pašiepiama ir kalbama apie tai, kas, vos sudėjus į žodžius, tarsi vertime, prarastų skambesį: kaip absurdiškai atrodo moters kaip deivės, mūzos, nors iš tiesų viso labo puošybos elemento naudojimas, per dieną sutinkamas begalėje vietų - tarp jų ir LNDT fojė esančiame fontane; kaip absurdiškai atrodo gestai, kuriais paremtas vyrų bendravimas - Domanto Starkausko įkūnijamo Vyro ir Ryčio Saladžiaus Psichologo atsisveikinimas - ūmūs rankos paspaudimai, negalėjimas apsikabinti nebandant vienas kitam daužymu per nugarą atmušti plaučių.

Vyriškumas, kaip dalykas, kuris gyvenime laikomas viršesniu už moteriškumą, tiek pjesės tekste, tiek spektaklyje (pjesė interpretuota, išplėsta ir papildyta kūrybiniame procese) ironizuojamas. Apollinaireʼas pašiepia savo kurtą Vyrą - šis, Teresai jį palikus, nusprendžia, kad pats paims atsakomybę į savo rankas ir pradės gimdyti vaikus. Kadangi nieku gyvu negalima kompromituoti vyriškumo etalono, vaikų gimdymas tampa labai vyrišku užsiėmimu ir Vyrui tai sekasi daug geriau negu bet kuriai moteriai - per dieną į pasaulį jis atveda 40 049 vaikus ir visi jie nuo pirmųjų žingsnių yra žymūs, profesionalūs ir nežemiškai sėkmingi savo profesijos atstovai. Savo ruožtu kūrybinė komanda šią situaciją taikliai užaštrina - per pokalbių laidą paaiškėja, kad gimė ir viena mergaitė - tapytoja. Nuostabus absurdas: būtent šis faktas Laidos vedėjui (Rytis Saladžius) sukelia didžiausią nuostabą, kone gali matyti jo galvoje sproginėjančius saugiklius - ką ta „tapytojėlė“ gali tapyti? Tragikomiškas, absurdiškas humoras spektaklyje subtiliai ir netiesiogiai nužymi frustracijos dėl gyvenimo šioje visuomenėje kontūrus.

„Teiresijo krūtis“, kartu su ankstesniu Kutkaitės darbu LNDT „Sirenų tyla“ kuria ryškų diptiką, kuris leidžia užčiuopti besiformuojantį kūrėjos braižą: abu šie spektakliai - tai estetiškas, gilus manifestas, įtraukiantis protestas. Kutkaitė geba kalbėti apie labai svarbias, bet neretai aštrumą, opumą visuomenės akyse praradusias temas, atgręžti ir atnaujinti žiūrovo žvilgsnį į metoo judėjimą ar seksizmą - užčiaupti replikas „kiek galima apie tai šnekėti?“ ir priminti, kad nepaisant nuovargio nuo informacinio triukšmo, problemos niekur nedingo. Ko gero, Kutkaitės spektaklius daro išskirtinius tai, kad, nepaisant aštrios ir lengvai plakatiškumui pasiduodančios temos, stebime visų pirma spektaklį, o ne vien tik pasisakymą - mintys čia dėstomos ir apmąstomos teatrinėmis priemonėmis, o ne tik per scenos dėžutę. Nebandoma išreikšti savo nuomonės, sceną pasitelkiant viso labo kaip pjedestalą ir pasinaudojant ne teatro kalba, o žiūrovu, kuris pagal spektaklio etiketą yra priverstas būti mandagiu klausytoju. Vietoje to, tema žiūrovui pateikiama tarsi dovana, įvyniota į daugybę sluoksnių popieriaus, supakuota į kelias dėžes - su kiekvienu atidengtu sluoksniu kursto azartą iki jos prisikasti.

„Teiresijo krūtis“ yra retas, preciziškas darbas, jame džiugina puikiai valdoma teatrinė šviesotamsa - kontrastai. Humoras išryškina neviltį, tyla sustiprina riksmą. Juoku pamalonintas žiūrovas priima vėliau užklumpantį Terezos įsiūtį ir visas kitas, daug tamsesnes spektaklio emocijas, kurios glūdi po gana žaismingu siurrealizmu. Keista sakyti, tačiau tiek „Sirenų tyla“, tiek „Teiresijo krūtis“ pasiūlo išties smagų vakarą teatre - tai spektakliai, kuriuose juokas ištinka daug stipriau negu dažnoje komedijoje. Ir, laimei, daug stipriau paliečia tragedija.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Recenzijos