Match'inti dirbtinį intelektą

Sigita Ivaškaitė 2023 12 01 dance.lt, 2023-11-12
Akimirka iš šokio spektaklio MATCH 3, choreografė Vilma Pitrinaitė („Be kompanijos“, 2023). Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka
Akimirka iš šokio spektaklio MATCH 3, choreografė Vilma Pitrinaitė („Be kompanijos“, 2023). Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka

aA

Ar esate kada nors galvoję apie Samuelį Beckettą kaip apie choreografą? Pabandykit: „Not I“ (Samuel Beckett). Šis jo kūrinys, į 15 minučių sutraukta tragiška moters istorija, o tuo pačiu ir žmonijos sąmonės srautas, tiesiogiai siejamas su Tristano Cara dadaistine kūryba. O dadaizmas yra kažkas, link ko nukeliauja mano mintis, bandydama analizuoti Vilmos Pitrinaitės darbus. Šį kartą - naujausią jos trilogijos dalį MATCH 3.

Aprašyme atsispirdama nuo minties apie dirbtinio intelekto ir žmogaus kovą, supriešinimą, scenoje su dailininkės Rūtos Kyguolytės pagalba choreografė baltoje erdvėje įrengia mažą grybų tinklą, kuris, kaip jau žinome, yra gamtos interneto atitikmuo. Šalia jo - dvi plokštės, naudojamos Kristijono Dirsės kurtoms vizualizacijoms projektuoti. Pastarosios taip pat kinta nuo gamtos vaizdų iki sausų skaitmenų.

Plokštės kartu spektaklį stebėjusiai kolegei priminė Amerikos valstijų kontūrus. Ta proga, užsikabinusi už jos minties spėliočiau, kad viena iš jų turėtų būti Teksasas, o kita - Masačiusetsas, kuriose įsikūrusios vienos pagrindinių technologijos vystytojų kompanijos. Viena jų net pavadinta spektaklio programėlėje minimo Alano Tiuringo pavarde.

Tiuringo išradimų dėka šiandien vystomos dirbtinio intelekto svarbos / baimės / pritaikymo temos mene - gausios. Kaip bepažvelgtum, technologijos, „užkariaujančios žmogų“, iriasi vis tolyn ir galime arba jas priimti ir sąmoningai vartoti, arba (kas būdingiau žmonijai), perleisti jas tik naudos ir dominavimo siekiantiems individams, taip paverčiant techniką žudymo įrankiu ir artinant mus prie išnykimo (aš - ne iš optimistų). Menamose svarstyklėse tarp gamtos prigimties bei žmogaus kuriamo technologijos šalčio veikia šokėjų trijulė: Oksana Griaznova, Sigita Juraškaitė ir Agnietė Lisičkinaitė. Lyg trys Siri aplikacijos moterų kūnuose.

Ir nors vizualiuose ženkluose kaip ir Povilo Laurinaičio parinktose konkrečiose, šaltose, į emocijas nesikėsinančiose šviesose, gausu minėtų technologijų atspindžių, viskas palikta veikti lyg skirtingų medžiagų dėlionėje. Ir tai tikrai primena dadaistinį koliažą, dažnai būdingą Pitrinaitės kūrybai. Stebėdama kūrėjos spektaklius, visuomet jaučiu, kad tik ji viena galėtų nuosekliai papasakoti savojo spektaklio logiką, sujungdama visas dalis. Ar tai sunkina jos kūrinių stebėjimą? Nebūtinai. Tik tokiu atveju, minčiai šokinėjant (kartais tolimų) sąsajų principu, nežinia kuo galima užpildyti matomą turinį.

Pavyzdžiui didžiąją spektaklio dalį užtrunkanti trijulės choreografija paremta (ne)derėjimo, konkurencijos, lenktynių principu, tas ryšku ir kitose triptiko dalyse. Socialinę kritiką mėgstanti Pitrinaitė tris šokėjas pristato ir kaip konkuruojančias moteris, ir besilydančius į vieną masę individus, atsisakančius savo skirtybių. Matyt čia turėtume pamąstyti apie šiandieninį visų supanašėjimą, kurį labai spartina technologijos, pradedant nuo vienodos informacijos „įdiegimo“, baigiant identiškai veidus formuojančiais kamerų filtrais.

Kita vertus, tik sujungusios savo jėgas, šokėjos įprasmina ir įsimintiniausiu momentu spektaklyje paverčia gyvus atsakymus publikai. Juose į čia ir dabar užduotus klausimus jos atsakinėja improvizuotu unisonu, taip lyg vėl grąžindamos prie minties apie gamtos, o kartu ir joje užgimusio žmogaus, „tinklinę“ prigimtį. Visi mes galime susijungti ir būti kartu, būti stipresni, kūrybiškesni, drąsesni ir gyvi kaip grybai. Čia prisimenu ir paradoksą, kad žmogus labiausiai bijo savo paties kūrinių - ginklų, bombų, technologijų. Visa tai buvo sukurta pirmiausia ieškant mūsų pačių mąstymo ribų, bandant jas plėsti, pažinti ir mokytis, o finale atsisuko prieš mus pačius. Ir tai kalba apie žmogaus (savi)destruktyvumą.

Bet apie tai spektaklio metu aš tikrai nemąsčiau. Intensyvaus šokio etapais dėmesį pirmiausiai kaustė Dominyko Digimo muzika. Sukurta, beje, ne be kompiuterio pagalbos. Fiziškai sudėtingoms ir alinančioms choreografinėms kombinacijoms jis parinko ypatingai energingus muzikinius takelius, kurių ritmai labiau nei stebėti ir mąstyti kvietė judėti ir galvoti apie jų skambesį vakarėlio metu. Matyti, kad jie padėjo prieš nuovargį atsilaikyti ir šokėjoms.

Nežinau, ar labiau choreografijos, ar muzikos nulemtose aplinkybėse pamačiau sau pačiai netikėtai suderėjusį duetą. Žinoma, visos trys šokėjos labai logiškai veikia visumoje, kurioje Juraškaitės švelnesnė prigimtis labai taikliai atsveria Griaznovos ir Lisičkinaitės kartais net agresyvią energiją. Ir vis dėlto jųdviejų raiškus „susimatchinimas“ šiame spektaklyje nuskambėjo kaip tonas, užduodantis galimą tolimesnį duetą.

Taip mąstydama aš ir nutolau nuo spektaklio. Ar tai reiškia, jog buvo netinkamai parinktos šokėjos? Nemanau. Greičiau sakyčiau, jog nebuvo iki galo išnaudotas kiekvienos jų atskirai ir kartu sukuriamas vidinis potencialas ir galimas indėlis į spektaklį. Minėtoje trumpoje jų bendrų atsakymų scenoje pasijautė ta gyvoji energija, kurią gali pasiūlyti visos trys šokėjos. Tokia energija, kurios, beje, pilni būna pačios Pitrinaitės atliekami spektakliai.

Kaip galima pastebėti, ankstesnėse triptiko dalyse naudojamas tekstas kaip nelogiškai-logiška seka. Tekstas kaip kintanti masė burnoje skamba ir MATCH 3, tik čia, programėlės aprašo vedamas, jį bandai susieti su dirbtiniu intelektu ir įvairiomis technologijų funkcijomis kaip nuspėjamas teksto siūlymas ar automatinis jo taisymas. Šiuo momentu kažkokie laideliai susijungia ir mano asmeniniame internete, išmesdami atsakymą į visą „Pitrinaitės“ užklausą. Ima atrodyti, kad ir kiek aktuali, socialinę kritiką transliuojanti jos kūryba bebūtų, kartais susidaro įspūdis, jog būdama nuolatinėje maišto būsenoje, kūrėja ne visuomet iki galo išnagrinėja tai, prieš ką maištauja. Tokiu būdu jau minėtas dekonstruoto ar deformuoto teksto panaudojimas skamba arčiau dvidešimtojo amžiaus menininkų ieškojimų nei komentaro apie DI. Kyla ir kitas klausimas: ar DI buvo naudotas kuriant tekstus ar dramaturgiją?

Kad ir kiek bijotume technologijų, kol kas internetas pilnas labai aiškių pavyzdžių, įrodančių, kad dauguma programų dar tikrai nepakeis gyvo žmogaus darbo. Pirmiausia dėl to, kad kompiuteris turi gauti labai tikslias užklausas, labai konkrečiai suformuluotas užduotis tiksliam darbui įvykdyti. Na, o aiški ir sausa artikuliacija, nepaliekant erdvės empatijai ir emociniam jautrumui, tikrai nėra žmogaus stiprioji pusė. Ypatingai ne grybų užkandus.

Projektą „Šokio aktualijos, analizė ir procesų refleksija“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

dance.lt

Recenzijos