„Tačiau daugel pirmų bus paskutiniai ir daugel paskutinių - pirmi“

Valerijus Panasiukas 2023 10 10 7md.lt, 2023-09-29
Scena iš spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“, režisierius Jurijus Butusovas (Vilniaus senasis teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“, režisierius Jurijus Butusovas (Vilniaus senasis teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

„Hamletas“ - tai didžiulė visata ar bent jau tankiai apgyvendinta planeta. Daugiaamžė teatro praktika liudija, kad statytojų dėmesio centre, savaime aišku, atsiduria protagonistai, kurių pulso tvinksėjimas kupinas tragiškos įtampos. Todėl įprastai „priekyje žengiančiųjų“ šešėlyje lieka visi kiti personažai, autoriaus valia patenkantys į nuožmų įvykių verpetą. Jų likimai įdomūs tik tokiu mastu, kokiu dalyvauja pagrindinių herojų gyvenime. Jų likimo parabolės brėžiamos už sceninės erdvės ribų tik punktyru arba... nebrėžiamos visiškai.

Bet, regis, laikui bėgant stebimas keistas požiūrio į Williamo Shakespeare'o tekstą poslinkis. Ir tuomet antrosios XX a. pusės mokslininkų ir dramaturgų dėmesio centre atsiduria „antrųjų“, net ir „trečiųjų“ gretų personažai, kurių dažniausiai nepastebi net pirmose parterio eilėse sėdintys žiūrovai. Taip 1966 m. pasirodo Tomo Stoppardo pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“, 1988 m. - bulgarų poeto ir dramaturgo Nedialko Jordanovo „Gonzago nužudymas“, 1990 m. - lenkų literatūros klasiko Januszo Głowackio „Fortinbrasas prisigėrė“. Apskritai, viskas tiksliai pagal biblinę pranašystę: „... daugel pirmų bus paskutiniai ir daugel paskutinių - pirmi“ (Mt, 19, 16-30).

Iš karto norėtume pabrėžti: premjeriniame spektaklyje „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“, kuriuo Vilniaus senasis teatras pradėjo naują sezoną, ne visi „paskutiniai“ tapo „pirmi“. Pasitelkus pamirštą teatro terminologiją, „pirmuoju siužetu“ pagal režisieriaus Jurijaus Butusovo koncepciją tampa Pirmasis Aktorius.

Jei tikėsime spektaklio programėle, Butusovas yra viena ryškiausių figūrų šiuolaikinio teatro peizaže: „Kritikai jį vadina režisieriumi šamanu, išmanančiu fantastinį arba „sapnų“ realizmą, pastatymai išsiskiria nenuspėjamumu, gyvybingumu, itin jautria teatrine kalba, metaforiškumu.“ Kaip tik tai ir liudija Vilniuje pastatytas spektaklis. Išties, Butusovas yra nuspėjamai nenuspėjamas, jo „ypatingųjų“ sceninių metaforų asortimentas pernelyg nesikeičia, o radikalų pradinio dramaturginio teksto permontavimą galima vertinti net ir kaip labai jam tradicinį. Taigi Vilniuje sukurtas spektaklis organiškai įsikomponuoja į bendrąjį Butusovo kūrybos aspektą, bet tuo pat metu įspėja apie tai, kad režisierius atsidūrė pavojingame kritiniame taške, kai jo „individualus braižas“ virsta „atpažįstamų priemonių rinkiniu“ (jei nepavadintume jų štampais).

Senojo teatro premjerą, kaip atskirai paimtą faktą, be abejonės, galima suvokti kaip meninės Butusovo pasaulėžiūros - savo prigimtine esme poetinės - apraišką.

Viačeslavas Ivanovas, vienas iš XX a. filologijos mokslo genijų, įtikinamai įrodo, kad Andrejaus Tarkovskio filmai komponuojami eiliuoto teksto, kurį sudaro įvairiausi leksiniai-semantiniai laukai, principu. Be to, bet kurio poetinio žodžių junginio dramaturgija vertintina kaip žodinių metaforų transformacijų dinamika. Butusovo spektakliai - tai eilės, sukomponuotos atsižvelgiant į meninių tropų, tiesa, ne žodinių, o vaizdinių, plėtros logiką. Metaforizacijos lygio, kurį lydi neišvengiamos „prasminės duobės“ ir „tamsios vietos“, didinimas sukelia žiūrovui įtampą, apsunkina (o kartais ir visai eliminuoja) jo adekvatų sceninio teksto suvokimą. Tačiau eilės privalo būti nesuvokiamos, o jei ir suvokiamos, tai ne iki galo. Pati poetinio žodžių junginio prigimtis programuoja skaitytojų interpretacijų įvairovę.

Vilniuje Butusovo pastatytas spektaklis taip pat nėra galutinės žiūrovų diagnozės prielaida. Nors sceninės nuostatos, tam tikros režisieriaus koncepcijos požiūriu jis vertintinas kaip vienareikšmis. Rizikuočiau daryti prielaidą, kad Butusovas, remdamasis Stoppardo tekstu, o ne vadovaudamasis juo, mėgina papasakoti apie pačią scenos meno esmę ir aktorinio amato specifiką. Ši nuostata „virpinti pasaulines stygas“ ir „prasiskverbti į požemines gelmes“ yra suprantama ir lengvai paaiškinama. Apie ką gi kita, jei ne apie teatrą, režisierius - „teatro žmogus“ - turėtų kalbėti!

Arsenijus Tarkovskis viename iš savo eilėraščių tikina, kad kažkada vis dėlto bus „atspėtas ryšys tarp scenos ir Dantės pragaro“. Butusovas mėgina atspėti šią paslaptį per aktorių - pagrindinį teatro meno instrumentą. Štai kodėl „pirmuoju“ pagal jo režisieriaus koncepciją tampa Pirmasis Aktorius, o ne Rozenkrancas ir Gildensternas, kaip Stoppardo pjesėje. Butusovas pasakoja žiūrovui apie sceną ir gyvenimą skiriančių ribų neapibrėžtumą ir netvarumą, apie aktoriaus profesijos pavojus ir rizikas, apie nenuspėjamus teatrinio gyvenimo vingius.

Iš esmės režisieriaus sceninė nuostata priartėja prie šiuolaikinių performanso praktikų, kurioms būdingas specifinis jų vaizdìnių metaforų ir jų reikšmių pasitelkimas, suartinantis vaizduojamąjį meną su poetiniu meistriškumu. Spektaklyje „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pradiniai vaizdìniai įvaizdžiai plėtojami jų prasminėje dinamikoje. Pagrindiniai - tiek konceptualia, tiek vaizdine prasme - tampa vandens, smėlio, akmens, žvakės, drabužių ir avalynės vaizdiniai. Pavyzdžiui, dvasinio Pirmojo Aktoriaus atvirumo aktas naiviai „rimuojamas“ su visų ir visokiausių drabužių nusiplėšimu visiškai apsinuoginant (suprantant tai kaip savęs paties demaskavimą). Tačiau drabužiai - be viso kito, dar ir socialinis žmogaus žymeklis, ir tai, kas lieka po jo mirties, ir sceninio aktoriaus persikūnijimo instrumentas.

Tuo pat metu vanduo yra tai, kas teka, kinta, gaivina, bet kažkuriuo momentu tampa pavojingais žudančiais nuodais. Pagal išorinį panašumą pirmąją spektaklio sceną galima pavadinti metafora. Paeiliui kartojamas vandens šlakstymas ir monetų mėtymas vertintinas kaip pažodinis, tiesioginis žodinio tropo perteikimas: „... ir lašas krenta sidabrine moneta.“

Vystantis sceniniam veiksmui kuriamos išmaniai sukomponuotos instaliacijos, kurios „išsiskaido“ arba transformuojasi į naujas. Ir tai didžiulis spektaklio scenografo Mariaus Nekrošiaus nuopelnas. Jo organizuota erdvė visiškai dera su režisieriaus koncepcija. Dėl jos prasminio daugiareikšmiškumo, lakoniškumo, mobilumo ir sumanaus pradinių medžiagų panaudojimo Nekrošiaus scenografija suvokiama kaip visavertė meninė nuostata, kaip tam tikras užbaigtas art objektas. Tiesa, pradėti gyventi autonomiškai šiam art objektui trukdo... žmonės. Tai yra aktoriai.

Premjerinio spektaklio aktoriai kelia susižavėjimą ir didelę pagarbą, kuriuos paprastai sukelia sunkų fizinį darbą dirbantys žmonės: krovikai, mūrininkai, asfalto klojėjai. Profesionalumas, išlavinti kūnas ir psichika leidžia Dmitrijui Denisiukui (Rozenkrancas) ir Igoriui Abramovičiui (Gildensternas) vengti tempo ir ritmo „duobių“ ir būti organiškiems režisieriaus siūlomose sceninėse aplinkybėse. Gerai įvaldyta dialogo technika, tinkamai sudėlioti prasminiai monologų akcentai, tiksliai atkuriamos sudėtingos mizanscenų schemos, virtuoziškas aksesuarų panaudojimas - visa tai padeda kurti infantiliškai tragiškų nebrendylų, betikslei egzistencijai pasmerktų ir gyvenimo aplinkybių valdomų mokinių įvaizdžius.

Butusovo spektaklyje Valentino Novopolskio - Pirmojo Aktoriaus vaidmens atlikėjo - talentas atsiskleidžia visu savo nepaprastu mastu. Aktorius įtikinamas tuo, kuo scenoje įtikinamam būti sunku (o kartais ir neįmanoma), - permanentinės isterijos būkle. Jo sceninę egzistenciją apsunkina režisieriaus sukurta įmantri plastinė vaidmens partitūra. Kaip žinoma, talentą atskleidžia du profesionalūs parametrai - nepriekaištinga technika ir asmenybės mastas. Toks retas šiuolaikinėje scenoje derinys yra pačioje Novopolskio, gebančio spręsti bet kokio sceninio sudėtingumo užduotis, aktorinio talento prigimtyje. Tai įrodo Butusovo spektaklis - spektaklis, kurio interpretacija virsta uždavinio su trimis ir daugiau nežinomųjų sprendimu. Ir čia - šioje įvairių sprendimų galimybėje - matematika ir poezija suartėja.

O bet kokia Butusovo spektaklio recenzija yra nesėkmei pasmerktas mėginimas perpasakoti eiles pasitelkus prozą. Į eiles privalu atsakyti eilėmis. Na, jei ne eilėmis, tai bent jau eilėraščiu proza, sekant Ekleziastą: „Ir nepasieks tikslo tie, kas be tikslo per gyvenimą kiūtina. Ir ne duona sušelps juos, o akmeniu, ir nuodais pavirs vanduo, ir pribirs į jų burnas smėlio. Ir užges žvakių, kurias jie be tikslo uždegė, šviesa. Ir akmenis jie išmėtys, bet jų nesurinks, ir patys jie akmenimis nuguls tarp akmenų. Ir nesuvilgys jų išganingas lietus, nes paskutinį lašą be naudos sugers smėlis.“

Tekstą vertė Irena Miškinienė

7md.lt

Recenzijos