Pasiklysti, atrasti Meką, atrasti save

Skaitomiausi
Aušra Kaminskaitė 2023 01 25 15min.lt, 2023-01-20
Scena iš spektaklio „Found Found Found“, režisierius Naubertas Jasinskas, dramaturgė Dovilė Zavedskaitė (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2023). Eimanto Paulausko nuotraukos
Scena iš spektaklio „Found Found Found“, režisierius Naubertas Jasinskas, dramaturgė Dovilė Zavedskaitė (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2023). Eimanto Paulausko nuotraukos

aA

Prieš kelias savaites draugė persiuntė savo pažįstamo žmogaus sudėliotą nuotraukų koliažą. Jame viena virš kitos buvo sudėtos Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Lost Lost Lost“ ir tada dar tik būsimos Šiaulių dramos teatro premjeros „Found Found Found“ reklamos, o tarp jų - užrašas: „Ką Klaipėda pametė, Šiauliai suras“.

Nežinau, ar Šiaulių spektaklio pavadinimą sugalvojęs žmogus sąmoningai apeliavo į „pirmtaką“. Tačiau šis pokštas-sutapimas puikiai atspindėjo saviironiją ir laisvę, apsupusias „Found Found Found“ žiūrovus.

Šiauliuose spektaklį statęs Naubertas Jasinskas teigė, kad šiuo kūriniu nieko nenori pasakyti (kiek kitaip kalbėjo dramaturgė Dovilė Zavedskaitė). „Man svarbiausia spektakliu sukelti jausmą, arba to jausmo antrininką, kurį mums sukėlė Mekas“, - teigė režisierius ir aš su malonumu cituoju jo žodžius, atleidusius nuo atsakomybės suvokti kūrinio prasmę ir pakvietusius tiesiog būti bei reaguoti.

Spektaklio pradžioje žiūrovai nuteikiami netradicinei teatro formai. Įeinantys į salę paraginami sėsti pirmose eilėse, iš kurių žvelgia į scenoje pastatytą namo sieną. Po kurio laiko virš jos pasirodo šmaikščiu tekstu užrašyta instrukcija, prašanti lipti į sceną, nusiauti batus ir įeiti pro duris. Taip galiausiai atsiduriame tradicinėje teatro erdvėje: vos įžengę į „namus“, prieš save matome scenoje jau esančius aktorius ir suprantame, kad patys turime susėsti kelių eilių parteryje. Greitai suvokiame atsidūrę pievoje - tai sufleruoja projekcijos, garsai ir tarsi laukuose susėdę bei sugulę aktoriai. Žiūrovai atsiduria jaukioje ir beribėje erdvėje. Štai ir pirmas paradoksas.

Spektaklio dramaturgiją veikiau pavadinčiau situacijomis nei siužetu. Penki aktoriai ir aktorės (Martynas Baranauskas, Tautvydas Galkauskas, Alvydė Pikturnaitė, Monika Šaltytė, Aistė Šeštokaitė) tampa Jonais Mekais, kiekvienas - skirtingu, galbūt iliustruojančiu savo pačių santykį su menininku. Būtent tampa, o ne jį vaidina. Kartais personažai kalba Meko vardu, tačiau spektaklio aplinkybės aiškiai sufleruoja, kad tai - savarankiški žmonės, bandantys susitapatinti su menininko palikimu.

„Found Found Found“ tiesų nedeklaruoja ir lengvai pašiepia jų ieškančius ar įtikėjusius, kad jas atrado. Personažai - tai asmenybės, savo kelrodžiu pasirinkę Joną Meką, tiksliau - tai, ką sugeba įžvelgti jo palikime. Tai paradoksalu, nes pats menininkas, nors kartais skambėdavo kategoriškai, teigė nežinantis tikrosios tiesos. Gražu žiūrėti į neadekvačią ir juokingą žmoniją, kuri išsirenka dievus ir net nepasidomi, ar jie patys nori tokiais tapti.

Spektaklis atviras įvairiam santykiui, tad sunku ką nors pasakyti apie kūrėjų poziciją. Visas scenas, monologus, situacijas galima matyti ir kaip Meko laikų ar jo gerbėjų rato iliustraciją, ir kaip ironiją jų atžvilgiu. Atlikėjai iš nieko nesišaipo, tačiau čia gausu progų juoktis. Pavyzdžiui, iš keisto personažų elgesio. Ar iš apskritai absurdiško pasaulio. Galima visai nesijuokti ir labai rimtai kartu su veikėjais bei pačiu Meku svarstyti apie antrą gimimą, pasaulio suvokimą, žmonių tikrumą ir nenormalumą. Tik nežinau, kaip nesijuokti iš hipsterių ir romantikų, kalbančių apie būtinybę būti tikru ir aiškinančių tai ne savo pačių, o iš Meko išgirstomis idėjomis.

Jasinskas yra vienas režisierių, kurių kūrybines tendencijas užčiuopti sunku - jo spektakliai nepaprastai skirtingi, tarsi menininkas vis dar ieškotų sau priimtinos išraiškos. Vis dėlto, „Found Found Found“ leido pajusti kai ką svarbaus: režisieriaus kūryba paprastai prasideda nuo stiliaus atradimo. Kalbu ne apie susidomėjimą tema, o apie scenoje gimstantį spektaklio kūną. Dažnai teatrinė kūryba prasideda nuo temos analizės ir detales interpretuojančių etiudų, kurie įkvepia vizualius ir garsinius pasirinkimus. Panašu, kad Jasinsko kūryba veikia atvirkščiai - pirmiausia jis nusprendžia, kaip viskas turi atrodyti, o tada į tai sudeda prasmes ir bendraautorių kūrybą.

„Found Found Found“ stilių apibūdinčiau kaip lengvųjų (arba nebūtinai) narkotikų pavartojusių pretendentų į intelektualus susibūrimą, kuriame, atsiribojus nuo nemalonios buities, ieškoma gyvenimo grožio ir lengvumo. Grožis prasideda nuo nuostabių Dovilės Gudačiauskaitės kostiumų, sumodeliuotų tarsi atsispiriant nuo J. Meko veidų, kuriuos jam priskiria gerbėjai: Lietuvos kaimo vaiko, nušiurusio bastūno, nuotrupomis filosofuojančio stileivos etc. O aktorių vaidyba tarsi seka paskui kostiumuose nupieštus charakterius.

Ne teatro menininkai Jasinsko spektaklyje ženkliai prisidėjo prie stiliaus kūrimo ir vienybės. Suvaldomi lengviau nei gyvas atlikimas (tik todėl, kad pilnai parengiami iš anksto), vizualieji ir muzikiniai spektaklio aspektai padėjo aktoriams išlaikyti vientisus vaidmenis ir nepaklysti dramaturgijoje, kurios tikslas - klaidinti, kad atrastume. Nesistebiu, kad Jasinskas dirbti kartu vėl pakvietė D. Zavedskaitę - jos tekstui, kaip ir jo režisūrai, būdingas kažkur kabantis konfliktas, kurį visuomet jaučiame, bet rimtai neužkabiname. Jų abiejų išraiška jautri, poetiška, joje plūduriuoja problemos, į kurias žiūrovai gali įsikibti arba leisti joms praplaukti pro šalį. Štai tokia atvira kūryba, be pykdančio gailesčio sau ir su lengvai erzinančia nostalgija.

Jasinsko kūrybai būdingas ir nesusikalbėjimas su video menu. Nedaug galiu pasakyti apie Ričard Žigis projekcijų dramaturgiją, nes nors žiūrėti į jas buvo įdomu ir informatyvu, jų ryšio su spektakliu nepavyko atrasti. Tą patį pamenu pastebėjusi paskutiniame Jasinsko spektaklyje „Edžio pabaiga“, kur ekranui medžiagos būta daug, tačiau ji veikė savarankiškai ir nebuvo integruota. „Found Found Found“, regis, visiškai pakako scenografijos, šviesų dailės ir muzikos, tad iliustracija projekcijomis ne ką tepapildė. Kaip ir sprendimas ekrane rodyti Meko žodžius, tuo pat metu aktoriams veikiant priešingoje scenos pusėje - žiūrovams apribota galimybė matyti bendrą spektaklio vaizdą. Kita vertus, spektaklio pradžios instrukcijoje pažymėta, kad galbūt ne viską pamatysime ir ne viską išgirsime, bei paraginta nesijaudinti, nes taip jau būna gyvenime. Tad panašu, kad kūrėjai suvokia tokios išraiškos ypatybes ir gal net sąmoningai ją pasirinko.

Štai toks Šiauliuose rodomas „Found Found Found“: be aiškių reikšmių ir pamokymų, su galimybe pasiduoti kiekvieno sakinio, scenos, situacijos, įvaizdžio impresijai. Negaliu pasakyti, ar spektaklio pojūtis bei atmosfera artimi tam, ką kūrė Mekas. Nesu jo kūrybos gerbėja, tad jos ir neieškojau - juk net nežinau, ko tiksliai ieškoti. Juolab, ieškodamas to, ką sukūrė kitas, kitą ir atrasi. O juk žymiai įdomiau paieškoti kažko apie save.

15min.lt

Recenzijos