„Nabukas“ Kaune: istorinės analogijos ir operos subtilumai

Justina Paltanavičiūtė 2022 09 18 kauno.diena.lt, 2022-09-09
Scena iš Giuseppe's Verdi operos „Nabukas“ premjeros Kauno IX forto memoriale, Abigailė - Gitana Pečkytė, Nabukas - Laimonas Pautienius; režisierius Kęstutis S. Jakštas, muzikos vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius (Kauno valstybinis muzikinis teatras, 2022). Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš Giuseppe's Verdi operos „Nabukas“ premjeros Kauno IX forto memoriale, Abigailė - Gitana Pečkytė, Nabukas - Laimonas Pautienius; režisierius Kęstutis S. Jakštas, muzikos vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius (Kauno valstybinis muzikinis teatras, 2022). Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Istorinė žydų tautos išsivadavimo kova iš Babilono priespaudos, pavaizduota Giuseppe Verdi operoje „Nabukas“, liepos 16 d. atgimė simboliškoje erdvėje - Kauno IX forto muziejaus memorialiniame komplekse. Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklis tapo programos „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022“ dalimi. Ši „Nabuko“ premjera buvo skirta Kauno geto likvidavimo metinėms paminėti, tad svarbus buvo ne tik meninis operos turinys ir jo atlikimas, bet ir spektaklio kūrėjų duoklė žydų tautos istorijai.

Monumentali chorų drama

Prieš aprašant šio spektaklio įspūdžius, svarbu paminėti, kad muzikinė operos medžiaga nelabai palanki nei konceptualesniems režisūriniams sprendimams, nei publikos dėmesio išlaikymui. Chorų drama vadinamoje keturių veiksmų istorinėje operoje koncentruojamasi į visos (žydų) tautos dramą, tad dominuoja masinės scenos.

Melodingi ir emocionalūs chorai yra neabejotinai paveikūs, tačiau vizualine prasme viena kitą keičiančios eisenos anksčiau ar vėliau ima kiek pabosti, o kiek mažiau nei kituose operos žanruose išvystytos individualios veikėjų charakteristikos, regis, pailgina ir taip netrumpą operos atlikimo laiką. Žinoma, nevalia pamiršti fakto, kad G. Verdi „Nabukas“ laikomas operiniu šedevru, o italams, kurie risordžimento laikotarpiu įžvelgė sąsajų tarp savęs ir iš tėvynės išvarytų žydų ir šią operą laikė nacionaliniu simboliu, ir dabar išspaudžia ne vieną ašarą. Tačiau ne kiekvienam šis kūrinys komunikuoja simbolines prasmes, tad masinių scenų gausiai prisodrintas kūrinys gali tapti iššūkiu ir statytojui, ir klausytojui.

Režisierius Kęstutis Jakštas išsikėlė nemenką užduotį, kurią dar pasunkino ir faktas, kad operos premjera vyko atviroje erdvėje. Dvi scenos, kurių vienoje grojo orkestras, o kitoje vyko operos veiksmas, rodomas stambiu planu ekranuose, leido vienu metu susikoncentruoti ir į muzikinį, ir į vaidybinį spektaklio aspektą.

Nors spektaklio dirigentas Jonas Janulevičius prieš „Nabuko“ premjerą užsiminė, kad grojant atviroje erdvėje orkestro muzikantams kyla akustinių iššūkių, orkestras savo užduotį atliko puikiai. Svarbu paminėti ir su užduotimis puikiai susitvarkiusius garso režisierius, operatorius ir apšvietėjus, kuriems tokio masto spektaklis taip pat tapo nemenku iššūkiu. Pasiteisino ir sprendimas scenos, kurioje vyko operos veiksmas, vaizdą rodyti ekranuose, kur buvo geriau matyti solistų mimikos, kostiumų ir grimo (juos kūrė Dainius Bendikas) detalės. Ekranuose matomi specialieji vaizdo efektai masinėms scenoms suteikė daugiau konceptualumo.

Antrojo pasaulinio karo detalės

Scenografijoje, kurią kūrė Artūras Šimonis, ryškėjo gana tradiciniai pasirinkimai: sendintos dekoracijos (kaip ir kostiumai) atspindėjo istorinį biblinį operos laiką, o spektaklio dekoracija turėjęs tapti nacizmo aukų monumentas komunikavo tik simboliškai - konceptualesnių sąsajų su spektaklio scenografija pastebėti neteko.

Vizualine prasme įsiminė finalinė operos scena, kurioje baltai apsirengę žydai, Nabuko paleisti keliauti į gimtąją žemę, ryškiai apšviesti (šviesų dailininkas - Audrius Jankauskas), atrodė tarsi įžengę į dvasių pasaulį ir sukūrę paralelę su koncentracijos stovykloje į mirtį pasiųstais žydais.

Užuominos į Antrąjį pasaulinį karą šioje scenoje buvo subtilios ir netiesioginės, tad suveikė jautriai ir įtaigiai. Tačiau į Babiloniją teleportavęsi gestapininkai neatrodė nei natūraliai, nei atvirkščiai - šokiruojančiai, tad suveikė veikiau kaip kiek dirbtinai į operos scenovaizdį įterptas priminimas apie žydų genocidą, o ne operos tematiką užaštrinanti detalė.

Išsiskyrė G. Pečkytės vaidmuo

Nuostabiai skambėjo operos chorai. Čia komplimentai (jau nebe pirmą kartą) skrieja chormeisterei Rasai Vaitkevičiūtei ir kone visus Kauno chorus žymiajam chorui „Skrisk, svajone“ suvienijusiai Danguolei Beinarytei. Gaila, kad jie dainavo iš žiūrovų vietų pirmose eilėse, tad žiūrovui buvo matomi tik ekranuose, filmuotoje versijoje. Nors, kita vertus, scenoje tokia masė žmonių, ko gero, nebūtų komfortiškai išsitekusi.

Solistai savo vaidmenis atliko tvarkingai, tad išskirti norisi tik keletą, visų pirma - Gitaną Pečkytę, kurios kurtas Abigailės vaidmuo reikalauja ne tik vokalinio, bet ir dramatinio virtuoziškumo. Įtaigiai perteiktas prieštaringas Nabuko dukters Abigailės charakteris ir asmeninė drama atskleidė G. Pečkytės meistriškumą, tad, nors Abigailė ne pagrindinis operos personažas, G. Pečkytės vaidmenį drąsiai galima vadinti tuo spektaklio elementu, dėl kurio šį spektaklį verta žiūrėti (ir klausyti) dar ir dar.

Nabuko vaidmenį kūręs Laimonas Pautienius taip pat puikiai atskleidė personažo dinamiką, tačiau kiti - Kristian Benedikt (Izmaelis), Liudas Mikalauskas (Zacharija), Justina Gringytė (Fenena), Tomas Ladiga (Baalo žynys), Mindaugas Zimkus (Abdalas) ir Gabrielė Bukinė (Anna) buvo kuklesni ir nuosaikesni.

Tradicinė operos traktuotė

Dėliojant muzikinius, vizualinius ir režisūrinius spektaklio aspektus į bendrą vaizdą, šis „Nabuko“ pastatymas pasirodė labai kokybiškas ir organiškas, tačiau gana tradiciškas, galbūt kiek stokojantis konceptualesnių sąsajų su šių dienų kontekstu. Omenyje turimas ne Rusijos karas su Ukraina, kurio atgarsiai kiekviename meno kūrinyje, nors kiek paliečiančiame politinę tematiką, tarsi ir savaime asocijuojasi su susiklosčiusia geopolitine situacija. Tačiau, kaip jau minėta prieš tai, pati opera „Nabukas“ nelabai paslanki konceptualiems meniniams sprendimams, o istorinis jos turinys įpareigoja laikytis tam tikro režisūrinio nuolankumo.

Vis dėlto įdomu, kaip šis „Nabuko“ variantas, palyginti su atviru Kauno IX forto muziejaus memorialiniu kompleksu, skambės nedidelėje Kauno valstybinio muzikinio teatro salėje, kur rudenį taps teatro repertuaro dalimi.

Žinoma, teks nusiteikti, kad grandiozinės masinės scenos atrodys kiek kukliau, o šviesos efektai įgaus visai kitokį pavidalą, tačiau faktas, kad operos premjera simboliškai nuskambėjo Kauno IX forto muziejuje, neabejotinai padės įprasminti istorinį atminimą ir prisiminti kitus, laiko požiūriu artimesnius žydų tautos istorijos momentus.

kauno.diena.lt

Recenzijos