Dimitrio Papaioannou grožio religija apokalipsės baseine

Aušra Kaminskaitė 2022 04 11 15min.lt, 2022-04-04
Akimirka iš spektaklio „Transverse Orientation“, režisierius ir choreografas Dimitris Papaioannou (2021). Julian Mommert nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Transverse Orientation“, režisierius ir choreografas Dimitris Papaioannou (2021). Julian Mommert nuotrauka

aA

Graikijoje gimusio, šiuo metu vieno ryškiausių scenos menų kūrėjų pasaulyje Dimitrio Papaioannou spektaklio „Transverse Orientation“ gastrolės Lietuvoje - milžiniško masto įvykis, dėl kurio „Naujojo Baltijos šokio“ vadovė Gintarė Masteikaitė ir jos komanda dirbo daug metų.

Spektaklis, kuriam tinkamų scenų Lietuvoje beveik nėra, kuriame pasirodo dar Pinos Bausch Vupertalio šokio teatrui surinktos trupės šokėja, kurio scena tampa negiliu baseinu - tai lietuviškam kultūros finansavimui per sunkiai pakeliamas kūrinys. Laimė, šalyje turime prodiuserę, nestokojančią noro, valios ir gebėjimų surasti trūkstamus finansinius resursus bei papildyti juos moraliniais.

Papaioannou yra vienas retų kūrėjų, kurių žodžiai sutampa su darbais. Patirtis rodo, kad režisieriai, choreografai ir kiti už kūrinio visumą atsakingi menininkai interviu ar susitikimuose dažniau atskleidžia savo vizijas, nei apibūdina tai, ką jiems iš tiesų pavyksta įkūnyti scenoje. Papaioannou kalbas apie kūrybą atliepia jo sceniniai sprendimai ir tai atsispindi net apie juos rašančių užsienio ir Lietuvos kritikų tekstuose.

Man asmeniškai ryškiausia „Transverse Orientation“ detalė - amžinas balansavimas tarp tobulo grožio ir visiškos jo griūties. Apie tai, „kokie esame trapūs bijodami, kad dideli dalykai gali bet kurią minutę sudužti“, yra kalbėjęs pats režisierius. Visą spektaklį lydi žadą atimantis grožis ir nuolat šalia juntamas pavojus: vienas žingsnis į šalį ir viskas grius. Maloniausia tokioje išraiškoje yra tai, kad greta baimės egzistuoja savotiškas saugumo jausmas. Ilgai galvojau, iš ko jis kyla, kodėl vis dėlto norisi tikėti spektaklyje tvyrančios ramybės ir šviesos pergale. Kol kas priėjau prie išvados, kad grožis Papaioannou kūryboje yra stipresnis už bet ką kita. Ir toks gilus, tikras bei tyras, kad atrodo nenugalimas.

Tokius pojūčius inspiruoja ir meditatyvi spektaklio atmosfera. Ji gali kelti nuobodulį, tačiau įvykus sinergijai tarp gerai atlikto spektaklio ir įsitraukti pasiryžusio žiūrovo, pastarasis gali beveik panirti į hipnozės būseną ir per be penkiolikos minučių dvi valandas patirti laiko reliatyvumą: kaip laikas išsiplečia ir sulėtėja, kaip sustoja kvėpavimas, kiek daug skirtingų pojūčių gebame patirti vos per keletą minučių.

Įdomu, kad formos ir nuorodų prasme greičiau Vakarų kultūrą ir civilizaciją reprezentuojantis spektaklis atitinka vieną pagrindinių japonų režisieriaus Tadashi Suzuki vaidybos technikos principų: „judesį ramybėje“ (angl. movement in stillness). Suzuki taip apibūdina fizinę užduotį aktoriui: itin lėtame judesyje, kaip ir judėjimo pauzėje, minties judėjimas negali nutrūkti. Kiekvieną sekundę privaloma ją vesti, neleidžiant kūnui visiškai sustoti - tuomet net vizualiai nejudantį kūną žiūrovas priims kaip judėjimą. Spektaklyje „Transverse Orientation“ tarpsta aprašyto principo prasmė: kol atlikėjas nesustabdo minties, žiūrovas net ir pauzėje junta nesibaigiančią turinio tėkmę.

Vizualus šio spektaklio įspūdis sunkiai aprėpiamas ir suvokiamas. Todėl pirmą kartą žiūrėdama „Transverse Orientation“ 2021-ųjų rudenį „Dance Umbrella“ festivalyje Londone, nebūčiau galėjusi pasiūlyti jokios interpretacijos. Meninė Papaioannou ir jo komandos išraiška tokia turtinga, kad besimaudydama joje nuplauki taip toli, jog nebelieka jėgų įveikti dar vieną atstumą - interpretuoti.

Deja, homo sapiens kartais viską sutvarko taip, kad atviri meno kūriniai natūraliai įgyja aktualias interpretacijas. Taip įvyko ir su „Transverse Orientation“, kurį prasidėjus karui tuoj pat prisiminiau kaip įprastos žmonijos dinamikos iliustraciją: mes augame, kuriame, poruojamės, bandome įsteigti savo vertę ir galiausiai taip persistengiame, kad imamės naikinti ir save, ir pasaulį. Spektaklis Vilniuje rodytas praėjus mėnesiui po karo Ukrainoje pradžios (jei ja laikysime atvirą invaziją 2022-ųjų vasarį, o ne tikrąją pradžią 2014-aisiais), tad nežinau, kaip galėčiau nesusieti tokio kūrinio su karo tematika. Ypač prisiminusi akivaizdų jo ryšį su graikų mitologija, kurios nemaža dalis pasakoja apie žmonių godumą valdžiai, pinigams, pripažinimui bei nerašytą leidimą tai pasiekusiems išnaudoti kitus.

Paskutinė „Transverse Orientation“ scena - tai nuostabaus grožio apokalipsė, sukuriama prieš žiūrovų akis, atlikėjams išardant sceną, išstumdant ją sudarančias plokštes ir paliekant iš jų griuvėsius, po kuriais telkšo vanduo. Tuštuma ir ramybė, tvyrančios kai viskas aplink sunaikinama. Na, ne viskas - lieka žmogus su šluota, kuris turės iškuopti apokalipsę tarsi didmiesčio centrą šeštadienio paryčiais. Tik kad kelių valandų tam nepakaks - gal todėl šviesa staiga užgęsta, lyg deklaruojant tokią situaciją kaip visa ko pabaigą. O galbūt tiesiog žiūrovų laiką gerbiantis Papaioannou nusprendė sustoti vos pajutęs, kad pasakė viską, kas buvo būtina.

Ši apokalipsė, kaip ir karas, neištinka netikėtai. Iki jos atveda scenoje patiriami mini pasakojimai apie siaurą protą, trumparegišką mąstymą, sienų statymą, konfliktų sprendimą fizine agresija. Mažam žmogui (ne amžiumi ar ūgiu, bet mąstymu) daužantis į sieną ir bandant ją pereiti kiaurai, supranti, kaip stipriai mumyse įsišakniję neveiksmingi ir netgi kenksmingi įpročiai, trukdantys atsitraukti, apsižvalgyti ir ieškoti prasmingesnių kelių. Ir net tada, kai trumparegystę stebintis žmogus parodo mums adekvatesnį kelią, kurį ir patys būtume atradę, jei tik būtume žvilgtelėję kiek dešiniau, mes tiesiog nubėgame toliau - ne todėl, kad būtume supratę atradimą, o todėl, kad mus timptelėjo į šalį, priešais atverdami laisvą kelią pirmyn.

Neabejoju, kad kai pro tas pačias duris, pro kurias dingo galvos į sieną daužytojas, po kurio laiko buvo pradėtos traukti „statybinės medžiagos“, daug kam tai priminė Babelio bokšto istoriją. Man šiandieniniame kontekste tai tapo neįgyvendinta Donaldo Trumpo idėja - sienos tarp JAV ir Meksikos statymu. Tuščia, švari scena užkraunama nereikalingu, chaotišku rekvizitu, visiems padrikai ir be tikslo siunčiant luitus iš vieno scenos krašto į kitą. Kam to reikia, kas iš to? Reikia, nes kažkas liepė. Kas iš to - malonus jausmas, kad prisidėjai prie kažko, kas stebintiems kurį laiką atrodo reikšminga.

Reikšminga tema Papaioannou kūryboje yra vyriškumas ir maskulinistinė kultūra, kurią, žinoma, juntame viso spektaklio metu stebėdami daugiausiai vyrų figūras ir pavojingą bei žaismingą butaforinį bulių. Nesiplėsiu į vyriškumą plačiąja prasme, tačiau vyrų jautrumą, trapumą ir begalinį poreikį tai viešumoje nuslėpti šiandien matau kaip vieną priežasčių, kodėl šią lytį įkvėpti fiziškai smurtauti yra lengviau nei bet kurią kitą.

Tačiau viso to, ką parašiau, galima ir nepajusti. Jau minėjau, kad Papaioannou spektaklyje viršų ima akiai ypatingai malonus grožis: žmonių, judesių, scenografijos, šviesų, muzikos, materijos įvairovės. Grožis, išlyginantis svarstykles, kurių kitoje pusėje siūbuoja agresija ir bukumas. Ir mes su neapsakoma viltimi užhipnotizuoti žiūrime į tą grožio lėkštutę, iki begalybės tikėdami, jog ji galiausiai nusvers tai, į ką iš visų jėgų atsisakome žiūrėti.

15min.lt

Recenzijos