Įstrigti sistemoje, užstrigti pasąmonėje, įkristi į efektus

Laura Šimkutė 2022 04 09 menufaktura.lt
Scena iš filmo-spektaklio „Planeta EGO“, režisierius Nikolasas Darnstädtas (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2021). Sauliaus Jankausko nuotrauka
Scena iš filmo-spektaklio „Planeta EGO“, režisierius Nikolasas Darnstädtas (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2021). Sauliaus Jankausko nuotrauka

aA

Efektai, efektai, efektai... Kuo jų daugiau - tuo geriau, būtų pasakę 7-8-ojo dešimtmečių mokslinės fantastikos žanro filmų kūrėjai. Na ir šiaip, iš pradžių judantys paveikslėliai ekrane veikė taip, kad žiūrinčiajam sukeltų nuostabą vien dėl to, kas tame ekrane matyti. Prisikėlė ir sujudėjo fotografijos, tada atsirado visokie triukai, padedantys kurti iliuzijas, susiformavo visa apgaulės mašina, kol galiausiai beliko ištobulinti specialiuosius efektus, kad ir „Žvaigždžių karai“ įtikimai apgaudinėtų. Teatras irgi išgyveno savo metą, kai efektai buvo aukštumose - žodis žodžiu, bet ką išdarinėja mašinerija! Norėtųsi pabrėžti, kad ir čia nebe tie laikai. Dėmesiui prikaustyti nebeužtenka triukų - publika nori turinio, būtų neblogai ir koks geresnis tekstas aktualiu kontekstu. Ir ne, tokius poreikius turi ne tik snobai.

Efektais varomas ir Valstybiniame Šiaulių dramos teatre rodomas spektaklis „Planeta EGO“ sukurtas pagal Franzo Kafkos kūrinius „Pilis“ bei „Amerika“. Iš dviejų dalių sudėtas kūrinys - vokiečių režisieriaus Nikolaso Darnstädto bandymas sujungti kino ir teatro medijas gryniausiais pavidalais. Kiek tokia jungtis iš tiesų įvyksta - tai jau kitas klausimas, atviras interpretacijoms.  

Kino kalbos elementų panaudojimas teatre - jau toli gražu nebe naujovė. Tad pati savaime tokia priemonė nestebina, nors, tikrai dažnai tampa įkaite bandant pademonstruoti teatro teikiamas technines galimybes. Gal net vertėtų sakyti dažniausiai. Todėl „Planeta EGO“ sumanymą galima vertinti kaip mažų mažiausiai ambicingą.

„Planeta EGO“ prasideda beveik dvi valandas trunkančiu filmu, kuris primena anksčiau populiarių TV spektaklių estetiką. Vaidyba, mizanscenos, kameros darbas - akivaizdžiai teatriški, todėl atrodo, kad žiūrovas mato viso labo nufilmuotą spektaklio ištrauką, kuriai kino medija padeda tik tuo, jog veiksmo vietas galima labai greitai perkelti montažu. Čia istorija pasakojama remiantis Kafkos romanu „Pilis“, kuriame stipriai atsiskleidžia kreivo pasaulio įspūdis. Pagrindiniam veikėjui K. sunkiai sekasi plėtoti santykius su kitais veikėjais, atrodo, kad jis ir jie yra tarsi atėję iš kitų pasaulių ir kalba visiškai skirtingomis kalbomis bei ideologijomis. Filme bandoma solidžiai pamiksuoti: rasime ir vampyrizmo elementų, ir vokiečių ekspresionizmo, ir užuominų į film noir, ir nuorodų į B klasės mažabiudžečius siaubo filmus. Jei dar veikėjai uždainuotų, būtų kone „Šiurpiojo Rokio šou“ (The Rocky Horror Picture Show, 1975). Bet tada jau išeitų parodija, o tokio tikslo, regis, kūrėjai neturėjo.

Pasitelktos estetinės priemonės tarnauja kaip absurdo stiprinimo elementai - matome žmonių (vampyrų?) mėsmalę, kuri galvoja tapačiai, juda sinchroniškai, yra įstrigusi sistemoje. Tokia potencialiai kafkiška atmosfera - teliktų tik aprengti visus kostiumais ir paskandinti biurokratinėse pinklėse. Kova tarp ideologijos ir individo sugretinama su sovietmečiu: nesusikalbėjimas ir „kreivo pasaulio“ pojūtis veikia lyg mašina, perkelianti į laikmetį, kuris pasižymėjo netikrumu, užstrigimu valdiškose pinklėse ir individo neigimu. Lyg tiltas tarp dviejų pasaulių pasitelkiamas archyvinis reportažas iš sausio 13-osios įvykių, kuriame Eglė Bučelytė tiesiogiai žiūrovams kalbėjo apie į televizijos pastatą įsibrovusius okupantus.

Svarstant apie kiną šiame kūrinyje, kyla klausimas, kiek čia yra paties kino? Vis dėlto dvi valandas išlaikyti žiūrovo dėmesį - užduotis ne iš lengvųjų, ypač, jeigu kino kūrinys nėra kinas par excellence. Jeigu į kino sąvoką žiūrėsime plačiai, tada taip, tai galima vadinti kinu. Tačiau labiau norėtųsi tai pavadinti teatru per ekraną. Labiausiai dėl to, kad persikeliant iš praeities į „čia ir dabar“ pokyčio beveik nėra - nors veiksmas ir vaizdas atgyja ir kaip koks stebuklingas katalizatorius ima gaudyti dėmesį, tačiau estetika išlieka nepakitusi.

Antroji - jau gyvoji (teatrinė) - dalis yra akivaizdžiai ryški ir dirbtinė, lyg koridorius į bandančio „atsimerkti“ individo sąmonę, - štai čia tampa aišku, iš kur kilo pavadinimas „Planeta EGO“. Personažas K. iš konflikto su ideologija ir sistema pereina į vidinį konfliktą su pasąmone. Kiekvieną jo veiksmą lydi žmogeliukai - figūros, primenančios, kad viskas yra žaidimas, kad viskas veikia pagal savo kodą ir skaitmenis, turbūt ir mūsų pačių tiesiog nėra.

Aktoriams tenka iššūkis sukurti sinchroniškai funkcionuojantį vienį - individualumas čia nereikalingas, svarbu tikslingai atlikti paskirtas fizines ir balsines užduotis. Viena jų - tai daug judesio, ir jis turi būti atliktas preciziškai, kad tik netyčia neprimintų realaus pasaulio. Balsai - lyg aidai iš kompiuterinių žaidimų, šalti ir kapoti, išryškinantys K. įstrigimą savo vidinėje Planetoje EGO.

Gyvoji, teatrinė dalis nors ir kausto savo gyvumu akivaizdžiame netikrume, bet pabaigoje išsprogsta labai keistu pavidalu. Viso spektaklio metu galima numanyti, kokios išvados link artėjama, tačiau kartais galima palikti ir žiupsnelį paslapties bei leisti žiūrovui pačiam nuspręsti, ką jis matė ir kokią išvadą (ypač kai ji net ir be įvardijimo labai akivaizdi) galima išsinešti. Finalinis inkliuzas, kurio metu išaiškinama, jog gyvename matricoje, o aplink mus - simuliakrai, - savo perspaustu akivaizdumu numeta teatrinį rūbą ir palieka keistą prieskonį. Lyg svetimkūnis, įkritęs iš kiek kito žanro ir iškrentantis iš bendros iliuzijos. 

Būna, kad gera idėja kartais pasimeta ir iš jos lieka tik „griaučiai“. Taip nutiko ir šiaulietiškoje Franzo Kafkos interpretacijoje - atrodo, norėta parodyti tiek daug ir aktualiai, bet visa tai pasimeta vizualinės informacijos liūne. Stilių, ženklų, nuorodų įvairovė pirmiausia paskandina savo gausoje ir galiausiai vienu metu artikuliuojama tiek daug, kad tampa sykiu ir sudėtinga, ir infantilu. Efektai teatro neišgelbės.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Recenzijos