Mauduolė, kurią prarijo scena

Rimgailė Renevytė 2022 04 03 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Transverse Orientation“, režisierius ir choreografas Dimitris Papaioannou (2021). Julian Mommert nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Transverse Orientation“, režisierius ir choreografas Dimitris Papaioannou (2021). Julian Mommert nuotrauka

aA

Žinojau, kad bus sunku rašyti apie šokio spektaklį, nes apie bet kokį šokio spektaklį rašyti visada sunku. Kaskart rašydama apie šokio spektaklį suprantu, jog esu ne šokio, o teatro žmogus, todėl visada jaučiu nepasitikėjimą savimi, tam tikrą nevisavertiškumo jausmą, lyg stočiau akis į akį su neapčiuopiamu, visada iki galo nepažįstamu ir nepažiniu menu. Apie šokį rašyti nepadeda nei profesionalus teatro kritikės žodynas, nei vis pildoma šokio spektaklių ir jų kritikos patirtis. Sutikusi rašyti apie šokio spektaklį visada nerimauju, o pamačiusi spektaklį - gailiuosi sutikusi. Kuo geresnis spektaklis, tuo labiau gailiuosi. Nes prieš šokį visada jaučiuosi nusiginklavusi, ir būtent todėl visada pralaiminti. Kas gali visada sąmoningai rinktis pralaimėti? Nereikia rodyti pirštais, pati žinau. Apie šokį visada pradedu rašyti teisindamasi, jog rašyti apie šokį visada labai sunku. Tačiau šįsyk rašyti dar sunkiau, nes tai dar ir ne visai šokio spektaklis.

Dimitrio Papaioannou spektaklis „Transverse Orientation“ primena judantį paveikslą šiuolaikinio meno parodoje. Sakau „judantį paveikslą“, nes negaliu sakyti „performansą“, mat, akivaizdu, tai labiau dailės, o ne teatro kūrinys. „Transverse Orientation“ primena iš drobės išlipusį ir į teatro sceną įžengusį dailės kūrinį. Stebint šį spektaklį didžiausioje Lietuvos teatro scenoje tampa dar akivaizdžiau, jog jam nereikalinga būtent teatro scena. Šioji galbūt net prideda tam tikrą prasminį krūvį - čia tarsi reikalaujama spektaklio medijos grynumo. O, rodos, Dimitris Papaioannou vengia šio grynumo. O gal „grynumas“ jam nekelia klausimų? Tačiau pokalbyje po spektaklio paklaustas apie idealų žiūrovą, Papaioannou jį apibūdino, kaip įsitraukusį, bet susierzinusį, - ir būtent į tokią būseną patenkama „Transverse Orientation“. Tiesa, šio teksto autorės tiek įsitraukimas, tiek susierzinimas kyla dėl minėto medijos neapibrėžtumo.

Štai mane pagauna spektaklio pradžia, kai ištįsusios kostiumuotos žmogystos balioninėmis galvomis sujungia mano ir Kafkos sapną į vientisą ir nesibaigiantį judėjimą. O štai tiek įsijautusią vėl pažadina triukšmu iš gretimo sapno, iš sapno, kurio aš nesusapnuosiu, tačiau galėsiu, o gal vis tik turėsiu jį stebėti. Taigi, čia susikerta dvi realybės, dvi skirtingos žiūrovinės patirtys, dvi skirtingos medijos. Todėl aš, kaip ir daugelis teatro žiūrovų, labiau už viską mėgstanti sapnuoti, staiga esu išmetama į krantą, kur, jau išmokusi kvėpuoti po vandeniu, turiu vėl pratintis prie kvėpavimo oru. Rodos, išgirdęs neramų dusulį salėje, režisierius vėl užlieja Operos ir baleto teatro akvariumą vandeniu. Kiek nesąžininga, pagalvoju, bet esu čia tik žiūrovas, kurio patirčių intensyvumą ir žanrą nusprendžia „Transverse Orientation“ režisierius. Tačiau pabudęs, gal net, tiksliau, pažadintas iš sapno užtrunki atsipeikėti, o vaikštinėdamas parodoje sapną dozuoji pats. Suprantu, kad vėl kalbu apie tą patį, tačiau turbūt čia dėl to susierzinimo, kai pabundi toje miego fazėje, kurioje neprisimeni prieš tai buvusių sapnų. Arba pabundi su sapnu, kurio nenori prisiminti ir visa likusi naktis, ir visi likę sapnai nebeturi prasmės. Nesupraskite manęs neteisingai, jokiu būdu nenoriu sukritikuoti spektaklio, tiesiog aiškinuosi, kodėl spektaklio žiūrovas, kuris po spektaklio jautėsi gerokai sumišęs, vis tik yra idealus Papaioannou spektaklio žiūrovas.

Nežinau, ar sąmoningai, ar intuityviai kalbu vien apie teatrą ir dailę, ieškau vienos ar kitos meno rūšies grynumo šokio spektaklyje, kai turbūt labiausiai surasti ir paaiškinti noriu tą tarpinę - šokio - kalbą. Juk tai yra pagrindinė medija, kuria savo kūrybinius sumanymus apibrėžia Papaioannou.

Tęsdama tokį gana keistą tekstą, kuris turėjo būti teatro kritikės, nuėjusios į šokio spektaklį, recenzija, o virto nežinia kuo, tačiau vis dar mėgindama Papaioannou spektaklį skaityti kaip šokį, toliau pildau jau pradėtą sapno žodyną. Žvelgiant iš šokio patirties perspektyvos „Transverse Orientation“ primena sąmoningo sapno (lucid dream) būseną, kai sapnuojantysis suvokia, kad sapnuoja ir ima dalyvauti savo sapne. Daugelis sąmoningo sapnavimo apibrėžimų vartoja žodį „manipuliavimas“. Nors be konkretaus konteksto, pats savaime šis žodis turi gana neigiamą prasmę, tačiau mene manipuliacija gali išlikti nekalta. Juk visas menas tam tikra prasme yra švelni manipuliacija žiūrovo emocijomis. Šokis Papaioannou spektaklyje yra pats kūnas, kuriuo manipuliuojama. Manipuliuojama per šviesą, judesį, erdvę, objektus. Kūnas čia ir objektas, ir subjektas, ir veikiantis, ir veikiamas, ir aktorius, ir personažas. Toks kūniškas kūnas, kokį jį savo šokėjais rodo Papaioannou, galimas tik šokio spektakliuose. Taigi, sapnuojantis kūnas yra scenoje. Ir skęstantis mauduolės kūnas, ir alkanoje vienatvėje per betoninį kubą besiritantis vyro kūnas, ir lovos rėme užstringantis moters, o vėliau ir vyro kūnas, ir ant kopėčių po švarku besiilsintis, o gal besislepiantis kūnas, ir čia kartu su byrančios sienos plytomis į sceną įbyrantys kūnai. Kūnas čia patirtis, tačiau vienur ją leidžiama patirti, o kitur - tik stebėti; vienur ji pati patiria, o kitur - yra patiriama. Ir vis dėlto, grįždama prie patirties, grįžtu prie tapybinių principų, kurie Papaioannou atveju atsiranda šokio ir / ar teatro, t. y. jutiminės patirties spektaklyje.

Turbūt ryškiausias iš jų - tai galerinis pasakojimo būdas, kai judančiais vaizdais nesistengiama sujungti siužeto, o iš vienos istorijos tiesiog atsiduriama kitoje. Tačiau „Transverse Orientation“ naratyvas impulsyvus. Jis savyje turi ne vieną kulminaciją, ne vieną atomazgą, ne vieną pradžią ir pabaigą. Kaip paveikslas parodoje - jis yra tam tikros temos, tam tikros struktūros dalis, tačiau tuo pat metu jis išbaigtas pats savaime, jam nereikia jokio tęsinio, jis prasideda ir baigiasi pačiu savimi. Jeigu įvardijimas „paveikslu“ skamba labai pretenzingai, tai šio spektaklio siužetinis pavyzdys gali būti ir komiksai, kuriuos pats Papaioannou kažkada piešė.

Tačiau net ir lyginant skirtingas meno rūšis ar skirtingas jas atliekančių ir jas stebinčiųjų patirtis, vis dėlto didžiausią įspūdį palieka tas nebylus juokas, kurio tiek daug Papaioannou spektaklyje. Jis ir liūdnas, ir žaismingas, ir absurdiškas, ir ironiškas, ir juokingas, ir skausmingas. Tai juokas mirštantis iš juoko. Ir jeigu šokis vis dar yra minties ir išraiškos abstrakcija, tai „Transverse Orientation“ tikriausiai yra abstrakcija apie juoką. Suprantu, kaip keistai tai skamba, tačiau tai skamba taip pat, kaip teatro scenoje nuskambėjo iš juoko mirštantis Papaioannou spektaklio juokas.

Po Dimitrio Papaioannou spektaklio jaučiuosi kaip ideali „Transverse Orientation“ žiūrovė - įsitraukusi ir susierzinusi. Jaučiuosi kaip toji mauduolė, kurią prarijo teatro scena. Ji tyli ir vos pastebimai skęsta. Ji skęsta taip lėtai, kad  vos žvilgtelėjęs nepasakysi, jog ji iš tiesų pamažu nyksta grindyse atsivėrusiame ežere. Bet jeigu įsižiūrėsi, tikrai pamatysi, jog paviršiuje jos lieka vis mažiau ir mažiau. Aš matau, kaip ji skęsta. Šitaip aš visada skęstu rašydama apie šokį - pamažu, bet iš tikrųjų.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Recenzijos