Laiškas telefono signalui

Aistė Šivytė 2022 01 25 7md.lt, 2022-01-07
Scena iš monospektaklio „Skambutis tėvui“, aktorius Arnas Ašmonas, režisierius Gildas Aleksa („Teatronas“, 2021). Donato Ališausko nuotrauka
Scena iš monospektaklio „Skambutis tėvui“, aktorius Arnas Ašmonas, režisierius Gildas Aleksa („Teatronas“, 2021). Donato Ališausko nuotrauka

aA

Daugybėje XIX-XX a. romanų galima susidurti su griežto, šalto tėvo portretu - autoritetingos, o gal labiau autoritarinės šeimos galvos, vaikus auklėjančios lyg savo pavaldinius, šykštint švelnesnio gesto ar žodžio. Jo rūpinimasis grubus ir formalus, net jei širdyje slepiasi nuoširdi meilė. Toks tėvas teko ir vienam žymiausių XX a. literatūros atstovų - Franzui Kafkai. Šis autorius mums paliko ne tik „Metamorfozę“ ar „Pilį“, bet ir labai svarbų dokumentą - adresato taip ir nepasiekusius laiškus tėvui. Būtent pagal šiuos laiškus sukurto „Teatrono“ monospektaklio „Skambutis tėvui“, kurį režisavo Gildas Aleksa, premjera gruodžio 17-19 d. įvyko „Menų spaustuvėje“.

Kišeninėje „Spaustuvės“ salėje autoriui (Arnas Ašmonas) popierių atstoja taksofono būdelė (dailininkas Martynas Arlauskas) ir savo pypsėjimu adresato stoką liudijantis ragelis. Į šį ragelį vaikinas po daugybės metų klusnumo ir tylos vieną po kitos išsako ir narsto tėvo sukeltas nuoskaudas, nepagrįstos distancijos ir šaltumo paliktas traumas. Kaip įsivaizduotumėte tokį jaunuolį? Galbūt kaip dailiai nuaugusį, puikių manierų džentelmeną, iš tiesų širdyje slepiantį tuštumą ir nepakeliamą vienatvę? Kaip simpatišką, žiaurios vaikystės sužeistą sielą, kurią malonu užjausti?

Idiliškas kenčiančio jaunuolio portretas liks Kafkos laiškus skaitančiojo vaizduotei, o scenoje pasirodęs laiško autorius daug gyvenimiškesnis. Pastebėti šio veikėjo keistenybes, pajusti jo atstumiantį beviltiškumą, nederėjimą net su pačiu savimi ilgai netrunka: vaikino plaukai šonuose sulaižyti, o viršugalvyje pūpso smulkių garbanų kupeta, švarkas, kelnės ir marškiniai pjaunasi tarpusavyje raštų bei atspalvių chaosu. Galiausiai ir jis pats atrodo chaotiškas, atstumiantis. Išsakęs skausmingą monologą, susikaupusį jaudulį, jaunuolis nusiramina savotiška pertraukėle: pritupia prie sienos, telefone įsijungia emocingą dainą ir akivaizdžiai kuriam laikui tampa pagrindiniu mintyse vykstančio muzikinio klipo veikėju. Tyliai išjautęs komiškai lėkštos dainos žodžius ir į vamzdelį surinkęs, rodos, labiau išspaustas negu išsiveržusias ašaras, grįžta prie telefono ragelio.

Tad paradoksalu: sekant vaikino traumų istoriją, jo ne per daugiausia gaila. O neretai netgi priešingai: dėl nenatūraliai pakelto balso, kartais pamaiviškos kalbos manieros ir viso savo elgesio - tai knerkia, tai niūniuoja, tai sumąsto pašliaužioti grindimis - jis atrodo juokingas. Toks simpatijų nekeliančio tėvo užaugintas simpatijų nekeliantis sūnus. Nors ir stipriai jaučiama šį jaunuolį sužlugdžiusi klusnumo tragedija, nesugebėjimas nuo vaikystės apginti savo interesų ir užaugti nepalaužiamu vyru, jo buvimas žmogaus parodija neleidžia vertinti vienareikšmiškai - beatodairiškai gailėti arba žvelgti į jį kaip į vaikščiojantį anekdotą.

Kaip ir ankstesniuose savo darbuose, čia Aleksa žaidžia tekstu, kalba, scenografijos elementais, veiksmą prisodrina kvailą juoką keliančių, nesąmoningų detalių: nuo kartais iš tingėjimo apversti liežuvį jaunuolio iškraipomų žodžių iki „zamziško“ šliaužimo per grindis, iš širdies niūniuojant Céline Dion dainą „My Heart Will Go On“. Iš to paties žaidimo kyla ir teatro magija sužibantys trumpi epizodai, pavyzdžiui, kai taksofono ragelis staiga virsta sūnaus parodijuojamu tėvu: kol aktorius, netvardydamas juoko, sako tėvo „o aš gyvenau dar sunkiau ir nesiskundžiau“ monologą, jo smilius ir nykštys tampa piktai mosuojančiomis ragelio rankytėmis.

Galiausiai monospektaklis yra didžiausias išbandymas jį atliekančiam aktoriui. Ašmonas savo vaidmens kelią nuo „skysto“, beviltiško jaunuolio iki šlapio (tiesiogine to žodžio prasme), kiek paklaikusio neurotiko nueina palengva, net kiek pasilinksmindamas žaidimu jau minėtomis komedinėmis scenelėmis ir juokeliais. Nemačius kitų šio aktoriaus vaidmenų (kad ir pikto, spektaklyje dominuojančio Tado prieš keletą mėnesių įvykusioje spektaklio „SoDra, Mon Amour“ (rež. Aleksa) premjeroje), galima būtų pamanyti, kad būtent toks yra jo įprastas, charakterinis vaidmuo. Bet tai meistrystė.

„Skambutis tėvui“ - tai įdomus susitikimas su rašytoju, kuris scenoje pasirodo nei idealizuotas, nei apgaubtas mistikos ar legendos šydu. Žmogumi, kuris atkurtas laiškus perskaičius objektyviu, psichologišku žvilgsniu, nelyg kuriant nusikaltėlio fotorobotą - ne nugludinant, o tik dar labiau pabrėžiant neįprastas detales, kiekvieną akį patraukiantį kabliuką ir keistumą.

7md.lt

Recenzijos