Šokis, kurio nėra

Dovilė Zavedskaitė 2021 12 13 menufaktura.lt
Akimirka iš performatyvaus šokio vyksmo „Nematomas šokis“, idėjos autorius ir choreografas Vytis Jankauskas (2021). Dainiaus Putino nuotrauka
Akimirka iš performatyvaus šokio vyksmo „Nematomas šokis“, idėjos autorius ir choreografas Vytis Jankauskas (2021). Dainiaus Putino nuotrauka

aA

Rimtą recenziją apie spektaklį reikėtų pradėti nuo premjeros detalių, šokėjų pavardžių, vietovardžių ir kitko, iš ko susidarytų pradžios įspūdis. Bet norisi iškart eiti tiesiai: Vyčio Jankausko „Nematomas šokis“ yra ne šokis, o mąstymo procesas. Ir tik suvokus, kad ne šokis čia žiūrimas, o kviečiama prisijungti prie kontempliacijos apie šokio išnykstamumą laike, būti žiūrovu tampa smalsu. Paskui - jautru. Galiausiai apima dėkingumo jausmas: kad buvome prabangiai įleisti į vietą, kurioje šokėjai tik bando prisiminti kūnų judėjimą erdvėje, kurioje choreografas tik kalba apie šokio dingimo laike fenomeną. Kurioje svarbiausia dalis atitenka vizualiniam niekiui, tylai, šokiui, kurio visi laukia - šokiui, kurio nėra.

Matyti vienoje vietoje penkias figūras - Vyčio Jankausko avatarą stumdomame ekrane, gyvus šokėjus Giedrę Jankauskienę, Liną Puodžiukaitę-Lanauskienę ir Andrių Katiną bei Nacionalinę dailės galeriją, kuri kaip tyli būtybė savaip dalyvauja mąstymo procese, - yra labai keista: juk tai viename tūryje susitelkę penki labai stiprias vidines atmosferas transliuojantys kūnai. Vien stebėti šitų kūnų simbiozę yra įdomu - atrodo, nė nereikia akivaizdaus turinio: turinį skleidžia pačios asmenybės ir meno patyrimo prisiminimais įkrauta architektūra. Būtent suvokti, kokio laike išnykusio meno kūrinio prisiminimus prikelia kuris kūnas, jau yra dalis šio performatyvaus vyksmo patirties - nes tam čia yra laiko. Kodėl? Todėl, kad tai nėra įspūdį ir efektą kuriantis įvykis. Tai yra kvietimas suvokti kito kūną, tam tikra prasme - svetimo kūno meditavimas. Ir tyrinėjimas, ką tas kūnas su visu savo prisiminimų kraštovaizdžiu veikia „čia ir dabar“.

Kaip ypatingas artefaktas „Nematomame šokyje“ iškyla teatre dažnai prastai veikiantis dėmuo - anksčiau kurto spektaklio šešėlis, ateinantis per nuotraukas, piešinius, muziką, kostiumus, netgi vaizdo įrašą. Čia cituojamame Vyčio Jankausko šokio darbe „Liepsnos virš šaltojo kalno“ taip pat šoka Giedrė ir Lina - jų kūnuose šis šokis išlikęs, jos čia atėjo susitikti su savimi iš šaltojo kalno teritorijos. Andriaus Katino meninis jausmas, ko gero, artimesnis siekiui sutikti šokį kaip asmenį, gyvenantį kolegių kūnuose, tvyrantį ore miesto, kuriame tas kalnas vieną, antrą, šeštą, dešimtą kartą buvo gyvas ir kvėpavo. Mėginu suvokti, kur iš tiesų išlieka scenos menai - ore, miestuose, įrašuose, recenzijose, nuotraukose, ar vis dėlto - inkrustuoti mumyse? Ar nėra taip, kad viskas, ką bandome padaryti norėdami išsaugoti šokio kūrinį, yra beprasmiška, nes vienintelė prasmė - kad jis į mus, eilinius žiūrovus, atėjo ir čia įsikūrė? Ar nėra meno kūrinio tik tiek, kiek jo nešiojasi nepažinūs praeiviai gatvėse?

Savitą „Nematomo šokio“ charakterį formuoja kuriamo ryšio grožis: kaip šokėjai komunikuoja su visais prisiminimų artefaktais, labiausiai - su kostiumais. Jie elgiasi su juodo audinio rūbais taip, lyg į tą audinį būtų įsigėręs judesys, emocija, nusėdusios laiko ląstelės. Jie pirmiausia atkuria kostiumų audinio kritimą, klosčių gulėjimą, o tada šalia jų guldo savus kūnus, kurie sukuria kostiumams tinkamą judesį. Arba judesį, kuriuo džiaugtųsi kostiumas. Arba judesį, kurio metu kostiumas, - yra buvę, - prigulė prie kūno kažkaip kitaip, įsimintinai. Jie patiria kostiumą kaip šokį, piešimą kaip šokį, vienas kitą irgi kaip šokį. Jie laukia, kol šokis įeis į juos, nes jie įdėjo pastangų jį atkurti, jie sujudino visą vidinę infrastruktūrą, iš kurios turi gimti šokio rekonstrukcija. Bet galiausiai mes žiūrime į nieką, nes niekas neateina - atkurtas, prisikviestas šokis neprakerta erdvės ir laiko membranos. Viskas, kuo mes bandome nupasakoti šokį, neveikia: arba šokis yra, arba nėra. Rodos, kuo išsamiau apie jį mąstai, tuo atokiau jis traukiasi. Ir taip, čia pat girdžiu auditorijos klausimą - ką tuomet tu vadini šokiu? Būtent čia kalbu apie šokį kaip fizinę, kinestetinę, vizualią patirtį. „Nematomas šokis“, regis, kaip tik ir bando apčiuopti: kaip kalbėti apie šokį? Kokiomis charakteristikomis apibrėžti tą procesą, kurio nėra? Ir kokį tas mūsų mąstymas duoda rezultatą? Tai štai - jokio.

Kaip tik ši vizualinės tylos, nieko, (ne)šokio scena - kai trys šokėjai taip pat susėda lyg žiūrovai ir tik žvelgia į priekį, atlaikydami lūkesčio kažką išvysti krūvį - suduoda stipriausiai: atkurti prisiminimai, į kūnus įdėtas judesys, įmagnetinta tarpusavio sąveika, persivilkti kostiumai, net nutiesta ir kruopščiai suklijuota švaraus baltumo aikštelė šokiui - viskas įkrauta, pilna, arti, - ir nieko. Tik kalno muzika. Ir tuštuma.

Tai, kaip Vytis priveda žiūrovą prie žvelgimo į nieką, yra išskirtinai konceptualu: daugybę kartų dramos scenoje matyta idėja - aktoriai, žvelgiantys į sceną tarsi į save pačius - niekada nieko, išskyrus žaidimą ir manierą, nereikšdavo. O šįkart tuščios scenos gausmas sustabdo kraują: niekas scenoje virsta ne duobe, o pačia esme, dingusio šokio skulptūra. Kaip tik čia mąstymas apie šokio išnykstamumą pasiekia apogėjų. Ir kaip tik čia labiausiai pasijaučia (ne)įspūdžio kūrimo žanras: niekyje mąstymas ne sustoja, o išplinta, išdidėja, sprogsta. Imame medituoti nebe šokėjus, o galerijos plotą, įstrižaines, perdangas, erkerius, ir tai, kaip juose visuose galingai tykšta šokio nebūtis.

Airių rašytoja Claire Keegan mėgsta žmones apibūdinti pagal tai, kaip jie nesijaučia: pavyzdžiui, jis, nesijausdamas nelaimingas, nuėjo per kambarį. Subjekto apibrėžimas tuo, kaip jis nesijaučia, drauge nužymi faktą, kiek daug subjektas apie tą nelaimingumą galvoja. Labai panašų jausmą patyriau Vyčio Jankausko šokyje: lyg šokis čia nesijautė šokiu. Kuo jautėsi - gal nesvarbu: svarbu, kuo ne. Ir būtent apie tai mąstyti šiame darbe įdomiausia.

Spektaklio pabaigoje bičiulė tyliai tarsteli: skėčiai. Tamsų baltos žiemos vakarą, sningant, už NDG langų plevėsuoja balti suskleistų aukštų skėčių audiniai. Nematomas šokis išeina į miestą.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Recenzijos