Ateities pasaulio garsinės vizijos: kaip skamba „Miegantys“?

Rasa Murauskaitė 2021 11 16 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Miegantys“, režisierius Oskaras Koršunovas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Miegantys“, režisierius Oskaras Koršunovas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Menininkai nuolatos svarsto, koks galėtų būti ateities pasaulis. Kaip po šimtmečių atrodys žmonės? Į kokią santvarką evoliucionuos demokratija? Kur iš tikrųjų nuves nerūpestingas elgesys su gamta? Galų gale, kokios muzikos klausysis mūsų provaikaičiai? Šie klausimai - tik paviršius tos problematikos, kuri analizuojama plačiai nuskambėjusioje Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Miegančių“ premjeroje. Ne vienas teatro kritikas jau aptarė šį spektaklį, o aš „Menų faktūros“ buvau pakviesta dar kartą pasižvalgyti po dramos spektaklio garsines vizijas.

Kūrybinę „Miegančių“ komandą galėtume pavadinti senų bičiulių susibūrimu - Marius Ivaškevičius ir Oskaras Koršunovas jau turi savo bendrą kūrybinę biografiją, o Oskaro Koršunovo ir „Miegantiems“ muziką kūrusio kompozitoriaus Gintaro Sodeikos kūrybinės bičiulystės istorija turbūt dar ilgesnė. Jiedu koja kojon žengia nuo „laikų pradžios“, kaip kad metaforiškai būtų galima pavadinti tiek pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, tiek šių dviejų kūrėjų ypatingai ryškų kūrybinį blykstelėjimą legendiniu „Ten būti čia“ spektakliu. Todėl visai nestebina, kad pasakodamas apie „Miegančių“ kūrybinį procesą Gintaras Sodeika atvirai išsitarė, kad režisieriui užtenka tiesiog pasakyti, kokios muzikos jam reikia, ir kompozitorius jau žino, ką daryti.

„Miegančiuose“ muziką matau kaip naratyvo papildymą, o ne atskirą istoriją kuriantį dėmenį. Bent jau man akivaizdi muzikos funkcija buvo sustiprinti kitų kūrinio elementų raiškos poveikį, tarsi sutirštinti distopinio ateities pasaulio spalvas, išryškinti jo kontūrus. Paradoksalu, kad objektyviai neapčiuopiama muzika vizijas (ar „sapnus“, kurie „Miegančių“ kontekste dažnai minimi) daro aiškesnes, tarsi „paliečiamas“.

Spektaklyje vyraujantis garsynas - tai sodri, ritminga, tiršta, net tamsi elektronika, įvairuojanti savo tembrais ir intensyvumu. Pastebėčiau, kad tokią stilistiką Sodeika pastaruoju metu eksponuoja ir kituose savo darbuose teatrui, kad ir nesenuose mažesnės apimties ir daugiau eksperimentinės prigimties Nauberto Jasinsko darbuose „Fabrica“ ar „Kaip visur, kaip visi“, kuriems Sodeika kūrė muziką. Tik ten, sakyčiau, muzikos vaidmuo raiškesnis, o dėl to ir pati muzika, bent man,  įdomesnė.

Kompozitoriaus (turbūt kartu su režisieriumi) priimtas sprendimas praeities reminiscencijas iliustruoti „klasika“ kiek nuspėjamas ir ne taip retai eksponuojamas. Turbūt tai režisieriams priimtinas muzikos inkrustacijos į spektaklius principas, o ir gana aiški nuoroda žiūrovui. Muzika išties labai glaudžiai susijusi su žmogaus prisiminimais ir lengviau už bet kuriuos kitus pojūčius geba juos iššaukti. Vis dėlto „Miegančiuose“ toks sprendimas man kvepėjo ir lengva ironija, kas, žinant Sodeikos kūrybą, visiškai nestebintų.

Pavyzdžiui, orbitai pasakojant antrosios pamainos „istoriją“, pasakojimą lydi Ludwigo van Beethoveno devintosios finalo „Odė džiaugsmui“, tik šiek tiek transformuota. Beethovenas - esminė vakarietiškojo pasaulio figūra - visą jo kūrybą galima pavadinti vienu iš vakarietiškosios savimonės pamatų. Ir visai ne dėl to, kad „Odė džiaugsmui“ tapo Europos Sąjungos himnu. Tiesmuka, o gal lengvai ironiška? Bet kokiu atveju, įsimintina. Kaip ir ne vieną sykį spektaklyje sugrįžtantis Cher „Believe“ - senų gerų laikų, „senosios kartos“ leitmotyvas.

Muzikiniu požiūriu, vienas įdomesnių elementų - tai vadinamasis inside'as, ateities muzikos stilius, kurio megažvaigždė yra pagrindinė „Miegančių“ herojė Maja (aktorė Aistė Zabotkaitė). Muzikos pasaulyje jau daug metų nuolatos kalbama, kaip sunku sukurti kažką naujo. Manau, darosi sudėtinga net susapnuoti muziką, kurios nebūtum girdėjęs, kuri išties galėtų būti mums nepažintos ateities dalimi. Tiesą sakant, tiek akademinėje, tiek populiariojoje muzikoje matau vis dažnesnį grįžimą prie to, kas jau sukurta, visa tai perkuriant, tarsi permąstant šiandienėmis kategorijomis ar įrankiais. O šis „Miegančiuose“ egzistuojantis inside'as, mano nuomone, yra tarsi sugrįžimas prie pirmapradės praeities - sinkretinės meno praktikos, kai garsas, judesys ir net tam tikra sąmonės būsena nepertraukiamai susietos. Tik garsas čia jau - ne pirmykštis būgnijimas, bet kažkas panašesnio į tai, kuo gyvena dabarties (bet ne ateities!) „klubinėtojai“.

„...Dramaturgas ir režisierius subūrė kūrybinę „Miegančių“ komandą bendram sapnui“, - spektaklio bukletui sakė kompozitorius Gintaras Sodeika. Vakarų muzikos istorija išties pilna „sapnavusių“ ir ateities muziką „susapnavusių“ kompozitorių, tik taip „sapnuoti“ fragmentiškame ir eklektiškame šiandienos pasaulyje darosi vis sunkiau. Todėl ir atrodo, kad šiame spektaklyje mes girdime dabarties, bet ne ateities muziką: iš keistos, pakrikusios distopinės ateities garsyno tikėtumeisi kažko „kreivesnio“ ir sunkiau suvokiamo nei girdime „Miegančiuose“. Prie to „kreivumo“. tiesą sakant, turbūt labiausiai priartėjo kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, sukūręs kažką išties sunkiai apibūdinamo, turbūt dėl to ir tinkamo tai susapnuotai ateities realybei.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Recenzijos