Teisingumas teatre įmanomas

Ingrida Ragelskienė 2021 10 24 7md.lt, 2021-10-15
Akimirka iš spektaklio „Eichmannas Jeruzalėje“, režisierius Jernejus Lorencis (festivalis „Sirenos“, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Eichmannas Jeruzalėje“, režisierius Jernejus Lorencis (festivalis „Sirenos“, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Prakeikiau tą dieną, kai sutikau recenzuoti Vilniaus tarptautiniame festivalyje „Sirenos“ pristatytą slovėnų režisieriaus Jernejaus Lorenci spektaklį „Eichmannas Jeruzalėje". Nors kaip žiūrovė išėjau sukrėsta ir pakylėta teatro įtaigos, aktorių atsidavimo temai, ir dar pilnomis kišenėmis rėmėjų dalinto šokolado, jau įsėdus į namų link riedančią mašiną ėmė graužti aitrus nerimo kirminas. Apie ką turėsiu rašyti šiame tekste, kokią žinutę juo perduoti? Ar tai dar viena likimo suteikta galimybė atsiprašyti, bet šiuo atveju - už ką? Kaltė gali būti net karstelėjusio šokolado skonio, na, kaip to šokolado, vokiečių karininkų prieš kameras dalinto vaikučiams koncentracijos stovyklose arba mažiesiems murziams užimtuose priešų kaimuose.

„Teisingumas? Teatre? Įmanomas!“ arba šitaip - „Teisingumas teatre. Įmanomas“, o gal geriau taip - „Teisingumas. Teatre įmanomas?“ Ši variacija skyrybos ženklais teksto pavadinime yra tik apie teisingumą, kuris pasivijo Eichmanną praėjus 60 metų po mirties bausmės įvykdymo. Nes Lorenci spektaklį „Eichmannas Jeruzalėje“ reikėtų traktuoti kaip pagaliau išsipildžiusią, realizuotą galimybę atiduoti kaltinamąjį tarptautiniam tribunolui, tebūnie vykstančiam skirtingų šalių teatrų scenose, bet jau neapsiribojant vienos šalies apeliavimu į išskirtinę teisę bausti. Spektaklis „Eichmannas Jeruzalėje“ Vilniuje išties nuskambėjo kaip postkaltinimas ir postprocesas prieš asmenį, kuris jau nubaustas ir iš dalies dėl tos bausmės tapęs istorija.

Tokio pobūdžio meniniai projektai kaip „Eichmannas Jeruzalėje“ prasideda nuo ilgo ir kruopštaus tyrimo. Daugybė meninės ir dokumentinės medžiagos, kurią turėjo atrinkti spektaklio kūrėjai, santykis su tuo, kas per procesą buvo skaitoma ir žiūrima, tapo savotišku veiksminiu spektaklio stuburu bei įkvėpimu dialogams. Maža to, tyrimo kaip meninio sprendimo raktas peraugo sceną, jis buvo nukreiptas į mus - žiūrovus. Spektaklis rodytas didžiojoje Lietuvos rusų dramos teatro salėje. Retas kūrėjas yra išnaudojęs unikalią šio teatro žiūrovinę erdvę. Daugelį sužavi scenos gilumoje esančios įspūdingos durys į dekoracijų sandėlį, dažniausiai ten ieškoma vartų į anapusybes. O kroatai savo spektakliui ne tik nurengė, atvėrė visą didžiosios scenos erdvę, bet ir pasitelkdami šviesas, garsą įtraukė į spektaklio eigą žiūrovų salę.

Mes turėtume įprasti būti teatre, stebėti veiksmą scenoje, esant maksimaliai šviesai žiūrovų salėje. Šviesa neleidžia atsiriboti, pasislėpti ir gimti iliuzijoms. Kol „Eichmanno Jeruzalėje“ teisingumo paieškos metodika buvo reprezentuojama iš esmės krematoriumo krosnies viduriais virtusioje scenoje, mes, žiūrovai, buvome įtraukti į procesą skirtingomis, tik teisingumo procese svarbiomis tampančiomis funkcijomis. Iš pradžių tapome eiliniais stebėtojais, pakviestais užfiksuoti nusikaltimo aplinkybių, susipažinti su kaltinamuoju ir nukentėjusiaisiais, bet pamažu mūsų, žiūrovų, funkcija ėmė panašėti į specialiųjų liudininkų statusą: parodymų daugėjo, o tyrimo turinys nebeleido likti neutraliems, neįsitraukusiems. Galiausiai atėjo akimirka, kai visi tapome prisiekusiaisiais - savotiška iš žiūrovų sudaryta didžiąja žiuri, - o tai reiškia neatšaukiamą prievolę priimti nuosprendį. Ir tik pačioje pabaigoje tapo aišku, kad tikrasis mūsų statusas šiame procese - išteisintieji.

Režisierius Lorenci ir „Eichmanno Jeruzalėje“ atžvilgiu lieka ištikimas savo autorinio teatro vizijai. Jo kūrybiniam braižui būdingas sąmoningas atsiribojimas nuo nagrinėjamos temos aplinkybių, siekiant suformuluoti kuo asmeniškesnį santykį su spektaklio herojumi. Šis kūrybinis principas padeda kūrėjui atrasti labai tikslią, šiuolaikišką intonaciją ir dovanoja publikai atpažįstamumo, galimybės susitapatinti, išgyventi itin asmenines situacijas, vaidinamas teatro scenoje, patirtis. „Sirenose“ parodytame Lorenci spektaklyje matėme aštuonis aktorius - tris moteris, penkis vyrus, taikiai sėdinčius prie stalo, tokius kasdieniškus, panašius į žmones, nuolat sutinkamus Vilniaus gatvėse, su kiekvienu iš jų labai lengva susitapatinti. Vėliau matome tuos aštuonis žmones, besimatuojančius žydų tautos išgyventas pragariškas kančias, pažeminimą, mirtį. Antroje dalyje jie atsisuka į savo tautos nacionalinius herojus ir monstrus, galiausiai atskleidžia mums asmenines istorijas, dalinasi vaikystės traumomis. 

Finalinė daina sugrąžina prie pagrindinės „Eichmanno Jeruzalėje“ temos - išteisinimo ir paralelinės - atleidimo, susitaikymo su savo tėvais, tėvu. Įdomu, kad spektaklyje nenaudojamas priešistorės epizodas, kaip Eichmannas pateko į Izraelio teisingumo rankas. Paradoksas: už nusikaltimus žmonijai nubaustą asmenį išdavė, pakišo meilė savo šeimai. Mat jau po karo pasprukęs į Argentiną ir pradėjęs gyventi pilką, minioje pasislėpusio nevykusio komersanto gyvenimą, jis negalėjo ištverti be savo liebling Veronikos ir trejeto sūnų. Išsikvietęs pas save šeimą, susilaukęs dar vieno sūnaus, pradėjęs gyventi mažo žmogaus laimingą gyvenimą, jis tikriausiai prarado budrumą, nustojo saugotis, o juk iš tiesų niekada ir nesijautė nusikaltėlis, daugių daugiausia - istorinių aplinkybių auka. Galiausiai šeimos narių, niekada neslėpusių savo tikrosios pavardės, poelgiai kasdieniame gyvenime lėmė, kad Eichmannas pateko į teisingumo rankas ir sulaukė atitinkamo nuosprendžio. 

Istorija byloja, kad du iš keturių Eichmanno sūnų grįžo į Europą. Vienas jų - Ricardo Francisco Eichmannas - tapo archeologu, dėstė prestižiniame Heidelbergo universitete. Pasak legendų, savo pirmą paskaitą studentams pradėdavo nuo to, kad pasisakydavo pavardę ir įvardydavo, kas yra jo tėvas. Paskui ištardavo kitą frazę: „Jei manote, kad mano pavardė reiškia priklausymą naciams, prašyčiau išeiti iš auditorijos.“ Būtų įdomu sužinoti, kiek buvo tokių - išėjusių. Antrą savo vardą Ricardo Francisco gavo jo tėvą gelbėjusių vienuolių garbei. Eichmanno jaunėlis turi du sūnus.

7md.lt

Recenzijos