Šokis apie mus

Aistė Šivytė 2021 06 13 7md.lt, 2021-06-04
Greta Grinevičiūtė ir Agnė Matulevičiūtė spektaklyje „Šokis objektui ir vaikui“. Dainiaus Putino nuotrauka
Greta Grinevičiūtė ir Agnė Matulevičiūtė spektaklyje „Šokis objektui ir vaikui“. Dainiaus Putino nuotrauka

aA

Vargu ar kam gyvenime yra pasisekę išvengti klausimo apie vaikus. Nenoras jų turėti nulydimas žodžiais „dar persigalvosi“, o noras - neretomis pranašystėmis apie karjeros laidotuves. Tai tema, dėl kurios kiekvienas turi savo poziciją, ir nepaisant to, kokia ji būtų, anksčiau ar vėliau tenka teisintis ir pateikti savo argumentus, ginti savo požiūrį.

Gegužės 18, 19 d. „Menų spaustuvėje“ įvykusi Meno ir mokslo laboratorijos šokio spektaklio „Šokis objektui ir vaikui“ premjera (idėjos autorė ir choreografė Greta Grinevičiūtė) pakvietė žiūrovus pabūti su šia - vaiko ir požiūrio į jį - tema. Scenoje pasitinkanti beveik visa kūrybinė komanda (Grinevičiūtė, dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, aktoriai Aldona Vilutytė ir Paulius Markevičius) dėlioja visų įmanomų, šią temą atitinkančių, realių ir fikcinių situacijų, istorijų koliažą. Sutinkame veikėjus ir žmones, kurie nori vaikų, kurie sunkiai išgyveno jų gimimą, kurie negali jų susilaukti, kurie jų nenori, jaučia aplinkos spaudimą jų turėti, kurių gyvenimas griuvo, nes susilaukti jų (ne)pavyko, kurie yra pavargę nuo vaikų, kurie patys vis dar išgyvena vaikystės nuoskaudas.

Įdomu scenoje matyti tokį įvairų teatrui kuriančių žmonių ansamblį. Tarpdiscipliniškas balsų choras čia puikiai suskamba: skirtingi balsai ir raiškos priemonės suteikia spektaklio tekstūrai įtraukiantį, daugialypį raštą. Grinevičiūtės judesį čia, kaip ir kituose jos spektakliuose, lydi balsas. Jos perteikiama problema - pasirinkimas neturėti vaikų ir priešiška visuomenės reakcija į tai. Jos kandus monologas pataiko tiesiai į nepatenkintųjų moters pasirinkimu absurdą. Ji atsiprašo savo ginekologės, „nes ši toliau turės man išrašinėti vaistus nuo skausmo, kosmetologės, nes toliau turės gydyti mano probleminę odą, kaimynės, nes jos dukra neturės su kuo žaisti kieme, privačių darželių...“ Tačiau jos požiūris nėra priešiškas - šokėja nevengia pagalvoti, ką darytų, jeigu vaiką turėtų. „Aš tau dainuočiau... šokčiau...“ vilnija ramia lopšine, tik vis aštrėjantis sūpavimo judesio šokis primena, kad niekas nebus panaudota praktiškai.

Matulevičiūtės kalbėjimo būdas - sintezatorių muzika ir besikartojančiais šūkiais skambantys žodžiai. Atliekami kūriniai tampa atskiromis, savarankiškomis spektaklio scenomis, o ne tik fone girdimu garso takeliu. Prie besikartojančių žinučių „I'll never be a mother / I'm not against mothers“ („aš niekada nebūsiu motina / aš nesu prieš motinas“), „my body - my project“ („mano kūnas - mano projektas“) kartais prisijungia Grinevičiūtė, o vieną šių pasirodymų nulydi ne tokia ir neįprasta, sumišusi kito veikėjo replika „oookay... gali būt ir taip...“.

Kapustinskaitė, kaip dramaturgė, savo patirtimis dalinasi žodžiu ir pasakojimu. Jos stand-up komedijos žanro istorija apie tai, kaip keičiasi gyvenimas susilaukus vaikų ir kaip lengvai jie nužudo tavo ego, universaliai prajuokina tiek tuos, kurie susitapatina su jos gyvenimu, tiek tuos, kurie mieliau augintų šunį negu vaiką.

Vilutytės ir Markevičiaus scenos tarp sintezatorių muzikos ir šiuolaikinio judesio įneša performatyvumą atsveriančios teatro realybės. Jų dėka po „išnešančio“ muzikinio pasirodymo ant žemės nuleidžia ir progą atsikvėpti suteikia scenelė tarp supermamos ir laidos supervedėjo, visiškai abejingo vaikams. Aktoriai į šį spektaklį įpina ne tik savo, bet ir fiktyvių pasakojimų, užpildo sceną patirtimis.       

Spektaklyje nepamirštamas ir paties vaiko žvilgsnis: virš pakeltos scenos aikštelės kaip balti debesėliai kabo dideli objektai: barškutis, saldainis, žuvytė, krūtys, akiniai ir šaukštelis (scenografė Rūta Kyguolytė). Vienoje pirmųjų spektaklio scenų Markevičius veda numanomą vaiką į spektaklį. Per visą laiką, kiek trunka nuo Literatų gatvės ateiti iki „Menų spaustuvės“, aktorius negauna patylėti - reikia atsakinėti į nesibaigiančius vaiko klausimus, tenkinti jo smalsumą, sudominti, kad paskubėtų, būti nenutylančiu pasaulio komentatoriumi. Vaikas į sceną įžengia ir joje veikia kameros pavidalu. Ironiška: spektaklyje apie vaikus jis stovi kampe, o kartais dar ir gauna barti, kad trukdo, išsigąsta agresyvios Markevičiaus improvizacijos. Jo akimis, spektaklyje įdomiausia tai, kad šviesų dailininkas (Julius Kuršis) gali įjungti kokios tik nori spalvos šviesą ar kad žiūrovui iš rankų iškrito skėtis.

„Šokis objektui ir vaikui“ - spektaklis, kurį buvo gera išvysti būtent dabar. Dabartiniu laiku, kai visi sakantieji savo nuomonę jaučiasi nenuginčijamai teisūs, buvo malonu tiesiog paplaukioti po skirtingas patirtis, pasiklausyti istorijų, iš kurių nė viena nėra viršesnė už kitą.

7md.lt

Recenzijos