Religija scenoje: kas tampa kankiniu?

Kamilė Žičkytė 2015 03 13 lrytas.lt, 2015 03 12
Scena iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Kankinys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Kankinys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Naujausia Oskaro Koršunovo premjera „Kankinys" - apie jauną žmogų ir šiuolaikinės visuomenės santykį su religija. Religinės temos niekada nebuvo palikusios scenos, o Lietuvos Nacionalinis dramos teatras pastaraisiais metais yra ypač jautrus socialinėms visuomenės problemoms ir tampa religinių įsitikinimų susikirtimo arena. Prisiminkime paeiliui.

2011 metais čia įvyko Jono Vaitkaus režisuoto spektaklio „Fundamentalistai" (autorius - suomių dramaturgas Juha Jokela) premjera. 2012-ųjų rudenį prie teatro rikiavosi religinių simbolių niekinimui scenoje prieštaravusi, plakatais ir šventųjų atvaizdais „apsiginklavusi" minia, kuri protestavo prieš tarptautinio festivalio „Sirenos" programos spektaklį, protestuotojų net nematytą - tai buvo italų režisieriaus Romeo Castelluccio kūrinys „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją". 2014 metais jaunas režisierius Tadas Montrimas pastatė spektaklį „Keletas pokalbių apie (Kristų)", pjesės autorė - jauna dramaturgė Teklė Kavtaradzė.

Visuomenė susivienijo tik įbauginta nuogirdų apie Romeo Castelluccio spektaklį, tuo tarpu repertuariniai teatro spektakliai viešų diskusijų ir reakcijų dar nėra neišprovokavę. Kaip bus po „Kankinio" premjeros, nacionalinėje scenoje įvykusios praeitą savaitgalį?

Pjesės autoriaus - vokiečių dramaturgo  Marius'o von Mayenburgo - kūrybą teatro žiūrovai jau turėtų pažinti: 2000-aisiais Oskaras Koršunovas savo teatre yra pastatęs jo „Ugnies veidą", toliau sekė  - „Parazitai" OKT ir „Šaltas vaikas" Klaipėdoje. 2012 metais Mariaus von Mayenburgo parašytas „Kankinys" jau užėmė Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos, Lenkijos teatro scenas ir toliau sėkmingai lyg virusas veržiasi į socialiai aktyvius teatrus.

Koršunovas spektaklyje dirba ne tik su patyrusiais aktoriais, bet ir su debiutuojančiais savo kurso studentais Kęstučiu Cicėnu, Laurynu Jurgeliu, Inga Šepetkaite. Stebina režisieriaus tempas - ką tik įvyko „Jelizavetos Bam" premjera, atnaujintas spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija", ir po rekordiškai trumpo laiko režisierius vėl skelbia premjerą.

Nemanau, jog pirmosios premjeros turėtų būti vertinamos, nes šiuo atveju Koršunovas savo spektakliu surengė provokaciją ne žiūrovams ir visuomenei, o veikiau aktoriams ir kūrybinei grupei. Jaučiama vyresniųjų ir naujųjų aktorių vaidybos skirtis - kiekvieni pasikliauja kita vaidybos sistema. Negi tokie režisieriaus nauji darbo principai - įmesti bendražygius į sceną ir žiūrėti, ar išplauks, ar sukurs teatrinį įvykį? Spektaklio gimimą režisierius, regis, stebi iš šalies ir laukia, kada ateis vieni ar kiti sprendimai. Net nesinori tikėti, jog tai ir buvo premjera: matėme veikiau eskizą, kurį tik po kantraus darbo turėtų lydėti pjesės vertas tikrasis teatro įvykis.

Pjesė - apie jauną dėl savo religinių įsitikinimų kenčiantį žmogų bei pasimetusią ir išsekusią, politinių konfiktų, teroristinių išpuolių, masinių žudynių ir moralinių normų griūties alinamą visuomenę. „Kankinio" centre - vienišos motinos auginamas sūnus Benjaminas (Kęstutis Cicėnas). Benjaminui, radikaliam krikščionybės sekėjui, mokykloje pradėjus deklamuoti Biblijos citatas, griūva iki tol vyravusi ramybė. Benjamino motina (Nelė Savičenko) nuo prasidėjusio košmaro ginasi, permesdama mokyklai ne tik edukacinę, bet ir auklėmąją funkciją, o mokykla problemų šaknies ieško šeimoje - juk berniukas auga be tėvo. Atrodo, nei viena pusė nenori prisiimti atsakomybės. O herojumi - situacijos gelbėtoja ir nuodėmių išpirkėja - tampa biologijos, chemijos ir geografijos mokytoja Erika Rot (Monika Vaičiulytė).

Scenogafiją kūrusi Lauryna Liepaitė žiūrovus kviečia į stilizuotą mokyklos sporto salę - joje krepšinio lankas, suoliukai, sportinės kopėčios. Šviesų ir skirtingų asociatyvių detalių pagalba erdvė lengvai kinta: namai, baseinas, sporto salė, laukas, direktoriaus kabinetas. Spektaklyje gausu net kiek per įkyriai brukamų religinių nuorodų: krepšinio lentos centre - Nukryžiuotojo veidas, projekcijoje, atskiriant spektaklio scenas, šmėsčioja religiniai paveikslai. Net pats Benjaminas galiausiai susikonstruoja kryžių, ant kurio finale ir „nukryžiuoja" savąją auką.

Pjesė prisodrinta socialinių dieglių: švietimo sistemos, šeimos, seksualinių mažumų, fizinių negalių turinčių atstumtųjų problemos, o antisemitizmas tampa pagrindine neapykantos priežastimi. Kiekvienam iš šių aktualių XXI amžiaus visuomenės skaudulių pjesėje atstovauja atskiras personažas, nors dauguma jų veiksmų lieka nemotyvuoti. Bet ar tai nėra dar vienas nūdienos visuomenės bruožas?  

Dramaturgo kūryboje dokumentalumas pinasi su išmone, į aštrias problemas autorius visada žvelgia su humoru, ir tai, atrodo, puikiai dera su Koršunovo propaguojamu teatru. Bet regis, puikiai susipažinęs su Mariaus von Mayenburgo kūryba, režisierius, statydamas „Kankinį", pasileido jau pažintais takais. Todėl, kai didėja spektaklio emocinė įtampa, o aktoriai ima kelti balsą ir svaidytis daiktais, tuo kankiniu tampa žiūrovas - negalintis išgirsti naujos istorijos, bet priverstas įstrigti anksčiau matytų režisieriaus spektaklių vaizdiniuose ir emocijose.  

Recenzijos