„Kosmosas+“ = teatras + mokslas

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2014 06 16 www.kamane.lt, 2014 06 13
Scena iš spektaklio „Kosmosas +“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Kosmosas +“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA


„Norėčiau  stebėti Didįjį sprogimą, bet negaliu, nes tam neliktų vietos.

                                        Nėra tokios vietos, kur jis nevyktų. Jis vyksta visur tuo pačiu metu."

„Kosmosas+"

Vilniuje pristatyta ypatinga premjera - danų grupės „Hotel Pro Forma" ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro bendras darbas „Kosmosas+". Tai lauktas spektaklis. Netgi labai. Apie danų teatrą „Hotel Pro Forma" teko girdėti nemažai, matyti kai kurių spektaklių įrašus. Daugelis trupės kūrinių - audiovizualinių eksperimentų - giliai įsirėžė į atmintį dėl jų unikalumo, šiuolaikiškumo, originalumo, estetiškumo. Dar viena (asmeninė, o gal ir ne) priežastis, paskatinusi tokį didelį susidomėjimą šia premjera, - spektaklio tema. Save galėčiau priskirti kosmoso paslaptims neabejingų smalsuolių grupei. Apie Didįjį sprogimą, Visatą, mūsų Paukščių tako galaktiką nemažai jau girdėjome mokykloje per astronomijos pamokas. O kelis pastaruosius metus šias žinias prisiminti ir pagilinti tenka lankant astronomijos mėgėjų klubą. Išgirdus, jog ir teatro scenoje bus kalbama šia tema, buvo smalsu pamatyti, kokią išskirtinę kosminę realybę scenoje sukurs „Hotel Pro Forma" įkūrėja režisierė Kirsten Dehlholm.

„Hotel Pro Forma" teatras įkurtas 1985 m. Kopenhagoje kaip priešprieša tradiciniam teatrui. Geriausiai jo veiklą galima įvardyti pasitelkiant priešdėlį inter-, reiškiantį buvimą tarp: internacionalinis, intermedialus, interaktyvus, interferencinę estetiką (sąveika tarp skaitmeninių medijų ir aktoriaus kūno (danų profesoriaus Larso Qvortrupo mintis[1])) kuriantis teatras. Teatro kūrėjai labai noriai bendradarbiauja su kitais teatrais ir įvairių sričių menininkais iš viso pasaulio. Kūriniai pristatyti daugiau nei trisdešimtyje pasaulio šalių. Visi „Hotel Pro Forma" performansai, spektakliai kuriami jungiant skirtingus meno žanrus - vizualiuosius menus, teatrą, muziką, literatūrą, kiną, architektūrą.

Tai nėra tradicinis teatras: jame nevaidinama įprastoje teatro scenoje pagal įprastą dramaturgiją. Kūrinių temos pasirenkamos analizuojant mokslinius atradimus ar žinomas istorijas perteikiant visiškai kitaip. Tačiau pati svarbiausia yra forma. Spektakliai greičiau primena meninius eksperimentus, o pati institucija ne teatrą, o meno/formų laboratoriją. Šiais meniniais, kaip ir moksliniais, eksperimentais bandoma prisiliesti prie didžiojo kūrinio - Visatos - giluminės sandaros, neaplenkiant ir žmogaus kasdienio gyvenimo, pažvelgti, kaip įvairios struktūros nulemia tam tikras formas. Nors šie kūriniai gana šiuolaikiški, tačiau juose keliami esminiai, visada jaudinantys, bet drauge  ir bauginantys egzistenciniai klausimai: kas mes? iš kur mes? kodėl būtent čia mes?

„„Hotel Pro Forma" spektakliai neturi reikalų su politika ar meile, šeiminiu gyvenimu ar vaikų auginimu, bet su metafizinėmis konstantomis: erdve, laiku, grožio manifestacija - ir drauge neišvengiamai su tuo, kas gali matyti tai, ko dauguma mūsų negali pamatyti: Dievu ar Velniu", - taikliai pastebi L. Qvortrupas[2]. „Hotel Pro Forma" kūrėjai vaizduoja tai, kas paprastai ne visada yra matoma plika akimi - erdvės erdviškumą ir laiko laikiškumą. Kitaip sakant, siekia parodyti, kokiomis sąlygomis mes suvokiame šias kategorijas. Parodoma, kaip kažkuri formos idėja „materializuojasi", kaip erdvė virsta erdve, o laikas - laiku. Tam pasitelkiama perspektyva ir ritmas, kuriuos kuria specifinės erdvės, videoprojekcijos, muzika, apšvietimas, spalvos bei judantys, įvairias formas kuriantys aktorių kūnai. Rezultatas - trimatis vaizdas, bandant priartėti ir prie keturmatės erdvės (praeities, dabarties ir ateities matymas vienu metu), įvedant ir ketvirtą kintamąjį - laiką.

Spektakliuose susiduria meninė erdvė ir realus materialusis pasaulis. Teatras realybę atkuria kaip palyginimą, sugretinimą. Tai daroma ne per istorijos tęstinumą, bet per jos trūkinėjimą, tai ne linijos, o šuolio dramaturgija, ne vienos istorijos, o lygiaverčių istorijų - tai nomadinė dramaturgija, esanti kažkur tarp judėjimo ir buvimo, formato ir tapatybės[3]. Įvairiose interferencijose gimstančios vis naujos reikšmės žiūrovus įtraukia aktyviai mąstyti ir konstruoti savąjį siužetą.  

Remiantis šiais esminiais „Hotel Pro Formos" kūrybos principais galima apibūdinti ir naujausią jų darbą - „Kosmosą+". Spektaklis pradėtas kurti 2012 metais Kopenhagoje daugelio įvairių menininkų, prie šio proceso prisidėjo ir kosmosą tyrinėjantys mokslininkai, o didžiausias lietuviškas indėlis į šį kūrinį - lietuvių aktorių įkūnijami personažai, Sandros Straukaitės kurti kostiumai ir dviejų jaunų muzikantų kuriama muzika. Šiuo darbu kiek arčiau priartėjama prie teatro (vyksmas vyksta teatro scenoje, vaidina teatro aktoriai). Spektaklio siužetą lygiavertiškai kuria vaizdas, garsas ir žodis, nors vietomis neišvengiama ir iliustratyvumo. Dramaturgija kuriama remiantis tikrais moksliniais tyrimais, kuriuos vaidinimui kartu su režisiere atrinko Jesper Grimstrup, Anne Mette Fisker Langkjer, Laura Mortensen.

Scenoje pasakojama kosminės paslapties istorija, kuri rutuliojasi keliaujant laiku atgal nuo mūsų Žemės, prasilenkiant su Mėnuliu, Saule, jos sistemos planetomis, raudonąja milžine, mirusiomis žvaigždėmis, tolstant nuo Paukščių tako galaktikos, išvystant Visatos žemėlapį link Didžiojo sprogimo. Tačiau tai nėra vien tik sausų faktų vardijimas. Jiems suprasti pateikiami kasdieniai pavyzdžiai. Pavyzdžiui, teigiant, jog visi kūnai yra veikiami traukos jėgos, žemėn  numetami akmuo, popieriaus lapas ir plunksna. Paprasta ir  įsimintina. Spektaklyje kosmosą galima išvysti, išgirsti, pasvarstoma,  koks galėtų būti jame tvyrantis kvapas: „...visata dvokia kumpiu, metalu ir sudegusiom dulkėm".

Kūrinys skirtas vaikams nuo devynerių metų, tačiau turėtų pasirodyti gana įdomus ir suaugusiesiems. Spektaklis nėra itin vaikiškas, palyginti su tradiciniais vaikams skirtais vaidinimais. Tačiau vaikiškumo neišvengiama - sudėtingus dalykus stengiamasi papasakoti kuo paprasčiau, jaunesniam žiūrovui suprantama kalba. Vaikų ir jaunimo reakcija į vyksmą scenoje gana įvairi: mažesni ne viską supranta, kai kurie pavargsta nuo informacijos gausos, todėl antroje spektaklio pusėje pradeda zyzti, tačiau neilgam, nes sutelkia dėmesį ne į tai, kas sakoma, bet į tai, kas rodoma; tuo tarpu vyresnieji labai įdėmiai viską stebi ir klauso, bando suprasti ir įsiminti. Bet kokiu atveju akivaizdžiai matyti, jog kūrėjams pavyko pasiekti tikslą - sužadinti susidomėjimą mokslu, padėti suvokti, kam jis yra reikalingas - kad suvoktų save ir pasaulį, sukeltų norą sužinoti, kaip susiformavo Visata, kaip atsirado gyvybė, kas mūsų laukia ateityje.

Susidomėjimą kosmosu, taip pat ir matematika bei fizika skatina ir galimybė jaunimui tapatintis su pagrindiniu spektaklio veikėju - berniuku Tomu7 (Jurgis Benys). Tomu7 gali būti bet kuris berniukas, nes jis atrodo ir elgiasi itin natūraliai, tad jo buvimą scenoje sunku būtų pavadinti vaidyba. Atrodo, jog Jurgis Benys tiesiog būna savimi. Šis efektas sustiprėja spektaklio pradžioje, kai berniukasi ateina iš žiūrovų salės, užlipa ant scenos ir pradeda vaidinti. Tomas7, tarytum kreipdamasis į salėje sėdintį jaunimą kaip į draugus, dalijasi savo žiniomis apie kosmosą. Tai iš tiesų labai paveiku: sunku pasakyti netiesioginį „ne" veikėjo siūlomai „draugystei" ir tam, kas vaizduojama scenoje. Be Tomo7, veikia dar vienas vaikiškas personažas - Mėnulio mergaitė (Leta Štopaitė). Ji kalba labai mažai, tik kartkartėmis užlipa ant scenos atlikdama vis skirtingą veiksmą ir taip papildydama Tomo7 sakomus žodžius bei stiprindama ryšį su jaunąja auditorija.

Vaikams, kaip patiems svarbiausiems veikėjams, atiduodamas pirmas scenos planas. Abiejose scenos pusėse - dviejų technikos inžinierių (Elzės Gudavičiūtės ir Pauliaus Tamolės) zonos, kuriose jie atrodo ir elgiasi it kosminiame laive skrendantys kosmonautai. Scenos antrame plane veikia astronomas (Vytautas Rumšas), matematikas (Remigijus Bučius), 2 filosofai (Vaiva Mainelytė, Ramutis Rimeikis) ir 2 fizikės (Jolanta Dapkūnaitė, Rasa Rapalytė). Aktoriams pavyksta įtikinti savo vaidmenimis, nors su kai kuriais jų į sceną atkeliauja ir tradicinio, psichologinio teatro šešėlis, verčiantis jų vaidybą kiek kontrastuoti su modernaus spektaklio visuma. Veikėjai, išskyrus Tomą, vilki šiek tiek futuristiniais S. Straukaitės kurtais  kostiumais (kostiumų raštų dailininkė - Anne Mette Fisker Langkjer). Čia nėra tradicinės vaidybos, tarp personažų nevyksta įprasti dialogai. Veikėjai pasirodo scenoje išsakydami tam tikrą informaciją, taip savo žiniomis „lipdydami" pasakojimą apie kosmosą.

Didžiausią įspūdį palieka vizualioji ir muzikinė spektaklio pusės. Scena padalyta į tris erdves, kuriančias perspektyvos iliuziją. Arčiausiai žiūrovų scenos dešinėje ir kairėje „įsikūrę" inžinieriai, čia auga įvairūs augalai, kurie, apšviesti melsva šviesa iš apačios, kuria paslaptingą atmosferą (šviesų dailininkas - Jesperis Kongshaugas). Tačiau didžiausią nuostabą kelia videovaizdai (vaizdo projekcijų autoriai - Magnusas Pindas Bjerre'as ir Birkas Marcusas Hansenas), perteikiantys ne tikslias Hubble'o kosminio teleskopo atliktas planetų, galaktikų ir kitų dangaus kūnų fotografijas, o meninę jų interpretaciją. Taip pat įspūdingai atrodo ne tik visą sceną, bet ir žiūrovų salės abi puses apšviečiančios kosmoso erdvę vaizduojančios vaizdo projekcijos. Atrodo, jog šį vaizdą matai žvelgdamas pro kosminio laivo langą. Už centre esančios Tomo7 erdvės, dešinėje, sėdi filosofai, kairėje ant didelių kopėčių užsilipęs stovi matematikas, viduryje it kokios dalelės juda fizikės ir matematikas. Spektaklio pabaigoje ant scenos pradeda leistis muilo burbulai (vaikai salėje tiesiog spurda - taip nori juos sugauti). Itin estetiškai patrauklus kosminės erdvės erdviškumas, atskleidžiantis Visatos grožį.

Muzika taip pat ypatinga, giliai įtraukianti į šią kelionę po kosmoso erdves. Muzikos autoriai - Ernestas Kaušylas ir Michailas Skalskis. Šie jauni muzikantai scenoje patys ir atlieka savo kurtą elektroninę muziką. Dominuoja „kosminis" ambientas, nuolat papildomas naujais nerimą ir įtampą, o kartais ir priešingai - nusiraminimą keliančiais garsais. Vaizduojant žvaigždes atsiranda ir ritmas, perteikiantis jose tvyrantį milžinišką karštį ir branduolines reakcijas. Dažnai atrodo, jog muzika yra svarbiausia, „diriguojanti" vaizdui ir žodžiui jėga. Pats spektaklio daugiasluoksniškumas kelia sąsajas su muzika, tarsi būtų įgijęs muzikos kūrinio formą.

„Kosmosas+" - išskirtinis spektaklis vaikams ir paaugliams. Jame susilieja mokslas ir menas,  įdomiai ir gyvai pasakojama apie kosmose slypinčias jau atskleistas ir dar neatskleistas paslaptis. Svarbu ir tai, jog į jaunuosius žiūrovus kreipiamasi kaip į suaugusias - protingas, gebančias suprasti sudėtingus dalykus asmenybes. O šito labai trūksta lietuvių kūrėjų teatruose sukurtiems spektakliams vaikams - dažnokai į juos žvelgiama kaip į  nieko negalinčius suprasti kvaišelius, kuriems rūpi tik viena - dūkti. Rimti dalykai scenoje tampa tabu, o juk vaikams taip svarbu  ne vien pažaisti, bet ir surasti atsakymus į begalę jiems  kylančių rimtų klausimų.


[1] Lars Qvortrup. The Aesthetics of Interference: From Anthropocentrism to Polycentrism and the Reflections of Digital Art. (Paper from the conference on aestetics and new media at Malmö Högskola, Sweden, Nov 1998). Prieiga per internetą: http://www.hotelproforma.dk/media/articles/.

[2] Lars Qvortrup. Looking at the World Anew. In: Politiken, 2003, october 18.

[3]Erik Exe Christoffersen. Hotel Pro Forma: Exposing Reality as a Visual Illusion. In: Performance Research, 1996, 1(3), p. 89.

KAMANE.LT

Recenzijos